Andrius Kaniava
Jau gražia vasaros tradicija tapęs dainuojamosios poezijos festivalis “Senamiesčio Žiogas” nesnaudžia ir kviečia visus kauniečius bei miesto svečius, visus mažučius ir didelius pasidžiaugti įsibėgėjusia vasara. O geriausia vasarą pajusti – patogiai įsitaisius po atviru dangumi, vakarėjančios saulės spinduliams kutenant veidus. Būtent todėl Kauno Ryšių istorijos muziejaus kiemelis ir vėl atveria savo vartus visiems, kam mielas vasariškas dangus, besišypsantys veidai, jauki draugija ir svarbiausia – gera muzika. Tokiu vasarišku desertu bus galima pasivaišinti jau liepos 21 d.
Neužmiršti bus ir mažiausieji renginio dalyviai, kurie bus kviečiami į labirinto statymo dirbtuves. O kad renginys būtų dar spalvingesnis, ir taip besąlygiškai jaukų Ryšių istorijos muziejaus kiemelį dar jaukesniu padarys fotografijos darbų paroda.
Šį kartą dainuojamosios poezijos mylėtojus džiugins visų mylimas ir laukiamas, visada jaunas bei žavingas Keistuolių teatro aktorius, dainininkas, tekstų autorius, kompozitorius ir režisierius – ANDRIUS KANIAVA. Atlikėjas kartu su “Senamiesčio Žiogu” nuo pat pirmųjų žingsnių, todėl ir penktojo jubiliejinio sezono koncerte klausytojams žada puikią nuotaiką ir gerai pažįstamų dainų prikrautą lagaminą. Neveltui Kaniavos gerbėjai jau žino, kad išgirdus Andrių sakant „o dabar labai rimtai, be juokų“ netrukus teks kvatoti iš dar vieno aktoriaus sąmojo. Organizatoriai išduoda paslaptį – šį kartą atlikėjas scenoje pasirodys ne vienas.
Kitas festivalio dalyvis – ne mažiau visiems žinomas aktorius, televizijos laidų personažų kūrėjas, filmų garsintojas, renginių vedėjas GIEDRIUS ARBAČIAUSKAS. Nors dažniau visų pažįstamas kaip puikus aktorius, tačiau pastaraisiais metais aktorių sunku atskirti ir nuo dainuojamosios poezijos judėjimo Lietuvoje, juolab, kad dainuojamoji poezija yra viena brangiausių jo kūrybos išraiškų. Giedrius rengia savo autorinius koncertus, dalyvauja įvairiuose šio žanro projektuose ir festivaliuose. Aktorius ir dainininkas “Senamiesčio Žiogą” aplankys pirmą, bet tikėtina nepaskutinį kartą.
Greta šių stiprių ir visiems gerai pažįstamų bardų, scenoje pasirodys žavinga dainuojamosios poezijos atlikėja, tekstų ir muzikos autorė IEVA NARKUTĖ, kurią dėl nuoširdaus ir jautraus atlikimo pamilo daugelis klausytojų. Ievos kūrybą galima apibūdinti kaip ilgesingų jausenų perkėlimą į klausytojų mintis ir namus. Subtilumas, intymumas ar paprasčiausia skaidri ramybė autorės kūryboje užima ypatingą vietą. Žavus atlikėjos balsas buvo įvertintas išrenkant ją Sauliaus Mykolaičio vardo nominacijos „2007 metų sezono atradimo” laureate. Jau ne pirmą kartą džiuginanti „Senamiesčio Žiogo“ klausytojus, šį kartą I. Narkutė pristatys savo kūrybą kartu su altininku KĘSTUČIU PLEITA, kuris klausytojų yra mylimas ne tik dėl puikaus griežimo altu, bet ir dėl muzikinių stilių įvairovės.
