Lietuvius emigrantus konsultuojanti psichologė: „Išvykus nuo savęs juk nepabėgsi“ (interviu)

Apie lietuvių gyvenimą užsienyje, problemas, su kuriomis jie susiduria, kalbamės su emigrantus konsultuojančia psichologe Rima Breidokiene.


Kaip atsirado tokios psichologinės pagalbos idėja?

Esame virtualios psichologinės pagalbos Lietuvoje pradininkai. Iš pradžių pagalbą teikėme visiems lietuviams, bet pastebėjome, kad maždaug trečdalis besikreipiančiųjų – emigravę tautiečiai. Todėl nutarėme specializuoti paslaugas. Išvykę į užsienį lietuviai ne visada nori kreiptis į vietinius specialistus, nes nėra lengva kalbėti apie subtilius emocinius dalykus svetima kalba.

 

Dėl kokių problemų dažniausiai kreipiamasi?

Dažniausiai dėl įvairių bendravimo problemų – nesutarimai tarp sutuoktinių ar partnerių, kokybiško bendravimo stoka. Tiesa, pastebėjome, kad neretai tie bendravimo sunkumai jau būna „atvežti“ iš Lietuvos, o kultūros, aplinkos pokyčiai dažnai tas problemas paaštrina. Taip pat kreipiamasi dėl vienišumo jausmo: žmonės dažnai netenka socialinio palaikymo, jaučia tam tikrą socialinę atskirtį.
 

Neretai skundžiamasi įvairiais emociniais sunkumais – depresija, įtampa, nerimu. Šiais metais padaugėjo kreipimųsi dėl pykčio valdymo – vyrų agresijos, kuri būna nukreipta į drauges ar žmonas. Taip pat turėjome moterų, besiskundžiančių pogimdyvine depresija arba tų, kurios augina mažus vaikus, konsultacijų. Tokie kreipimaisi, žinoma, susiję su tuo, kad vis dažniau emigruoja jauni žmonės, kurie susilaukia vaikų užsienyje.
 

Bene visą laiką sulaukiame kreipimųsi, susijusių su adaptacija: patiriamas kultūrinis šokas, nežinomybė, negebėjimas apsispręsti, likti užsienyje ar grįžti, didžiulis tėvynės, artimųjų ilgesys.
 

Ar galima sakyti, kad prie Jūsų įvardytos depresijos prisideda ir sąlygos, su kuriomis dažnai susiduria emigrantai: pavyzdžiui, darbas po 12-15 valandų per dieną, nuolatinis nuovargis?

Taip, visi šie veiksniai gali paaštrinti problemas ir padidinti depresijos ar kitokio emocinio sutrikimo riziką. Mano patirtis rodo, kad dažniau kreipiasi žmonės, turėję tam tikrų psichologinių sunkumų jau Lietuvoje. Be to, dažniau kreipiasi tie, kurie jau kurį laiką pagyveno užsienyje. Iš pradžių žmonės visgi bando mobilizuoti jėgas, prisitaikyti, sutelkti dėmesį į būsto, darbo paiešką. Po kurio laiko vidiniai resursai išsenka, tuomet iškyla įvairūs psichologiniai sunkumai.
 

Projektas startavo 2008 m. Ar pastebite tam tikrų tendencijų – kaip kinta besikreipiančiųjų skaičius, amžius, šalys, iš kurių kreipiamasi?

Visą laiką dominuoja tos šalys, į kurias daugiausiai emigruoja: Didžioji Britanija, Airija. Šiais metais pastebime, kad daugiau besikreipiančiųjų iš Šiaurės Europos: Norvegijos, Danijos, Suomijos. Mažėja klientų iš Pietų Europos srautas.
 

Dažniausiai kreipiasi jauni žmonės, iki 35 metų. Tiesa, šiais metais sulaukiame vis daugiau skambučių iš vyresnių žmonių dėl santykių krizių, kitų emocinių problemų. Tai galbūt įrodo, kad keičiasi tam tikros nuostatos, jog tik jauniems žmonėms lengviau prieinamas internetas, naujosios technologijos ir panašiai.

Žinoma, kuo daugiau emigruoja, tuo daugiau kreipimųsi.
 

Galbūt pastebite, kad problemos, su kuriomis susiduria emigrantai, priklauso nuo šalies, į kurią išvykstama?

