Nors Lietuvos viešojoje erdvėje vis garsiau imama kalbėti apie diskriminuojamas tautines mažumas, imigrantus, ir visus „kitus“ ne lietuvius bei diskriminaciją dėl lytinės orientacijos, nesunku pastebėti, su kokiu priešiškumu sutinkamos diskusijos, susijusios su moterų problemomis ir lyčių lygybe.
Kad pastaroji yra įgavusi „tabu“ statusą, patvirtina ir tai, kad kalbintos merginos nepanoro iki galo atskleisti savo tapatybes, nepaisant to, kad dvi iš jų šiuo metu net negyvena Lietuvoje. Savaime suprantama, kad nėra patogu viešai kalbėti apie savo asmeninius išgyvenimus, bet, kita vertus, ar tai neverčia suabejoti žodžio laisve mūsų šalyje? Šio straipsnio tikslas – trumpai pasiaiškinti, kas yra feminizmas, lyčių lygybė, ar ji apskritai reikalinga Lietuvai, ir jei taip, kodėl. O gal tai tik dar vienas būdas supriešinti visuomenę?
Pradėkime nuo objektyvių faktų: vyrų ir moterų atlyginimai pagal 2010 m. duomenis už tą patį darbą skiriasi 21,6 proc., o ateityje jos gaus mažesnę negu vyrai pensiją, todėl 22 proc. 65 metų ir vyresnių moterų gresia skurdas (palyginti su 16 proc. vyrų), nors, kaip skelbia Lietuvos statistikos departamentas, kolegijose ir universitetuose moterų vidutiniškai 12, 4 proc. ir 20,2 proc. mokosi daugiau negu vyrų.
Smurtą šeimoje patiria kas trečia moteris Lietuvoje, pernai savo šeimos narių nužudytos buvo 26 moterys. Profesionalai, dirbantys su smurto šeimoje problematika, teigia, kad tai yra patriarchato (plačiąja prasme: hierarchinė visuomenės santvarka, kai aukščiausioj galios pozicijoj yra vyriausias vyras, tada – kiti vyrai, ir galiausiai – moterys) pasekmė.
Apie visas šias ir kitas problemas buvo pakalbintos Egle, Simona ir Goda. Visos jos – iš skirtingų sričių, skirtingo išsilavino, netgi skirtingose šalyse gyvenančios lietuvės (tai paminiu neatsitiktinai), savanoriškai sutikusios papasakoti apie lyčių stereotipus ir diskriminacija, su kuria teko susidurti joms pačios ir jų artimiems žmonėms. Visos trys laiko save feministėmis.
Vienas iš pseudo juokelių, sklandančių po internetą apie feminizmą, yra kad „ Feminizmas – tai radikali mintis, kad moterys yra žmonės”, kaip vertinate tokį pasakymą?
Simona: Aš į feminizmą žiūriu kaip į elementarų žmogiškumą. Aš esu prieš pasakymą, kad „moteris – irgi žmogus“, nes ką tai reiškia? Kad ji ką – ne žmogus?“
Eglė: Būti moterimi – taip, visų pirma, tai būti žmogumi, todėl tas juokelis turi labai skaudžią priešistorę, nes moteris patriarchalinėje visuomenėje toli gražu nebuvo ir, tikrai galima teigti, nėra lygi vyrui. Todėl, tam tikra prasme, ji nėra visavertis žmogus. Feminizmas teigia, kad moteris, visų pirma, yra žmogus.“
Goda: Manau, kad posakis labai taikliai ironiškas ir gerai atspindi, nuo ko prasidėjo feminizmas. Tačiau, jei galvotume apie dabartinį feminizmą, turbūt reiktų perfrazuot: „Feminizmas – tai radikali mintis, kad visi yra lygūs“. O šiaip šitas juokelis man visai patinka. Kaip ir šitas: „Žmonės vadina mane feministe visada, kai išreiškiu jausmus, kitokius negu durų kilimėlio.”