Kaip ir kiekvieno renginio metu, ant scenos bus kviečiamas jaunasis, tačiau labai talentingas ir ryškus dainuojamosios poezijos atlikėjas. Šį kartą tai festivalio „Tai-aš“ laureatas žavintis publiką savo išskirtinai stipriu balsu – GYTIS AMBRAZEVIČIUS. Atlikėjas koncertuose atlieka savo kūrybos dainas, nes pasak jo, dainą, kaip ir eilėraštį, iki galo gali atskleisti tik ją parašęs žmogus.
Tokia ryškių, talentingų bei gerai žinomų dainuojamosios poezijos atlikėjų puokštė žada išties puikų vakarą, pripildytą vasariškos nuotaikos, senamiesčio jaukumo, geros muzikos bei širdžiai mielų dainų.
Bilietai platinami BILIETAI.LT
Gruodžio 1 – 2 dienomis vyko muzikinis festivalis „Sidabrinė Styga 2010“. Pirmasis vakaras surengtas Kauno technologijos universiteto Humanitarinių mokslų fakultete (KTU HMF), antrasis – KTU III rūmų iškilmių salėje. Festivalis prasidėjo džiaugsmo ašaromis, o baigėsi šiltomis šypsenomis pūgos fone.
Gruodžio 1-osios vakarą susirinkusiesiems pasirodė net vienuolika būsimųjų scenos liūtų. Renginį stebėjusi publika atliko komisijos vaidmenį, išrinkdama labiausiai patikusius atlikėjus. Sprendimas buvo vieningas – savo ekspresija, gabumais ir unikaliais balsais visų simpatijas užkariavo „Ala musica“. Tai trijų jaunų merginų kolektyvas iš Lietuvos muzikos ir teatro akademijos. Sužinojusios, kad yra kviečiamos pasirodyti kartu su Andriumi Kaniava antrąjį renginio vakarą, merginos neslėpė džiaugsmo ašarų.
Gruodžio 2-ąją beveik 300 klausytojų nepabūgo nei šalčio, nei pūgos, kad galėtų pasimėgauti nepamirštamojo auksinio balso savininko Andriaus Kaniavos, ekscentriškojo KTU HMF studento Justo Jankausko, meniškosios Renatos Novogreckaitės, talentingųjų naujokių „Ala musica“ ir Erasmus mainų programos dalyvio iš Pietų Korėjos Sejin, kūryba. Vakaro metu netrūko nei lyriškų gitarų akordų, nei uždegančių fortepijono melodijų.
Antrąjį „Sidabrinės stygos“ vakarą atidarė R. Novogreckaitė, kuri sušildė sužvarbusią publiką bei užkariavo daugelio simpatijas savo nuostabiu balsu. „Ala musica“ pasivadinusių atlikėjų kompanija jaudinosi koncertuoti pilnai salei žiūrovų, tačiau jų pasirodymas buvo uždegantis ir daugelis festivalio lankytojų iki vakaro pabaigos negalėjo pamiršti išgirstos melodijos. J. Jankauskas iš karto išsiskyrė iš minios, susilaukęs gausių ovacijų atliekant ne tik savas, bet ir žinomų atlikėjų kūrybos dainas, kurias besišypsodama padėjo atlikti visa salė. Meistriškai liesdamas klavišus atlikėjas iš Korėjos Sejin privertė publiką apstulbti ir priminė klausytojams tokias legendas kaip R. Kelly bei Eagles, pateikdamas savitus, lyriškesnius dainų variantus. Sejin nepamiršo ir savo šalies. Jis atliko keletą kūrinių korėjiečių kalba, taip siekdamas paskatinti susidomėjimą Pietų Korėja. „Būtų labai nyku, jei toks jaukus susibūrimas būtų praėjęs be manęs“ – teigė A. Kaniava, kurį vos pakilusį ant scenos, publika pasitiko garsiais plojimais. Susirinkusiems atlikėjas ne tik grojo, bet ir juokavo, pasakojo nutikimus iš asmeninio gyvenimo. Pasirodymo metu netrūko nei žiemiškai lyriško skambesio, nei smagių, susirinkusius kvatoti ir nenustygti vietoje privertusių, kūrinių.
