Now Reading
Kaip Ieva, su žarija užpakalyje, beldėsi (ir prisibeldė) į fotografijos pasaulį (interviu, foto)

Kaip Ieva, su žarija užpakalyje, beldėsi (ir prisibeldė) į fotografijos pasaulį (interviu, foto)

Kaip Ieva

Laikas.lt
Martina Danėlaitė
Ievos Budzekaitės nuotr.

Prieš keletą metų atsargiai vieną koją į fotožurnalistiką įmerkusi Ieva Budzeikaitė dabar turi nemažą spaudoje publikuotų nuotraukų sąrašą. 

Laisvas darbo grafikas ir fotoaparato „pyškinimas“ visą dieną – ne toks ir glamūrinis, kaip daugelis įsivaizduoja, užsiėmimas. 22-jų merginai tenka fotografuoti ir lėkštus plastikinių Lietuvos ponių bei panelių tūpsnius šokių aikštelėje. Pačiai Ieva mielesnė nesuvaidintą žmonių gyvenimą atspindinti spaudos fotografija. Jos fotoreportažas apie daugiavaikę alkoholikų šeimą buvo išrinktas į konkurso ,,Lietuvos Spaudos Fotografija 2012“ finalą; šiemet ir vėl keletas nuotraukų finale. Ieva – viena iš saujelės spaudos fotografių, kuriančių teisingas Lietuvos ateities fotožurnalistikos tradicijas.


Tomo Zakarausko nuotr.

Kaip prasidėjo tavo fotožurnalistės karjera? Kodėl sudomino būtent fotografija?

Fotografija susidomėjau kai man buvo 15 metų, tėčiui parvežus pirmąjį fotoaparatą. Lankydama dailės mokyklą, maniau, būsiu dailininkė: labai mėgau piešti, mėgstu iki šiol. Pradėjus studijuoti, jau pirmąjį mėnesį gavau pasiūlymą atlikti praktiką dienraštyje „Lietuvos rytas“. Nebuvau susidūrusi su spaudos fotografija, todėl buvo įdomu pabandyti. Nežinojau, kuri kryptis mane traukia, todėl norėjosi išnaudoti visas suteiktas galimybes. Taip čia ir likau, tik Lietuvoje viskas kur kas siauriau, ir tikrąja fotožurnalistika užsiima labai nedaug fotografų. Spaudoje fotografai fotografuoja viską: sportą, madą, pramogas, kultūrą, aktualijas ir kt.

Po 1,5 metų praktikos portale „lrytas.lt“ metus laiko dirbau nuotraukų agentūroje „Fotodiena.lt“. Kol kas neatradau savo mėgstamos krypties, tačiau fotografuodama daug pramoginių renginių supratau, kad rankos paspaudimai Prezidentūroje yra kur kas įdomiau.

Niekada nesuabejojai, kad pasirinkai būtent tą specialybę?

Buvau suabejojusi. Po mokyklos baigimo ir nesėkmingo bandymo įstoti užsienyje, neskubėjau stoti Lietuvoje. Nesinorėjo čia būti, todėl pasitaikius progai išvykau metams į Norvegiją. Dirbdama čia leidau sau susigyventi su savimi ir pagalvoti, ką tikrai noriu daryti. Grįžusi į Lietuvą sutikau žmogų, kuris tapo priežastimi likti čia, studijuoti fotografiją ir dėl nieko nesigailėti. Aš ir nesigailiu (juokiasi). Prieš išvykstant į užsienį, vertėtų išnaudoti galimybes čia, kurių tikrai netrūksta. Dabar niekur iš namų neinu be fotoaparato, be jo tiesiog blogai jaučiuosi. Fiksavimas akimis yra puikus pratimas, tačiau tai ne tas pats. Gerai, jei bent telefoną turiu su savimi (juokiasi).

Ar prisimeni kaip/kada pardavei savo pirmą fotografiją? Sunku šioje industrijoje „prasimušti“?

„Lietuvos rytui“. Tai buvo pirmoji nuotrauka, patekusi į laikraštį. Už ją gavau savo pirmąjį honorarą. Iki šiol prisimenu tą perdėtą džiaugsmą, dėl kurio dabar taip juokinga. Nuotrauka tikrai nebuvo verta dėmesio, tačiau tai buvo pirmoji išspausdinta laikraštyje. Nuostabus jausmas.