Ar viešumoje, tarkim, ne itin pažįstamoje aplinkoje, kalbate apie „buvimą feministe“? Ar verčiau, pamačiusi, jog aplinka ne itin draugiška, nutylite, o gal net slepiate, „maskuojate“? Dėl kokių vienokių ar kitokių priežasčių taip elgiatės? O gal niekada neteko susidurti su priešišku požiūriu į feminizmą, ir tai tėra mitas?
Goda: Priklauso nuo aplinkos. Dažniausiai bandau žmonėms paaiškinti, kas yra feminizmas. Tai „žiauriai” vargina, bet, manau, taip pat yra „žiauriai” svarbu, nes stebėtinai daug žmonių tiesiog nežino, kas yra feminizmas arba įsivaizduoja jį labai iškreiptai. Žinoma, kartais, kai matau, kad nieko nebus arba, kad bus konfliktas, apie tai nešneku. Galiausiai, feministe pirmiausia reikia būti, reikia elgtis atitinkamai, o ne tik apie tai šnekėti. O susidurti su tokiu požiūriu, žinoma, teko. Nors galbūt ne tiek priešišku, kiek skeptišku ir pašiepiančiu. Ir ne tik Lietuvoje, Olandijoje situacija nėra labai jau geresnė. Net ir čia filosofijos profesorius gali leisti sau pareikšti besididžiuojantis, kad jo fakultete tokios pseudofilosofinės disciplinos kaip feminizmas nėra dėstomos.
Simona: Kalbant apie patį feminizmą, tai iš tikrųjų trūksta informacijos, nes, jeigu pasakai „feminizmas“, tai automatiškai: „Ai, tai čia šita prieš vyrus… Nes vis mažai kažko.“ Čia elementarus žmonių nesidomėjimas. Tarkim, yra buvę tokių situacijų iš seniau, kai pasigirsta „juokeliai“: bet aš irgi žodžio kišenėje neieškau, bet, kai tai tampa ne juokeliu, o principo klausimu, yra liūdna. Tada reikia sėdėti su žmogumi, kalbėti. Labai daug kam atrodo, kad tos feministės yra aršios, rūsčios, prieš viską absoliučiai, kas tik kvepia vyrais. Aš čia grubiai sakau, nes žmonės taip įsivaizduoja, bet taip nėra.“
Eglė: „Yra tekę susidurti su neigiamu požiūriu į feminizmą – juk augau Lietuvoje. Pamenu, kažkas paniekinamai atsiliepė apie A. M. Pavilionienę, neva senmergė ir lesbietė, visada pikta ir pan. Toks ir buvo mano pirmas įspūdis, išmoktas toje antifeministinėje ir gana mizoginiškoje kultūroje, kad tai – kažkas blogai, per daug „radikalu“, karinga, priešiška (kas man visada atrodė negerai, juk reikia paklusti ir būti „gera mergaite“, o ne „draskyti akis“). Mielai diskutuoju su intelektualiais žmonėmis, bet, jei matau, kad nėra jokios prasmės atskleisti savo idėjas, pasilieku jas sau. Lietuvoje apskritai dominuoja tokia mitų seka apie feminizmą: senmergė, feministė, lesbietė. Tokia, sakyčiau, eilės tvarka pagal neigiamumą: neva lesbietė – apskritai blogis, senmergę dar galima „suremontuoti“ suradus jai vyrą, o feministė yra arba jau žlugusi senmergė, arba lesbietė (arba pakeliui į vieną iš šių kategorijų). Dabar tai kelią man juoką, tačiau suprantu, kad toks neigiamas požiūris atbaido daugumą žmonių nuo feminizmo ar bent jau pažinties su jo idėjomis. Feminizmas suvokiamas kaip moterų „skundas“ esama padėtimi, neva skundžiasi tik tos moterys, kurios nieko nepasiekė savo gyvenime, kuriom kažkas nepavyko, o gal jos tiesiog negražios ir pyksta ar pavydi.