„Sidabrinė styga“ – tai kasmetinis gyvos muzikos festivalis, kurį organizuoja Kauno technologijos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Studentų atstovybė Humsa. Kasmet jis sulaukia vis daugiau susidomėjimo. Šiemet antrosios dienos koncertą iš KTU HMF prireikė perkelti į daug erdvesnę vietą, kad galimybę patekti į festivalį turėtų visi norintys – beveik trys šimtai žmonių. Festivalyje jau yra dalyvavę tokie scenos grandai kaip G. Storpirštis, „Liūdni slibinai“, „Subtilu – Z“, o šiemet renginį savo pasirodymu pagerbė ir A. Kaniava.
Vėstant orui ir trumpėjant dienoms rudeninės depresijos padeda išvengti teatras, muzika, o užvis labiausiai – jaukūs pašnekesiai…
Mintimis apie gyvenimo kelią, „keistuoliškumą“, dainos gimimą, tikėjimą stebuklais bei laimės formulę, dalinasi dainininkas, Keistuolių teatro aktorius, Andrius Kaniava.
Andriau, kodėl pasukote aktoriaus keliu?
Aktoriumi tapau iš nevilties. Gal ir yra žmonių, kurie jau nuo 5 metų jaučia savo pašaukimą, bet aš priklausiau tai kategorijai, kuri artėjant mokyklos baigimui, vis mažiau gaudosi gyvenime, jau nekalbant apie norą nuveikti tame gyvenime ką nors tikslingo.
Kai pagaliau atėjo laikas apsispręsti, supratau, kad gerai išmanau tik 2 dalykus: žirgus ir teatrą (gal juokinga, bet ir iki šiol mano žinios toliau nepažengė). Joti dėl progresuojančios trumparegystės nebeleido apsidraudėliai gydytojai, todėl pasukau ten, kur jaučiausi taip pat gerai, kaip arklidėse – į teatrą. Kaip parodė gyvenimas, tuo klausimu irgi niekas nepasikeitė.
Kaip tapote „keistuoliu“?
Po konservatorijos baigimo visą mūsų kursą tiesiogine to žodžio prasme ištrėmė į tuometinį Kapsuko miestą, nūnai Marijampolę. Tuometinį gyvenimą tame mieste labai gerai apibūdino vienas vietinis menininkas: „sėdžiu Kapsuke, žiūriu pro langą – nieko nematau“. Labai greitai supratau, kad nepaisant gražios misijos nešti teatro meną į provinciją, vaizdas pro langą nepasikeis ir grįžau į Vilnių, pas mamą.
Gandai apie tai, kad ištrūkau į laisvę pasiekė mano draugo ir bendraminčio Aido Giniočio ausis ir jis, matyt bijodamas, kad nenuklysčiau kur nors kitur, iškart pakvietė į neseniai susikūrusį Keistuolių Teatrą. Taip tapau „keistuoliu“, nors, tiesą sakant, tas pavadinimas man ilgokai atrodė nerimtas.
Kaip manote, kodėl išlaikydamas savitą, „keistuolišką“ braižą, Keistuolių teatras sugeba išlikti įdomiu tokio skirtingo amžiaus publikai?
Prireikė nemažai laiko, kol supratau, kad po šia sąvoka slepiasi noras gyventi, mąstyti ir kurti kitaip nei to reikalavo nusistovėjusios lietuviško teatro tradicijos, o tam, patikėkit, reikėjo tikrai nemažai drąsos, užsispyrimo ir kažkokio „keisto“ savojo teatro supratimo. Kokio? Nemanau, kad iki šiol kas nors iš mūsų galėtų tiksliai atsakyti. Gal užtenka to, kad visada darėme tik tai, kas mums miela ir įdomu. Gal tai ir yra tas savotiškas „keistuoliškas braižas“, kuriuo pavyko užkrėsti ir publiką.