„Prasimušti“ čia nėra sunku, kai yra noro. Sunkiau yra „prasimušti“ į užsienio rinką. O Lietuvoje… reikia turėti žariją užpakalyje, kaip sako mano pirmasis mokytojas spaudoje Vidmantas Balkūnas, ir vis save spirti į priekį, siųsti savo nuotraukas, nepagailėti padirbėti nemokamai, kad liktum pastebėtas ir įvertintas. O toks tikrai liksi, jeigu netrūks noro, pastangų ir entuziazmo. Pati esu maksimalistė, bent jau kiti mane taip vadina, man nereikia pirštu badyti, ką padaryti, jei ko nors ir nepadarau, tai tik iš nežinojimo.
Natūralu, kartais užmiegi ir plauki pasroviui, tačiau yra žmonių, kurie puikiai moka užlipti ant sąžinės ir pastumti daryti toliau. Svarbiausia yra atsikratyti visų kompleksų ir baimių, nemeluoti sau ir žinoti, ko nori, eiti iš visų jėgų pirmyn ir išnaudoti visas tau pasitaikiusias galimybes.

Dažnai tenka „chaltūrinti“, pavyzdžiui, vestuvėse, iš ko, ne paslaptis, gyvena didžioji dalis mūsų šalies fotografų?

Turiu oficialų fotografės darbą, bet, taip, kartais tenka ir „pachaltūrinti“, nors labai stengiuosi to išvengti. Kartais pasitaiko ir įdomių, naudingų renginių, seminarų, bet vestuvių ir kitokių švenčių vengiu kaip velnias kryžiaus, nebent tai būtų kažkas netradiciško, iš ko būtų galima išspausti išskirtinį reportažą. Galvoju, kad geriau turėti mažiau pinigų ir daryti, kas tau patinka.

Tau 22 metai. Pavyksta suderinti mokslus, darbą, laisvalaikį?

Suderinti viską man visada buvo sunku. Nemoku planuoti savo laiko, tačiau darbo kalendorius yra puikus šios problemos sprendimas. Būdavo eini į paskaitas, po jų ar prieš jas dirbi, savaitgaliais – taip pat. Tačiau mano vadovas buvo labai supratingas ir problemų dėl to nekildavo. Būna: pavargsti, atrodo, nieko nebenori daryti, tačiau esu atsakingas žmogus ir jei pradėjau – reikia pabaigti. Natūralu, kad kai turi daug veiklos, nori visur spėti, vis tiek kažkas nukenčia. Neslėpsiu, jog turiu labai daug pažįstamų, bet draugų – ne, man 22 metai, o kartais viduje jaučiuosi tokia sena, tačiau nors ir ne šalia, bet yra žmonių, kurie man padeda jaustis gerai ir pailsėti nuo visų viduje susidariusių „problemų“. Išeiti su fotoaparatu į gatvę man tikrai didesnis poilsis nei alaus bokalas, nors ir tam yra išimčių, kalbu apie kolegas.

Kaip atrodo tavo tipinė darbo diena? Ar prieš užduotį suplanuoji kokių nuotraukų nori/reikia, ar fotografuoji spontaniškai?

Kai dirbau agentūroje, visus darbus gaudavau el. paštu, todėl jau ryte galėdavau pradėti planuotis savo dieną. Kartais būdavo daug darbo, kartais jo nebūdavo išvis, natūralu. Todėl niekada nebuvau linkusi planuoti savaitės į priekį. Net nepavadinčiau to užduotimi, tai tiesiog kasdienybė. Galiu pasakyti, kad visos dienos yra skirtingos ir savotiškai įdomios. Nei viena diena neprasideda „taip pat“, na, nebent turint galvoje puodelį kavos. Dabar dirbu LR krašto apsaugos ministerijoje, tiesa, pradėjau neseniai, tačiau darbo valandos čia fiksuotos, standartiškai kaip ir visur. Kaip jaunam žmogui, tai labai savotiška patirtis, tačiau čia matau labai didelį pliusą: laisvi vakarai ir savaitgaliai. Tik reikia išmokti šį laiką išnaudoti. Atpratau ir miegoti iki pietų: norisi produktyvumo, o ne švaistyti laiką besivartant lovoje.

Dažniausiai fotografuoji žmones. Kodėl? Reikalingas kiekvieno jų sutikimas?

Gal ir geras pastebėjimas, tačiau kaip R. Danisevičius sako, spaudos fotografija be žmogaus – ne spaudos fotografija. Nors ne visose mano nuotraukose vyrauja žmogaus atvaizdas. Jei fotografuoju gatvėje, leidimo ir neklausiu, juk pamačius gerą kadrą nepuoli klausti „ar galiu?“. O režisuotų portretų turiu ne tiek jau ir daug: dažniausiai tai pažįstami žmonės arba daryti darbe pagal užsakymą. Tiesa, kartą pirmo kurso pradžioje turėjau fotografuoti skurdo tematika. Ėjau gatve ir pamačiau „dėdę žiemą“, pagalvojau, kad būtų gerai padaryti bent vieną jo portretą. Priėjau ir paklausiau: „Sveiki, ar galėčiau nufotografuoti jūsų portretą?“ Jis griežtu balsu atrėžė: „Ne!“ Buvau kvaila, nepatyrusi ir nežinojau, kaip prieiti prie nepažįstamojo ir užmegzti su juo pokalbį. Fotografuodavau iš toli ir iš nugaros, nes bijodavau žmonių, kol man nepasakė, kad visa tai, ką atnešiau, yra šūdas, tada į viską pradėjau žiūrėt kiek kitaip.Net nebenoriu matyti savo pirmųjų nuotraukų (juokiasi). Gėda.