Simona: Žmonėms į pasąmonę įeina tam tikros sąvokos ir jie tada reaguoja aršiai į jas. Tu gali su vyru labai normaliai šnekėti apie moteris ir t.t., bet tik pasakysi žodį „feminizmas“ – jis užsiplieks, nes yra girdėjęs iš savo tėvų ar draugų, kad tai yra blogai, kad feministės niekina vyrus.
Ar tenka sutikt vyrų – feministų ?
Simona: Taip, turbūt visi mano darbe, nes visi labai palaiko. Kalbame apie tai, kiek pats patriarchatas sukelia nepatogumų vyrams. Tarkim, šoki – tai „nevyriška“, eini su gitara groti, tai kitas „tikras vyras“ dar prieis ir į galvą duos, nes „tai nerimta“.“
Tikriausiai ne kartą esate girdėjusios populiarioje psichologijoje, žiniasklaidoje sklaidančias tokias sąvokas kaip „vyriškumas“ ir „moteriškumas“. Kaip jas vertinate ir apskritai, ar galėtumėte paaiškinti, kas tai yra? Kaip manote, ar egzistuoja „amžinas moteriškumas“ ir „amžinas vyriškumas“? Jei taip, kaip konkrečiai tai pasireiškia?
Goda: Vyriškumas ir moteriškumas yra rinkinys savybių, prikabinamų prie tam tikros lyties. Aišku, jų apibrėžti iki galo neįmanoma – būtent todėl jos ir yra tokios gajos, nes keičiasi priklausomai nuo laikmečio ir kultūros. Galbūt tik šia prasme jos yra amžinos kaip kategorijos, bet ne kaip konkrečios savybės. Asmeniškai kuo toliau, tuo labiau nebeskiriu moteriškų ir vyriškų savybių, ir nematau tam reikalo. Mano tikslas nėra būti „gera moterimi“ kaip tai apibrėžia visuomenė, bet – „geru žmogumi“, kaip tai apibrėžiu pati.”
Eglė: Atvirai pasakius, tos sąvokos ir beatodairiškas jų vartojimas mane vimdo ir piktina. Norėčiau, kad žmonės kritiškiau žiūrėtų į brukamas idėjas, kas yra moteris, o kas – vyras, ir kokie jie turi būti. „Moteriškumas“ ir „vyriškumas“ nėra absoliučios kategorijos, jos kinta su visuomene, istorinėmis aplinkybėmis, kultūros ypatumais. Jos tėra idėjos, o ne materialiai apčiuopiama realybė. Visuomenė, atkartojanti ir skiepijanti šias idėjas žmonėms, sukuria iliuziją, kad „vyriškas“ ar „moteriškas“ elgesys (išvaizda, kūnas, darbas, drabužiai) yra nedalomas, nekintantis ir „natūralus“. Analogiškai: jeigu tau kiekvieną dieną kartoja, kad esi kvailas, galiausiai imama tuo tikėti.“
Simona: Mane labiausiai erzina, kai mes skiriame tam, kad surastume neigiamus skirtumus. Visi mes esam žmonės, visi vienodi ir kartu skirtingi. Bet skirtingumas man atrodo ir yra gražiausias žmogaus bruožas: nerasi tokio paties niekur, nei tarp vyrų, nei tarp moterų. Aš ir pati galvoju, kiek man pačiai daug kas yra „įsodinta“. Pavyzdžiui, kad, kai pasižiūri filmo, spektaklio, nutapyto paveikslo ar fotografijos autoriaus pavardes, ir pagalvoji: „O taip ir galvojau, nes yra labai „moteriška“.“ O, jeigu tai daro vyras, niekas nepasakys, kad tai yra labai „vyriška“. Kartą pastebėjau, kad mikroautobuso vairuotoja yra moteris, ką ne taip dažnai pamatysi, kaip ir taksi vairuotojas, nors troleibusų dauguma troleibusų vairuotojų yra moterys. Vadinasi, dar kiek dirbti su savimi ir su kitais. Tam, kad būtų normalu.
