Laikas.lt
Dovilė Raustytė
„Lakūno kabina“ (Cockpit, 2012) – švedų komedija, humoro pagalba atskleidžianti itin šiuo metu šalyje aštrią socialinę lyčių problemą. Žinoma, Švedijoje tai ypač aktualu, nes švedams tai rūpi ir jie garsiai apie tai kalba.
Filmo centre – vyras, dėvintis moters drabužiais. Sakysite, vėl knaisiojamės seksualinių mažumų spintose. Ne, šį kartą pagrindinis juostos herojus Valle nejaučia malonumo puošdamasis damoms tinkančiomis grožybės, jis tai daro, nes kitaip negali susirasti darbo. Apsimesdamas Marija vyrukas ne tik priimamas dirbti pilotu (tiksliau pilote), bet ir sulaužo stereotipus apie tokiems svarbiems reikalams netinkančias moteris. Vėliau Valle juos paneigia, užvirdamas visišką košę ir apversdamas viską aukštyn kojom. Nors ir labai smulkiai papasakojus siužetą, vargu, ar ką suprasite. Ir dar, būdamas moterimi jis susiranda merginą – biseksualę, vėliau tinkančią į porą, kai visi jau išsiaiškina, kad po Marijos sijonu šis tas daugiau nei tikėtasi.
Švedija, vis labiau tampanti europietišku Eldoradu, parodė, kaip reikia kurti komedijas, ne tik visai šaliai, bet ir visam pasauliui aktualiomis problemomis. Taip pat įrodė skandinaviško humoro universalumą. O pagrindinis teatro, kino ir TV aktorius – Jonas Karlsson, šiek tiek filmo pradžioje išgąsdinęs ne pačia idealiausia vaidyba, vėliau įsivažiavo ir pelnė salės simpatijas. Beje, teko garbė sudalyvauti seanse, kuriame filmą pristatė pats aktorius. Ir visai be mūsų šalies „komikams“ būdingo arogantiškumo, nuo kurio norisi verkti, o ne juoktis, na, panašiai, kaip „Valentinas Vienas“ (sklinda gandas, kad vasarį išvysime ir „Valentinas du“, tiksliau, turėsime galimybę išvysti).
Vyras, apsirengęs moterimi, jau yra juokinga. Tad ar ne per lengvą kelią komedijai šį kartą pasirinko švedai? Gali būti. Tačiau vien už nuoširdumą ir temos aktualumą, akmenis, sviestus į žiniasklaidos ir komunikacijos specialistų daržą, galima rašyti filmui gerą pažymi su pliusu, o mėgstantiems pasijuokti ir rekomenduoti šią juostą, kaip labai neprastą komediją.
