architektūra
Ne kiekvienuose namuose galima rasti didelių, modernių ir funkcionalių virtuvių. Taip atsitiko todėl, kad daugumai šeimų šiais laikais virtuvė nėra toks svarbus dalykas kaip vonia ar miegamasis, kuriems yra skiriama daugiau dėmesio.
Šiuo metu pasaulyje gyvena beveik 7,5 milijardo žmonių. Todėl nuolat didėjant gyventojų tankumui tenka galvoti apie tai, jog namus labiau verta statyti ne į plotį, o į aukštį. Specialistų prognozės labai aiškios – per keletą metų dideliuose miestuose tušti plotai kaipmat užsipildys, miestai neliks pusiau tušti – jie plėsis ir stiebsis aukštyn. Šiandien aukščiausias pasaulio dangoraižis yra „Burdž Chalifa“, esantis Dubajuje (JAE), kurio aukštis siekia 828 m. Kyla klausimas – kur riba? Ar galime svajoti apie tai, kad kada nors gyvensime poros kilometrų aukščio pastate? Kaip įmanoma pastatyti šitokio aukščio namą, kuriame žmogus jaustųsi gerai ir saugiai?
„Vilnius mane sužavėjo, jaučiausi tarsi apsėstas“. Taip savo pirmąją dieną sostinėje prisimena garsus architektas Algimantas Nasvytis. Pasak jo, užteko vos kelių žvarbios 1939 metų žiemos akimirkų, praleistų Senamiestyje, kad apsispręstų ateityje būti architektu. Šiandien kūrėjo projektuoti pastatai tapo neatsiejama sostinės dalimi. Dalį jų – LR Seimo rūmus, Nacionalinį dramos teatrą, restoraną „Neringa“ – iš arčiau bus galima pažinti savaitgalį (balandžio 23 – 24 dienomis) vyksiančiame antrajame atviros architektūros „Open House Vilnius“ renginyje. Su architektu, Kultūros ir meno premijos laureatu A. Nasvyčiu kalbamės apie garsiausius ir mylimiausius jo kūrinius.
Kodėl Estijos ambasada vadinama „pralenkusi laiką“? Kokių istorijų gali papasakoti restorano „Neringa“ sienos? Kuo išskirtiniai Vileišių rūmai? Kodėl Lietuvos rusų dramos teatras įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą? Klausimai, į kuriuos bus atsakyta jau balandžio 23-24 dienomis, kai sostinėje antrą kartą vyks atviros architektūros savaitgalis „Open House Vilnius“, kviečiantis pažinti pastatus, į kuriuos nedrįstame arba negalime užeiti paprastą dieną.
Kiekvienais metais Lietuvoje studijuoti architektūrą pasiryžta daugiau nei 100 absolventų. Visi, norintys siekti aukštojo mokslo šioje srityje, turi įveikti ne tik abitūros egzaminų kartelę, bet ir sėkmingai pasiruošti architektūros stojamiesiems egzaminams.
Naujo LMTA studijų miestelio Olandų gatvėje, Vilniuje, architektūriniam konkursui pateikti 28 projektai. Konkursą organizuoja Lietuvos muzikos ir teatro akademija kartu su Lietuvos architektų sąjunga.
„Šiuolaikinėje Vilniaus architektūroje vis dar daug skubotumo ir nesiskaitymo su aplinka“, – sako architektas Rolandas Palekas. Nacionaline kultūros ir meno premija įvertintas kūrėjas teigia, kad miestas – tai pirmiausia jaukios gatvės, o ne milžiniški prekybos centrai, kurie šiandien Lietuvoje vis dažniau veržiasi į miestų centrus. Pasak jo, kad būtų užtikrinta miestiečių gyvenimo kokybė, reiktų daugiau dėmesio skirti ne tik pastatams, bet ir erdvėms tarp jų.
Žaliojo tilto skulptūros nuolat tampa diskusijų objektu. Kol nebuvo iškeltas jų saugumo klausimas, tol esantieji skirtingų barikadų pusėse ginčijosi dėl skulptūrų grožio, dekoratyvumo, simbolizmo ir politinės reikšmės.
Ricardo Bofillas – žymus architektas, įsigijo apgriuvusią ir nebeveikiančią cemento gamyklą. 1973 metais apleistas cemento fabrikas Barselonoje patraukė architekto akį, ne tik dėl milžiniško potencialo eksperimentuoti, tačiau ir dėl iššūkio – ar įmanoma tokioje erdvėje sukurti darnią visumą?
Kartais tenka nugirsti žmones, besiskundžiančius vietos trūkumu jų gyvenamajame būste. Tačiau pamėginkite įsivaizduoti gyvenimą name, kurio plotas užima viso labo tik 1 kv.m! Būtent tokius namus sugalvojo, suprojektavo ir pastatė architektas Le Van Bo (Vokietija). O kokiame mažiausiame name teko būti jums?