Aš sakyčiau, kad šalis, į kurią emigruoja žmogus, neturi tokios didelės reikšmės psichologinių sunkumų raiškai, kaip veiksniai, priklausantys nuo paties žmogaus: jo vidinių resursų, psichologinio atsparumo, socialinio palaikymo, net genetikos. Tačiau tam tikrų pastebėjimų iš savo praktinės patirties galime padaryti, pavyzdžiui, į Šiaurės Europos šalis emigravę lietuviai neretai skundžiasi vienatve, sunkumais užmezgant artimus santykius su vietiniais gyventojais. Bet tai, aišku, priklauso ir nuo paties žmogaus bendravimo gebėjimų bei pastangų ieškant naujų pažinčių.
 

Šiais metais, kaip minėjau, sulaukiame nemažai skambučių iš vyrų dėl agresijos, pykčio valdymo. Kas įdomu, dažniausiai šie kreipimaisi būna iš Šiaurės šalių. Kaip pastebėjo mūsų projekto vadovė, psichologė, psichoterapeutė Vilma Kuzmienė, gal pasąmoningai žmonės, kurie pasižymi karštu temperamentu, norėjo išvažiuoti tarsi „užsišaldyti“ šaltuose kraštuose.
 

Dar vienas pastebėjimas, kurį galėčiau išskirti – iš Norvegijos neretai kreipiasi tėvai dėl griežtos tos šalies vaikų teisių apsaugos sistemos. Tėvai jaučia tam tikrą įtampą, kad tik nesuklystų, tinkamai vykdytų savo pareigas. Tėvų patiriama įtampa persiduoda ir jų atžaloms. Kiek streso vaikas patirs emigruodamas į kitą šalį, priklauso nuo to, kaip jaučiasi tėvai. Jei pastarieji labai nerimastingi, jie negali suteikti stabilios emocinės paramos savo vaikams.
 

Kalbant apie vaikus – teikiate psichologinę pagalbą ir jiems?

Taip. Dažniausiai kreipiasi tėvai, kurie pasako, kad jų atžalos turi tam tikrų sunkumų. Teikiame rekomendacijas tėvams dėl pagalbos vaikams, konsultuojame ir pačius vaikus. Esame turėję ir tokių jaunuolių, dažniausiai 16–17 metų amžiaus, kurie patys kreipėsi.
 

Dažniausiai vaikams kylančios problemos: prisitaikymo sunkumai naujoje mokykloje ar kituose socialiniuose kontekstuose, bendravimo problemos, vienišumo jausmas. Vyresni vaikai neretai dalinasi nenoru išvažiuoti iš Lietuvos, palikti savo mokyklą, draugus. Jiems persikėlimas į naują šalį atrodo tarsi priverstinis, jie turėjo mažai galimybių išreikšti savo nuomonę. Tėvai nusprendė, kad reikia emigruoti, ir viskas. Tuo tarpu šis tėvų sprendimas vaikui sukelia daugybę įvairių jausmų: pyktį, liūdesį, susierzinimą, bejėgiškumą.
 

Be to, emigrantų vaikai, persikėlę gyventi į naują šalį, patiria ir kitų sunkumų. Neretai emigracijoje vaikai priversti greitai suaugti ir tapti „tėvais“ savo pačių tėvams. Paprastai vaikai greičiau įgyja kalbos įgūdžių, tada tampa vertėjais savo tėvams, padeda susigaudyti įvairiuose socialinio gyvenimo situacijose. Tėvai tampa priklausomi nuo vaikų, tai kelia papildomą įtampą vaikams.
 

Dažnai pasakojama, kad emigrantų vaikai užsienyje paliekami vieni. Tėvai daug dirba (juk atvažiavo kuo daugiau užsidirbti), todėl atžaloms laiko nelieka. Ar pastebite tokią problemą?

Negaliu sakyti, kad tėvai, kurie kreipiasi į mūsų projekto specialistus, visai neskiria laiko savo vaikams. Jie tikrai rūpinasi vaikais, o pastebėję sunkumų, bando ieškoti pagalbos. Tačiau tyrimai rodo, kad tikrai yra tokia tendencija – emigrantų vaikams tėvai neretai ne tik fiziškai, bet ir emociškai neprieinami.
 

Vaikai, tėvų paliekami čia, Lietuvoje, taip pat gali kreiptis virtualios psichologinės pagalbos?

See Also

Kaip išsirinkti tobulą piniginę? 3 patarimai

Taip, bet nė karto nesulaukėme kreipimųsi iš tokių vaikų. Manau, šie vaikai kreipiasi pagalbos į mokyklos psichologus, kitų tarnybų specialistus.
 