Kaip manote, tiesa ar mitas, jog būtent moteris yra siejama su vaikais, kad tarsi „geriausia“ jos savirealizacija yra galima tik per juos? Ką tai iš tiesų reiškia „tarp eilučių“? Ar teko susidurti su neigiama to puse?
Goda: Didele dalimi tai tiesa. Manau, tai susiję su ilga ribotų teisių istorija. Žinoma, kai neturi galimybės kitaip savęs realizuoti, vienintele galimybe pasireikšti lieka vaikai. Ir tokia nuostata nėra lengvai kvestionuojama net ir pasikeitus aplinkybėms. Deja, mano nuomone, vaikams tai neretai kenkia: jis
laikomas motinos nuosavybe, tarsi turi „gyventi už ją“. Tiek dukros, tiek sūnų. Bet, tiesą sakant, manau, kad „vaikų klausimas” atsiremia į bendresnį reprodukcijos klausimą. Neseniai vienas naujai sutiktas pažįstamas paklausė, ar noriu vaikų. Atsakiau, kad nebūtinai, kad galbūt kada nors norėsiu, bet nejaučiu didelio poreikio. Jis buvo gana nustebęs: „Tai kokia tuomet gyvenimo prasmė, jei neturi vaikų?“. Laimei, mano šeimoje niekada nebuvo spaudimo šiuo klausimu ir niekas nevertė manęs galvoti apie šeimą ir vaikus kaip vienintelį būdą įprasminti savo gyvenimą. Kaip vienas įžvalgus pažįstamas pasakė: „Faktas, kad gali daugintis, dar nereiškia, kad privalai“.
Eglė: Spaudimas egzistuoja, pradedant močiutėmis, klausiančiomis: „Tai kada anūkai bus?“, baigiant socialinėmis institucijomis (pavyzdžiui, statistikos departamento teiginiai neva, jei viena moteris nepagimdys trijų vaikų, lietuvių tauta pasmerkta išnykti).
Simona: Kai vyksta skyrybos, vaikai paprastai paliekami motinai. Tai irgi yra neteisinga. Reikia žiūrėti pagal situaciją, negali sakyti, kad tik taip, o ne kitaip. Pavyzdžiui, vien ta nuostata, kad vaikas turi augti su motina, mano galva, jau yra neteisinga iš esmės, nes taip yra diskriminuojamas tėvas.“ Mūsų visuomenėje svarbi materialinė gerovė. Pensijos yra mokamos po to, kai kažkur dirbai. O namų šeimininkė – tai čia ne darbas, o pareiga, „palikimas“. A. P.: „Taip, ir jei ji „niekur nedirba“, paskui senatvėj gauna „minimumo minimumą“, o ką reiškia Lietuvoj 500 – 600lt pensija?” Simona: „Tai labai baisus dalykas: nežinai, kas kam gali susišviesti tavo vaikams, tavo tėvams, vyrui galų gale tau pačiai, o jei neturi nieko savo, esi priklausoma finansiškai.
Darbas, studijos, galų gale – mokykla, tai ypatingos erdvės, kuriose tikimąsi, jog būsi vertinamas ne pagal išorę (pvz.: lytį), o pagal asmeninius gebėjimus. Ar teko susidurti su kokia nors su tuo susijusia diskriminacija?
Goda: Taip. Labiausiai nustebino, kad tai pasireiškė universitete. Kažkodėl kai kuriems dėstytojams atrodė, kad buvimas moterimi yra tam tikra protinio neįgalumo forma, todėl nesugebėjimas perprasti kokio nors dalyko joms tiesiog yra atleistinas (priešingai nei vyrams). Arba, priešingai, smerktinas, nes jos turėtų būt prie puodų ir meilės romanų, o ne filosofinių knygų. Be to, kažkodėl kai kurie dėstytojai visiškai nesijausdavo darą kažką neteisingo komentuodami studenčių išvaizdą, ir dažnai siedami tai su jų protiniais gebėjimais (suprask – kuo labiau akį traukianti išorė, tuo tuštesnis vidus).
