Interneto komentarų kultūra Lietuvoje

Reda Krušinskaitė

Internetas yra neišvengiama mūsų gyvenimo dalis. Čia ne tik ieškome informacijos, susirandame laisvalaikio pramogų, bendraujame, bet ir pristatome save kaip asmenybę, tokiu būdu sąmoningai ar atsitiktinai formuodami aplinką ir aplinkinius. Viena iš sričių, kurioje galima pasireikšti, yra interneto komentarai – jie puikus vieno ar kito straipsnio skaitytojų ir net visuomenės plačiąja prasme atspindys.

Prakalbus apie komentarus internete, prieš akis iškyla trumpi, kupini ne tik rašybos ir stilistinių klaidų, keiksmažodžių, bet, deja, ir neapykantos teksteliai. Paskaitę juos, dažniausiai šyptelime, o kartais, gal negalėdami patikėti žmonių trumparegiškumu, kilstelime antakius ir tiek. Kita vertus, didelė dalis psichologų sutinka, kad šis ignoravimas nėra nieko bloga, kad interneto komentarų nereiktų priimti perdėm rimtai – dažniausiai jie tėra trumpalaikė emocinė iškrova, kai perskaitytas tekstas, pamatytas vaizdas ar nugirstas garsas primena asmeninius išgyvenimus.

Paprastai kalbant, piktų komentarų internete nebus, jeigu pasaulyje nebus blogų emocijų arba visi tapsime intravertais. Neįmanoma, tiesa? Nelabai ir verta, matyt.

LR Baudžiamojo kodekso 170 str.

Su psichologų nuomone, jog didžioji dalis komentarų neturėtų būti vertinama rimtai, sutinka ir teisininkai. „Nemanau, kad protingi žmonės į komentarus internete gali žiūrėti rimtai. Taip, bylų būna, būna ir baudų, bet jos labiau dėl akių“, – komentuoja nenorėjęs prisistatyti vienos Vilniaus advokatų kontoros teisininkas. Teisminiai procesai pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 170 straipsnį (kurstymas prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę), liečiantys interneto komentarus, pačiam teisininkui dažnai atrodo juokingai – nubaudžiama tik menka saujelė komentatorių ir, teisininko žodžiais kalbant, tų, kurie „šiaip leptelėjo ką nors nelabai suprasdami ir pagalvoję“, o ne tų, kurie tai daro sistemingai, iš tiesų siekdami pakenkti, suburti smurtautojus ar pakeisti visuomenės požiūrį.

Nepaisant to, reikėtų pabrėžti, kad užregistruotų nusikalstamų veikų dėl asmens lygiateisiškumo ir sąžinės laisvės skaičius auga – 2005-aisiais tebuvo užregistruoti 4 atvejai, po ketverių metų tokių buvo jau apie 70, šiųmetis skaičius panašus į minėtus 2009-ųjų duomenis.

Žinoma, naivu tikėtis, kad 2005-aisiais komentatorių buvo mažiau – tiesiog viešumą pasiekusios, „dėl akių“ iškeltos bylos padrąsino bausti didesnį skaičių interneto pikčiurnų, o patikrinti, ar jos sumažino bendrą netinkamų interneto komentarų skaičių, būtų sudėtinga. „Labai abejoju, kad nubaudus paprastą rajono mokytoją pinigine bauda kas nors pasikeis. Reikia pradėti kalbėti apie kultūrą, švietimą, daugiau dėmesio skirti vaikų auklėjimui“, – apie problemos sprendimą atsiliepia teisininkas.

Užmerkti akis prieš neigiamus komentarus?

Roko grupės „Freaks on Floor“ būgnininkas Rokas Beliukevičius pripažįsta, kad į komentarus dėmesio beveik nekreipia, nors neišvengiamai tenka jų pastebėti internete, ir teigia, kad kiekvienas turime nuomonę, kurią galime reikšti. Muzikantas, kiek aštriau komentuodamas, sutinka tiek su teisininkų, tiek ir su psichologų nuomone, jog interneto komentarai retai perduoda rimtą žinutę. „Kam nors visą laiką trūks gero garso, kam nors, sėdinčiam prie scenos arba klausančiam albumo, bus per daug aštru. Žinau ir tai, kad kai kam, net jei išleistume thrash metal stiliaus albumą, vis tiek visą gyvenimą būsime „Red Hot Chilli Peppers“ plagijuotojai. Tai yra normalu ir priklauso nuo kiekvieno komentatoriaus skonio ar išprusimo“, – teigia Rokas.

Aukščiau išsakytas požiūris į komentarus internete primena auklėjamąją priemonę išlepintiems vaikams – kurį laiką juos ignoruojant jie galiausiai liaunasi verkę. Sunku pasakyti, ar užmerkę akis prieš neigiamus komentarus sumažinsime jų kiekį, tačiau praktika rodo, kad teisminiai procesai šioje situacijoje taip pat menkai gelbėja, tad R. Beliukevičiaus pozicija pradeda atrodyti tikrai logiškai. „Tegul komentarai būna prieinama erdvė sielos ir proto ligoniams. Jiems ir teismas nepadės“, – komentuoja muzikantas, kalbėdamas apie perdėm piktus ir argumentų stokojančius atsiliepimus internete.

Pikti komentatoriai – kultūros, o ne teisės reikalas

„Teisės sektoriuje esu jau gerus dvidešimt metų ir kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad įstatymai nėra sprendimas viskam“, – kalba teisininkas, dar kartą pabrėždamas, kad kiekvieną su kultūra susijusią problemą turėtų spręsti kultūra, o ne Baudžiamojo kodekso straipsniai.

Tokiai pozicijai antrina tiek psichologų, vertinančių interneto komentarus kaip momentinę viduje neišlaikytų negatyvių emocijų išraišką, tiek ir kalbinto muzikanto atsainokas požiūris į šią žiniatinklio dalį – turime šalinti priežastis, o ne pasekmes, tad pirmiausia reikia mąstyti ne apie tai, kaip kuo greičiau pašalinti nenormatyvinės rusiškos leksikos rinkinėlius po tekstais internete, o apie tai, kodėl jie ten atsirado ir ką reikėtų padaryti, kad juos savo kompiuterio klaviatūra subaksnoję žmonės laiką leistų pozityviau ir produktyviau.

Norisi sutikti su gražiomis teisininko apie išsilavinimą bei kultūrą išsakytomis mintimis, tačiau, kalbant apie interneto komentarų kultūrą, tokią paprastą, piktą ir atvirą, negalima nepasinaudoti „Freaks on Floor“ būgnininko žodžiais: „Yra ne vienas toks piz*dgenis, kuris turi laiko tiesiog šnekėti bet ką. Į tai reaguojama paprastai – tokie žmonės niekada savo nuomonės į akis nepasakys.“