Didelis gyvenimas, sutelpantis vos 8,8 kvadratinių metrų namuose (interviu, foto)

Laikas.lt
Tekstas ir nuotraukos Ievos Varkojytės

Vieną vakarą visai atsitiktinai žiūrėjau filmą apie mažų namų judėjimą (angl. Small House Movement). Amerikietis Jay Shafer, aprodydamas savo nedidelį būstą, pasakojo, kaip jam kilo idėja statyti mikronamus. Netrukus idėja peraugo į judėjimą, kuris itin išpopuliarėjo ne tik krizės paliestoje JAV, tačiau ir už Atlanto.

9 kvadratinių metrų namas. Skamba greičiau kaip beprotystė negu realybė? Pietų Švedijos mieste Lunde, siekiant studentams pasiūlyti pigesnę būsto alternatyvą, iki 2014 metų pavasario planuojama pastatyti dar 22 mikronamus, kurių plotas bus nuo 10 iki 37 kvadratinių metrų. Tiesa, gauti leidimą statyti tokius namus Švedijoje – sunkus procesas. Dėl itin griežtų gamtosauginių reikalavimų leidimas statyti dar kelias dešimtis mikronamų buvo suteiktas tik po ilgiau nei metus trukusių derybų su valdžia, nes teigta, kad įrengiant šildymą, vandentiekį, elektros įvadus namui, kuriame gyvena tik 1 žmogus, netausojama aplinka.

Tačiau mažiausiame name visoje Švedijoje gyvenanti mergina vardu Madeleine sako, kad jos būstas itin „draugiškas aplinkai.“ Eidama su ja susitikti, vis sukau galvą, kaip gyvenimas gali tilpti tokioje mažoje erdvėje. Man atėjus, Madeleine sėdėjo mažame kiemelyje šalia savo namo, aptverto balta tvora, ir skaitė knygą. „Eime vidun“, – pakvietė mergina. Prisipažinsiu, įžengusi nustebau – namai pasirodė jaukūs ir šviesūs, kvepėjo medžiu, o erdvė visai neatrodė tokia jau maža.

Skaičiau, kad buvo nemažai studentų, norinčių gyventi šiame name, todėl vyko atranka. Kodėl laimė nusišypsojo būtent tau?

Parašiau motyvacinį laišką ir, spėju, kad jiems patikau, nes keturiese buvome pakviesti į interviu šiame name. Vos įkėlusi koją į šiuos namus, supratau, kad čia jaučiuosi gerai ir tikrai norėčiau čia gyventi. Turbūt man pasisekė, nes iš visų buvau mažiausia, ne tokia aukšta kaip kiti. Namas atrodo didesnis, kai jame gyvena mažas žmogus (juokiasi).

Savo tinklaraštyje rašei, kad neseniai suėjo vieneri metai, kai čia gyveni...

Taip taip, praėjusį penktadienį (šypsosi).

Ar prisimeni dieną, kai įsikėlei į šiuos namus? Koks buvo pirmas įspūdis?

Labai norėjau čia įsikelti, tačiau tuo metu turėjau daug ruoštis studijoms, todėl tiesiog norėjosi viską kuo greičiau susitvarkyti. Išties maniau, kad čia niekas netilps, todėl pasiėmiau nedaug daiktų.

Standartinis studento kambarys čia, Lunde, – apie 20 kvadratinių metrų. Tavo namai – maždaug 9 kvadratiniai metrai. Kaip visas gyvenimas sutelpa tokiuose miniatiūriniuose namuose?

Pradžioje buvo truputį sunkoka, bet ne taip sunku, kaip galbūt tikėjausi. Studijuojantis žmogus neturi begalės daiktų, taigi viskas čia puikiai telpa. Galbūt norėtųsi didesnės drabužių spintos, be to, neturiu orkaitės. Dar šiek tiek praplėsčiau virtuvės erdvę, kad būtų lengviau rūšiuoti šiukšles. Kita vertus, šie menki trūkumai nesukelia didelių problemų.

Taigi, tokios erdvės visiškai pakanka?

Taip, architektas puikiai padirbėjo planuodamas šiuos namus. Jis tikrai buvo užsidegęs savo darbu ir įdėjo daug pastangų planuodamas itin mažą erdvę taip, kad žmogui, kuris čia gyvens, būtų patogu. Be to, statant kitus namus, šis bei tas bus patobulinta.

Dabar galiu pasakyti, kad mažų erdvių nereikia bijoti – čia tikrai įmanoma patogiai gyventi. Būdama pas draugus, kurie gyvena dideliuose butuose, kiekvienąkart galvoju: „Ką veikti su tiek daug erdvės?“ Manau, ateityje tokie namai tik populiarės, nes žmonės grįžta prie paprastumo, minimalizmo. Šeimai, juo labiau vienam žmogui, tikrai nereikia 300 kvadratinių metrų namo, kuris brangiai atsieina ne tik statybų, bet ir išlaikymo prasme. Puikiai suplanuotoje mažesnėje erdvėje tikrai galima gyventi taip pat patogiai kaip didžiuliame name. Dažnai mes tiesiog neišnaudojame erdvės užgrūsdami ją daiktais, kurių net nenaudojame.

Sakyk, kas tau labiausiai patinka šiuose namuose?