Keistuolių teatras gyvuoja nuo 1989-ųjų. Ar pats jaučiate, kaip keičiasi Keistuolių Teatras?
Šiandien Keistuolių teatras yra stipriai pasikeitęs nuo tada, kai buvo tik „4 žmonių UAB“. Čia, kaip ne kaip, po vienu stogu gyvena jau 3 aktorių kartos ir logiška, kad kiekviena atspindi tam tikrą teatro laikotarpį. Tai labai nemažas ir margaspalvis kolektyvas su savo pliusais ir minusais. Labai tikiuosi, kad ateityje pliusų bus daugiau.
Kokį personažą Jums pačiam labiausiai patiko vaidinti? Kodėl?
Kažkaip neturiu mylimų ar nemylimų personažų. Mane su jais sieja ne meilė, o draugystė. Vieni – kaip seni ir gerokai išblukę vaikystės draugų veidai. Jie primena tik tai, kas buvo gera, o kas bloga jau savaime pamiršta.
Kiti – lyg draugai, supantys tave kiekvieną dieną. Jie gali tave nervinti, gali nusibosti pastoviai matyti tuos pačius veidus ir girdėti tas pačias kalbas, bet užtenka tik kurį laiką jų nematyti ir jau pajunti, kaip tau jų trūksta.
Dar kiti – kaip žmonės, apie kurių egzistavimą tu neturėjai žalio supratimo, tiesiog jie vieną dieną pasirodė tavo gyvenime ir per unikaliai trumpą laiką tapo tau brangūs.
Kas Jums yra kūryba?
Galimybė išgyventi.
Kokią vietą Jūsų gyvenime užima muzika?
Manau, kad kiekvieno iš mūsų gyvenime laikas nuo laiko atsiranda tuščios vietos. Nesvarbu kur – meilėje, kūryboje, buityje, sąmonėje ir t.t. Mano atveju, tuščią vietą visada užpildo muzika.
Kaip gimsta daina?
Turiu įtarimą, kad jos pastoviai skamba kažkur šalia ir tik mano problema, kad kai kurias iš jų girdžiu, o kai kurių – ne.
Ką dar veikiate, kai nevaidinate ir nedainuojate?
Visą laisvalaikį atima mano žirgai. Jei turėčiau jo daugiau – keliaučiau. Bet greičiausiai jį taip pat atimtų žirgai.
Kaip manote, ar iš tiesų kiekviename suaugusiame „gyvena“ vaikas, kuris taip niekad ir neužauga?
Tikiu. Bėda ta, kad dabartinis gyvenimas priverčia mus per greitai suaugti. O išlikti vaiku – per didelė prabanga, kurią šiais laikais sau leidžia toli gražu ne kiekvienas.
Kaip manote, ar realiame pasaulyje galioja pasakų pasaulio dėsniai – gėris visada, be išimčių, nugali blogį?
Galėčiau tik perfrazuoti vieno rusiškos kino komedijos personažo posakį: turėtų galioti, bet negalioja…
Vaikai yra laimingesni, nes jiems nėra nieko neįmanomo. O Jūs, ar vis dar tikite stebuklais?
Jei netikėčiau, manau, gyvenime veikčiau visai ką kita. Pavyzdžiui, kurčiau publicistines laidas.
Visi kaip pamišę ieškome laimės formulės, o kaip Jūs suprantate laimę?
Apie laimę šiais laikais truputį baisoka kalbėti. Ypač kai pažiūri televizorių. Mano manymu, laimė yra galimybė pragyventi kiekvieną dieną taip, kad ją prisimintum. Kad jos neištrintų iš atminties slogūs, purvini ir žudantys sielą įspūdžiai.
Laimė – tai galimybė išvengti dienų, kurios, kaip sakė Dovydas Petuchauskas, praeina nepastebėtos. To, beje, visiems ir linkiu.
Ačiū už pokalbį.