Vėstant orui ir trumpėjant dienoms rudeninės depresijos padeda išvengti teatras, muzika, o užvis labiausiai – jaukūs pašnekesiai…
Mintimis apie gyvenimo kelią, „keistuoliškumą“, dainos gimimą, tikėjimą stebuklais bei laimės formulę dalinasi dainininkas, Keistuolių teatro aktorius Andrius Kaniava.
– Andriau, kodėl pasukote aktoriaus keliu?
Aktoriumi tapau iš nevilties. Gal ir yra žmonių, kurie jau nuo 5 metų jaučia savo pašaukimą, bet aš priklausiau tai kategorijai, kuri artėjant mokyklos baigimui vis mažiau gaudosi gyvenime, jau nekalbant apie norą nuveikti tame gyvenime ką nors tikslingo.
Kai pagaliau atėjo laikas apsispręsti, supratau, kad gerai išmanau tik 2 dalykus: žirgus ir teatrą (gal juokinga, bet ir iki šiol mano žinios toliau nepažengė). Joti dėl progresuojančios trumparegystės nebeleido apsidraudėliai gydytojai, todėl pasukau ten, kur jaučiausi taip pat gerai kaip arklidėse – į teatrą. Kaip parodė gyvenimas, tuo klausimu irgi niekas nepasikeitė.
– Kaip tapote „keistuoliu“?
Po konservatorijos baigimo visą mūsų kursą tiesiogine to žodžio prasme ištrėmė į tuometinį Kapsuko miestą, nūnai Marijampolę. Tuometinį gyvenimą tame mieste labai gerai apibūdino vienas vietinis menininkas: „Sėdžiu Kapsuke, žiūriu pro langą – nieko nematau“. Labai greitai supratau, kad nepaisant gražios misijos nešti teatro meną į provinciją, vaizdas pro langą nepasikeis ir grįžau į Vilnių pas mamą.
Gandai apie tai, kad ištrūkau į laisvę pasiekė mano draugo ir bendraminčio Aido Giniočio ausis ir jis, matyt bijodamas, kad nenuklysčiau kur nors kitur, iškart pakvietė į neseniai susikūrusį Keistuolių teatrą. Taip tapau „keistuoliu“, nors, tiesą sakant, tas pavadinimas man ilgokai atrodė nerimtas.
– Kaip manote, kodėl išlaikydamas savitą, „keistuolišką“ braižą, Keistuolių teatras sugeba išlikti įdomiu tokio skirtingo amžiaus publikai?
Prireikė nemažai laiko, kol supratau, kad po šia sąvoka slepiasi noras gyventi, mąstyti ir kurti kitaip nei to reikalavo nusistovėjusios lietuviško teatro tradicijos, o tam, patikėkit, reikėjo tikrai nemažai drąsos, užsispyrimo ir kažkokio „keisto“ savojo teatro supratimo. Kokio? Nemanau, kad iki šiol kas nors iš mūsų galėtų tiksliai atsakyti. Gal užtenka to, kad visada darėme tik tai, kas mums miela ir įdomu. Gal tai ir yra tas savotiškas „keistuoliškas braižas“, kuriuo pavyko užkrėsti ir publiką.
– Keistuolių teatras gyvuoja nuo 1989 m. Ar pats jaučiate, kaip keičiasi Keistuolių teatras?
Šiandien Keistuolių teatras yra stipriai pasikeitęs nuo tada, kai buvo tik „4 žmonių UAB“. Čia po vienu stogu gyvena jau 3 aktorių kartos ir logiška, kad kiekviena iš jų atspindi tam tikrą teatro laikotarpį. Tai labai nemažas ir margaspalvis kolektyvas su savo pliusais ir minusais. Labai tikiuosi, kad ateityje pliusų bus daugiau.
– Kokį personažą Jums pačiam labiausiai patiko vaidinti? Kodėl?
Neturiu mylimų ar nemylimų personažų. Mane su jais sieja ne meilė, o draugystė. Vieni – kaip seni ir gerokai išblukę vaikystės draugų veidai. Jie primena tik tai, kas buvo gera, o kas bloga jau savaime pamiršta.
Kiti – lyg draugai, supantys tave kiekvieną dieną. Jie gali tave nervinti, gali nusibosti pastoviai matyti tuos pačius veidus ir girdėti tas pačias kalbas, bet užtenka tik kurį laiką jų nematyti ir jau pajunti, kaip tau jų trūksta.
Dar kiti – kaip žmonės, apie kurių egzistavimą tu neturėjai ”žalio” supratimo, tiesiog jie vieną dieną pasirodė tavo gyvenime ir per unikaliai trumpą laiką tapo brangūs.
– Kas Jums yra kūryba?
Galimybė išgyventi.
– Kokią vietą Jūsų gyvenime užima muzika?
Manau, kad kiekvieno iš mūsų gyvenime laikas nuo laiko atsiranda tuščios vietos. Nesvarbu kur – meilėje, kūryboje, buityje, sąmonėje ir t.t. Mano atveju, tuščią vietą visada užpildo muzika.
– Kaip gimsta daina?
Įtariu, kad jos pastoviai skamba kažkur šalia ir tik mano problema, kad kai kurias iš jų girdžiu, o kai kurių – ne.
– Ką dar veikiate, kai nevaidinate ir nedainuojate?
Visą laisvalaikį atima mano žirgai. Jei turėčiau jo daugiau – keliaučiau. Bet greičiausiai jį taip pat atimtų žirgai.
– Kaip manote, ar iš tiesų kiekviename suaugusiame „gyvena“ vaikas, kuris taip niekad ir neužauga?
Tikiu. Bėda ta, kad dabartinis gyvenimas priverčia mus per greitai suaugti. O išlikti vaiku – per didelė prabanga, kurią šiais laikais sau leidžia toli gražu ne kiekvienas.
– Kaip manote, ar realiame pasaulyje galioja pasakų pasaulio dėsniai – gėris visada, be išimčių, nugali blogį?
Galėčiau tik perfrazuoti vieno rusiškos kino komedijos personažo posakį: turėtų galioti, bet negalioja…
– Vaikai yra laimingesni, nes jiems nėra nieko neįmanomo. O Jūs, ar vis dar tikite stebuklais?
Jei netikėčiau, manau, gyvenime veikčiau visai ką kita. Pavyzdžiui, kurčiau publicistines laidas.
– Visi kaip pamišę ieškome laimės formulės, o kaip Jūs suprantate laimę?
Apie laimę šiais laikais truputį baisoka kalbėti. Ypač kai pažiūri televizorių. Mano manymu, laimė yra galimybė pragyventi kiekvieną dieną taip, kad ją prisimintum. Kad jos neištrintų iš atminties slogūs, purvini ir žudantys sielą įspūdžiai.
Laimė – tai galimybė išvengti dienų, kurios, kaip sakė Dovydas Petuchauskas, praeina nepastebėtos. To, beje, visiems ir linkiu.
– Ačiū už pokalbį.
O norintys apsilankytų Keistuolių teatro spektakliuose jų repertuarą ras Laikas.lt renginių gide.