Taip pat manome, jog šiuo metu Lietuvoje galbūt ši problema šiek tiek per daug eskaluojama ir emigrantai neretai nepelnytai stigmatizuojami. Dauguma emigrantų pasiima vaikus.
 

Kokių matote keliamų grėsmių vaikams dėl to, kad juos išsiveža tėvai?

Tai labai priklauso nuo amžiaus. Ikimokyklinio amžiaus vaikams traumos dažniausiai nebūna – jiems svarbu, kad tėvai būtų šalia. Kur kas didesnė trauma, jei juos tėvai palieka.
 

Visai kitaip su paaugliais – jiems itin sunku keisti aplinką. Juk pastariesiems ryšiai su draugais ypatingai psichologiškai svarbūs. Išvažiuoti į naują šalį – stiprus stresas.
 

Žinoma, daug kas priklauso nuo vaiko temperamento, charakterio, mokėjimo prisitaikyti. Svarbu, kad tėvai kalbėtųsi ir tartųsi su vaikais. Vaikus rekomenduojama kuo aktyviau įtraukti į kelionės planavimo, daiktų pakavimo procesą, paaugliams svarbu, kad jie patys galėtų priimti tam tikrus sprendimus (pavyzdžiui, jie gali nuspręsti, kokią mokyklą nori lankyti).
 

Iš to, kiek tenka bendrauti su emigrantais, ką galite pasakyti – koks jų santykis su Lietuva?

Dauguma sako pasiilgstantys tėvynės, draugų, kultūros, išsako savo ilgesį, tačiau dažniausiai visgi viskas atsiremia į finansinius dalykus. Žmonės lieka ten dėl ekonominių priežasčių ir daug emigrantų, su kuriais teko bendrauti, greitu metu neplanuoja grįžti.
 

Žinoma, po tomis ekonominėmis priežastimis neretai slypi ir psichologinės. Kartais išvykstama, nes tikimasi, kad kitur bus geriau nei Lietuvoje, tačiau neretai tenka nusivilti, nes užsienyje viskas ne taip jau idealu, kaip gali atrodyti. Nuo savęs ir savo psichologinių problemų juk nepabėgsi.
 

Kita vertus, esame turėję nemažai tokių atvejų, kai tėvai norėtų grįžti į Lietuvą, tačiau nesiryžta šiam žingsniui dėl vaikų – pastarieji jau prisitaikė naujoje šalyje ir nenori grįžti į Lietuvą. Esame konsultavę emigrantus, kurie patiria įvairių sunkumų jau grįžę į Lietuvą – reikia vėl iš naujo kurti savo gyvenimą tėvynėje, ieškoti darbo, susirasti savo vietą, atnaujinti nutrūkusius ryšius arba iš naujo prisitaikyti. Ypatingai sunku tiems, kuriems dėl įvairių priežasčių nepavyko susikurti gerovės užsienyje. Kartais žmogus nenori grįžti į Lietuvą, nes bijo atrodyti nevykėlis prieš draugus ar gimines.
 

Kokių patarimų galėtumėte suteikti emigrantams, kad jiems būtų lengviau prisitaikyti užsienyje?

Galima išskirti tris pagrindinius dalykus, kurie galėtų padėti žmogui sėkmingiau prisitaikyti užsienyje. Visų pirma, tai adekvatūs ir realistiniai lūkesčiai. Pastebėjome, kad emigrantai, turintys aiškius tikslus, žinantys laikotarpį, kiek planuoja būti išvykę, adaptuojasi kur kas greičiau. Tie, kurie išvyksta tiesiog laimės ieškoti, tikisi, kad bus geriau nei Lietuvoje, turi nerealių lūkesčių ar panašiai, deja, dažnai susiduria su problemomis.
 

Kitas veiksnys – žinios apie naują kultūrą. Emigranto adaptaciją naujoje šalyje labai teigiamai veikia tai, kaip jis moka svetimą kalbą, kiek žino apie šalies, į kurią emigravo, kultūrą, įstatymus, gyvenimo sąlygas. Kalbos mokėjimas mažina bejėgiškumo, priklausomybės ir nesaugumo naujoje šalyje jausmus.

Trečia, tai socialinis palaikymas. Jis padeda atgauti emocinę pusiausvyrą, mažina patiriamo streso neigiamas pasekmes. Ir tyrimai, ir mūsų patirtis rodo, kad sėkmingiau prisitaiko tie emigrantai, kurie aktyviai bendrauja su vietiniais gyventojais.
 

Emigrantai nemokamos virtualios psichologinės pagalbos gali kreiptis iki gruodžio 1 d.

Daugiau apie projektą: www.psyvirtual.lt