Ar būna dienų, kai nesinori net pažiūrėti į fotoaparato pusę? Ką tuomet darai?

Nuoširdžiai pasakysiu – nebūna. Nebent pasitaiko, kad kadrai, kurie turėtų būti puikūs, tą dieną atrodo tragiški ir neverti fotoaparato ištraukimo. Tačiau ne kartą esu įsitikinusi, kad geriau tą svorį nešiotis su savimi ir vakare jausti nugaros skausmus, nei po to gailėtis, kad fotoaparato išvis nepasiėmei. Iš patirties.

D. Ibelhauptaitė sakė: „Tu negali meluoti sau.“ Ir aš jai 100 proc. pritariu. Jei jautiesi blogai – gana. Reiškia, jau laikas kažką keisti. O kiekvienas pokytis, galimybė ir išbandymas yra žingsnis link savęs pažinimo ir naujo atradimo. Sakoma, dirbk mylimą darbą ir nereikės dirbti. Kai sakai sau „man reikia atostogų“, vadinasi, ši veikla – ne tai, ko tau reikia.

See Also
Hobbyshop nauji ir įdomūs stalo žaidimai

Spėju, Lietuvoje daugiau fotografų vyrų. Ar jauti dėl to diskomfortą, ar tai visiškai nesvarbu ir kolegos laiko tave lygia?

Labai įdomu, nes tokia „diskriminacija“ (draugiškai, jei galima taip pavadint) jaučiasi ir dabar, po dvejų metų. „Ai čia mergina, ai čia nepajėgs, bus per sunku…“ – šie žodžiai mane tiesiog erzina, nors turiu kolegų, kurie nežiūri į mane, kaip į silpną ir kažko negalinčią padaryti. Tačiau tokie žodžiai tik stumia į priekį ir verčia sau sakyti: „Na, jau ne, jau aš tai tikrai padarysiu!“ Iš tiesų, būna dienų, kai esu kaip nedavirtas kiaušinis, tačiau prie kolegų dažniausiai pritampu, dažnai tenka ir pasistumdyti, tačiau mano lytis – nebe privalumas, kaip kad būdavo anksčiau (juokiasi)! Manau, visi jau daugiau mažiau su manim susipažino ir supranta, kad gailėtis ir užleisti nėra ko. O ir mergina esu ne vienintelė, tad galiu drąsiai teigti, kad ši profesija ne tik vyrams, kaip daugelis galvoja.

Pavyksta pragyventi tik iš fotografijos?

Nuo paauglystės stengiuosi gyventi taip, kad tėvų nereikėtų prašyti pinigų. Lietuvoje iš fotografijos išgyventi tikrai įmanoma. Šimtu procentu. Tačiau viskas priklauso tik nuo pačio žmogaus, įmanoma yra viskas. Žinoma, technika reikalauja nemažai investicijų, bet dirbant viskas atsiperka.


Fotografijoje nebūtinai turi būti žmogus

Kokie didžiausi iššūkiai šiuolaikiniams, jauniems fotožurnalistams? Ką galėtum patarti pradedantiesiems?

Neturiu tiek patirties, kad galėčiau žarstytis tokiais patarimais, tačiau niekada nereikia bijoti pasirodyti kvailam ar neišmanėliui. Niekada nereikia bijoti klausti, domėtis ir dėl to atrodyti kvailai ar juokingai. Niekada nereikia bijoti žmonių, nes jie tokie patys kaip ir tu, o jei ir ne – dar viena gyvenimiška patirtis. Natūralu, kad pasitaiko ir nusivylimų, tačiau su patirtimi pakilimų tik daugėja, viskas tik per darbą. Aišku, augant tikslams, auga ir iššūkiai, man ir pačiai jų praeiti teko ne tiek jau ir daug. Mano patarimas būtų neprarasti entuziazmo, reikalaut iš savęs kuo daugiau, nepasitikėti savimi per daug ir nebijoti daryti klaidų, iš kurių gali daug išmokti bei tobulėti. Dirbdama su V. Balkūnu į savo galvą įkaliau: nėra talento, yra darbas.

View Comments (0)

Leave a Reply

Your email address will not be published.

Visos teisės saugomos © laikas.lt