Simona: Na, pavyzdžiui, aktoriams visada reikėjo ir reikia už save pastovėti už savo profesiją, bet moterims visada buvo sunkiau. Dar mano močiutė mena tuos laikus, kai aktorė buvo (laikoma – A. P.) pasileidusia moterimi ir kad gera aktorė išsikovotų ir apgintų savo orumą, ji turėjo dirbti daug daugiau negu vyras. Ir tai sklandydavo gandas, kad, jei ji gauna, pavyzdžiui, „Ledi Makbet“, vadinasi, ji miega su režisieriumi. O jei vyras gauna gerą vaidmenį – niekas nepasakys, kad jis jį gauna „kitais“ būdais ir keliais. Šiandien tai egzistuoja mažiau, bet egzistuoja. Didelis pasikeitimas įvyko tada, kad moterys pradėjo rašyti pjeses, automatiškai atsirado moterims daugiau darbo. Jeigu kalbėtume apie klasikinę dramaturgiją, tai ji – sukurta vyrams, dėl ko iki šiol vyrauja toks mitas, kad vyrų teatre reikia daugiau, nes visi vaidmenys yra vyriški, bet tai netiesa. Nes tai priklauso ir nuo interpretacijos. Bet vėlgi tokia atsiradusi dramaturgija buvo laikoma „feministine“. Aš už tai, kad būtų bendražmogiška literatūra, o ne „vyrų“ ar „moterų“, nes, jeigu jau mes taip skirstome, tai iškart yra nesąmonė.
Ko palinkėtume Lietuvos moterims? Vyrams?
Goda: Mažų mažiausiai – nuolat klausti savęs: „Kodėl aš taip elgiuosi ir kodėl turėčiau taip elgtis?“. Moterims ypač linkiu nenutilti, kai jaučiatės diskriminuojamos. Net jei jus palaikys rėksnėm ar piktom raganom, bet verčiau būti pikta ragana nei geru durų kilimėliu. O galiausiai tiesiog linkėčiau nustot būt vyrais bei moterimis ir būti tiesiog žmonėmis.
Eglė: Vyrams taip pat palinkėčiau suvokti savo privilegijuotą padėtį sistemoje, kurioje gyvename, bei suprasti, kad patriarchalinė sistema žaloja ir juos. Taip pat tiek moterims, tiek vyrams, tiek žmonėms, kurie nepriskiriantiems savęs nė vienai iš šių kategorijų. Linkiu pasidomėti feminizmo istorija, teorijomis ir ugdyti kritinį mąstymą, nepasiduoti stereotipiniam mąstymui ir rėmams, kurie labai energingai spaudžia iš visų pusių. Linkiu visiems atsisakyti baimės, stabdančios nuo ėjimo ten, kur iš tiesų gali būti geriau.
Simona: Visą laiką, kai yra sunku, reikia ieškoti teigiamų pavyzdžių. Nes pavyzdys ne veltui yra, tai rodo, kad įmanoma bet ką padaryti. Palinkėčiau eiti į teatrą, apskritai šviestis, daugiau skaityti. Taip pat palinkėčiau savigarbos, jeigu negali gerbti savęs, negerbsi kito. Ir elgtis ne tik dėl savęs, bet ir dėl savo vaikų, jei jau jų turi, galvok kaimynų vaikus, klasiokes, nes tu esi jiems pavyzdys. Aš suprantu, kad dabar yra labai daug kalbama, kad moteris turi galvoti labai smarkiai apie save, aš pridurčiau: galvok apie kitas dar moteris. Apie save galvoti yra labai sveika, kaip ir sakoma: pirmiausia mylėk save, kad galėtum mylėt ir kitą. Turėk sveiką požiūrį į save, kad nekeltų paskui tokio klausimo: „Ar susitaiko moterys su savo likimu, ar ne“. Nesmerkti reikia. Vyram reikėtų nebijoti būti savimi tokie, kokie yra iš tikrųjų, o ne tokie, kokius juos nori matyti visuomenė. Tokių asmenybių sutinki, bet dėl kažkokio spaudimo, negali atskleisti.