Man labai patinka, kad viduje daug natūralios dienos šviesos ir medžio. Taip pat puikus erdvių suskirstymas. Žinoma, tokiuose namuose neįmanoma visko atskirti sienomis, tačiau visgi turiu mažą virtuvę, miegamąjį ir vonios kambarį. Valgomojo stalą vadinu „namų centru“, nes jis tarsi atitveria svetainės ir studijų kampelį nuo maisto gaminimo erdvės. Man patinka V formos stogas, nes jis suteikia erdvės pojūtį, be to, pabudusi pro stoglangius matau dangų. Apskritai man patinka pati atmosfera. Čia labai jauku. Dar labai džiaugiuosi savo mažu sodu lauke – dažnai sėdžiu prie savo namo ir skaitau knygas, o kai šilta – auginu daržoves. Tiesiog gera turėti nuosavą namą (juokiasi).

Be to, šis namas „draugiškas aplinkai“. Elektros sunaudojimas tokiame name yra minimalus, nereikia daug energijos šildymui, todėl nuomos kaina taip pat mažesnė. Studijuojant tai tikrai aktualu (namuko nuomos kaina – 1 000 litų per mėnesį, o bendrabučio kambario vienam asmeniui – 1 500 litų per mėnesį – autoriaus pastaba).

Užsiminei apie daržoves… Ką auginsi sode šiais metais?

Kaip tik apie tai galvojau šiandien. Vėl auginsiu braškes, salotas, galbūt morkas, žirnius. Bus matyti, kai važiuosiu pirkti sėklų.

Šie namai išskirtiniai. Ar pasitaikė kokių juokingų arba keistų situacijų?

Pirmus pusę metų, kai tik įsikėliau čia gyventi, daug žmonių tiesiog belsdavo į duris, nes labai norėdavo apžiūrėti namo vidų. Pamenu, vieną dieną neturėjau paskaitų, todėl visą dieną vaikščiojau po namus apsirengusi rožinį chalatą. Išgirdau kažką beldžiant į duris. Atidariusi duris išvydau vaikiną, kuriam, pasirodo, buvo labai smalsu apžiūrėti mano namus. Po pusvalandžio į duris pabeldė jo senelė su keletu kitų anūkų, kurie taip pat norėjo įeiti vidun ir viską pamatyti. Galiausiai išgirdau dar keletą žmonių, beldžiančių į mano duris, nes jiems taip pat buvo smalsu pamatyti, kaip gyvenu. Taigi, maždaug antrą valandą popiet mano namai pilni žmonių, o aš jiems viską aprodau vilkėdama rožinės spalvos chalatu. Smagu, kad žmonės susidomėję šiais namais, žavisi idėja. Be to, viską aprodyti tikrai neužima daug laiko (juokiasi).

Kita istorija. Prieš dvi savaites su keletu draugų kepėme vaflius. Išgirdau beldimą. Atidariusi duris išgirdau: „Labas, mes tavo kaimynai. Tiesiog norėjome paklausti, ar tavo namas nedega. Norime įsitikinti, kad viskas gerai.“ Aš apsidairiau aplink – jokios ugnies, tačiau kadangi kepėme vaflius, pro pravirą langą ėjo garai (juokiasi).

O kaip studentų vakarėliai?

Aš ir mano draugai praleidžiame čia nemažai laiko. Šie namai galbūt per maži griausmingam vakarėliui ir šokiams, tačiau dažnai susirenkame pažaisti stalo žaidimų ar išgerti po taurę vyno. Kai šilta, galima tiesiog sėdėti lauke ir ruošti maistą ant grotelių…

Taigi, kiek daugiausia žmonių gali būti viduje?

Norint patogiai sėdėti ir smagiai leisti laiką, vietos tikrai pakanka devyniems ar dešimčiai žmonių. Žinoma, jei bandytume tiesiog sugrūsti žmones į vidų, tilptų daugiau (juokiasi).

Prisipažinsiu, idėja, kad turi nuosavą namą su savo sodu – labai žavi. Ir balta tvora prie namo…
Taip (juokiasi). Man taip pat labai patinka balta tvora aplink namą. Ji tarsi įrėmina viską, atskiria erdvę. Mačiau nuotraukas, kur stovėjo tik namas. Kažko tikrai trūko, namas atrodė tarsi plikas ir šaltas.

Sakyk, kaip gyveni žiemos metu? Ar nebūna šalta?

Tai turbūt vienas iš minusų. Kartais šaltoka, nes visos sienos yra lauko, tad žiemą tenka šilčiau apsirengti ir kartais įjungti papildomą šildytuvą.

Pastebėjau, kad žmonės praeidami pro šį namą vis žvilgčioja…

Taip, truputį (juokiasi). Žmonės kartais sulėtina žingsnį eidami pro šalį ir bando pažvelgti vidun. Tačiau jau pripratau ir to beveik nebepastebiu. Žmonės daug klausinėja. Jie domisi, ar man patinka čia gyventi, kaip viskas telpa tokiuose mažuose namuose, neretai klausia, ar gali apžiūrėti vidų. Kartą sėdint lauke ir skaitant knygą prie manęs sustojo moteris ir paprašė parodyti savo namus. Išeidama ji pasakė: „Mačiau tavo namus, jei nori – gali užsukti į svečius apžiūrėti manuosius.“ Buvo keista, nes ji buvo vienintelis žmogus, pasiūlęs aprodyti savo būstą.