Nors Lietuvoje ir visame pasaulyje baleto spektakliai sutraukia pilnas sales žiūrovų, bet baleto artisto profesija yra neįprasta, paslaptinga. Ypač mažai žinome apie baletą šokančius vyrus, kurių tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje yra vienetai.
Tad nenuostabu, kad vyrai, šokantys baletą, yra šiokia tokia egzotika ir ne retai apipinami įvairiais mitais. Kai kurie jų paneigiami, kiti – patvirtinami mūsų pokalbio metu su baleto šokėju Evaldu Bieliniu (27).
Papasakok, kaip tapai šios retos profesijos atstovu – baleto šokėju.
Nuo mažumės lankiau gimnastiką, vėliau pramoginius šokius. Deja, pastarasis užsiėmimas reikalavo labai daug finansinių išlaidų, todėl, kai baigiau pradinę mokyklą, tėvai nuvedė į M. K. Čiurlionio menų mokyklos baleto atranką. Išlaikęs stojamąjį egzaminą, ten baigiau ir vidurinio ugdymo mokymosi programą, ir baleto klasę.
Kaip atsidūrei Suomijos nacionaliniame operos ir baleto teatre?
Taip jau susiklostė, kad buvau pradėjęs šokti Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, bet nusprendžiau išbandyti savo jėgas Helsinkyje. Pabandžiau ir mane ten paliko. Suomijos operos ir baleto teatre jau šoku 8-ąjį sezoną.
Tavęs paklausius atrodo, kad labai lengvai tapai baleto šokėju: be didelių sunkumų pabaigei M. K. Čiurlionio menų mokyklą, jau daug metų dirbi profesionaliu baleto artistu Suomijos nacionaliniame teatre. Deja, dažnai tenka girdėti, kad daugeliui baletas lieka tik neišsipildžiusi svajonė…
Kiekvienais metais Lietuvoje baleto klasę baigia iki 10 žmonių, iš jų berniukų 1–2. Iš tų 10 šokėjų pagal profesiją šoka vos vienas kitas. Dažniausiai iš baleto išeinama savo noru. Vieni supranta pasirinkę ne tą gyvenimo kelią ir puikiai save realizuoja kitose srityse. Kiti per daug nenutolsta nuo šokio: mokina šokti vaikus, šoka įvairiose trupėse ir pan. Dar kiti profesionaliais šokėjais negali būti dėl silpnos sveikatos.
Ar sunku rasti darbą baleto šokėjui – vyrui? Turbūt konkurencija tarp moterų yra didesnė?
Užsienio šalyse konkurencija yra labai didelė tiek tarp vyrų, tiek tarp moterų. Nors mūsų M. K. Čiurlionio menų mokykla paruošia stiprius šokėjus, bet tėvai nenoriai leidžia vaikus, o ypač berniukus, į baletą. Kitose šalyse menų mokyklas baigia gerokai daugiau šokėjų, tarp jų ir vyrų.
Matyt, viena iš daugelio priežasčių kodėl tėvai nenoriai leidžia savo vaikus į baletą yra ta, kad Lietuvoje menininkai, tarp jų ir baleto šokėjai, mažai uždirba. Kaip baleto šokėjai uždirba Suomijoje? Beje, ar balete skiriasi vyrų ir moterų atlyginimai?
Suomijoje baleto šokėjų algos nėra ypatingai didelės, gauname vidutinį atlyginimą. Jį gaunant galima normaliai gyventi: ir paišlaidauti, ir pasitaupyti. Moterų ir vyrų algos yra vienodos, bet kuo ilgiau teatre dirbama, kuo aukštesnis šokėjo statusas (t. y. solistai, demisolistai uždirba daugiausiai), tuo ir alga didesnė. Taip pat gauname priedus už spektaklius – kuo daugiau spektaklių per mėnesį sušoki, tuo didesnį priedą gauni.
Kokios reakcijos sulauki, kai nepažįstamiems žmonėms pasakai savo profesiją? Ar skiriasi lietuvių ir suomių požiūris į vyrus, šokančius baletą?
Lietuvoje nepažįstamiems žmonėms, užsiminus apie tai kuo užsiimu gyvenime, dažnas lieka abejingas arba priešingai – pasimeta, nebeturi ką pasakyti. Daugelis nėra matę baleto spektaklių, todėl lietuviai ne retai paklausia, ar nėra sunku šokti ant pirštų galų. Tenka atsakyti, kad tik moterys šoka ant pirštų galų, o vyrai ant puspirščių. Suomio reakcija būna kitokia – dažniausiai ima visko klausinėti, pasigiria, kad matė vieną ar kitą spektaklį. Galima įdomiai padiskutuoti apie baletą.
Gatvėje vyrą, kuris yra baleto šokėjas, galima atpažinti iš grakščios eisenos, atletiško kūno sudėjimo. O ką gali pasakyti apie baleto šokėjų būdo savybes?
Labai svarbu būti ištvermingam, valingam ir užsispyrusiam. Dirbant būtina jausti saiką, kad nepersitemptum, nes to pasekmė – įvairios traumos. Baleto šokėjui ne mažiau svarbus yra ir komunikabilumas, mokėjimas elgtis kritinėse situacijoje. Mūsų kolektyvą sudaro šokėjai iš viso pasaulio nuo 18 iki 44 metų, todėl dėl kultūrinių skirtumų, nevienodos patirties lengvai gali kilti nesutarimų, konfliktų. Visgi su kolegomis ne tik dirbame, bet dažniausiai kartu praleidžiame ir laisvalaikį.
.jpg) |
 |
Kad ir kaip būtų, visuomenę valdo stereotipai. Vienas iš jų, kad baletas nevyriška profesija. Ką apie tai manai tu? Ar po darbo prireikus imiesi kokių nors fizinės jėgos reikalaujančių darbų?
Tą patį galima pasakyti ir apie vyrus, nuo ryto iki vakaro sėdinčius biure prie kompiuterio ekrano (juokiasi). Į baletą galima žiūrėti ne tik iš meninės, bet ir iš sportinės pusės. Žiūrovai, matydami spektaklį, dažnai neįsivaizduoja kiek reikia įdėti fizinių jėgų, pastangų norint pasiekti scenoje matomą rezultatą. Sutinku, kad baleto šokėjams griežtai draudžiamas ekstremalus sportas, patariama nenešioti didelių svorių, netgi namų apyvokos darbus reikia daryti labai atsargiai arba išvis jų vengti. Kita vertus, daug kas priklauso nuo šokėjo būdo savybių. Juk negali sėdėti rankas sudėjus ir laukti kol kažkas perstumdys baldus, nupjaus žolę ar išplaus grindis. Kaip jau minėjau, viską reikia daryti su saiku, žinoti savo galimybes.
O kaip meilės reikalai? Susidaro įspūdis, kad moteriai draugauti su baleto šokėju nėra lengva. Jau vien dėl to, kad vyrui turėtų būti sunku kovoti su savo prigimtimi kiekvieną dieną matant krūvą dailių, pusnuogių moterų.
Kitos profesijos vyrui, atėjusiam į repeticiją, gali kilti tokių minčių, bet tai mūsų darbo kasdienybė. Darbo metu galvoji, kaip geriau sušokti, bandai įsiminti vieną ar kitą judesį. Į moterį žiūri tik kaip į šokio partnerę. Visgi dažnai šokant poroje su tuo pačiu partneriu, matant jį kiekvieną dieną, kartais užsimezga romantiški santykiai. Suomijos teatre iš 75 baleto trupėje esančių žmonių yra apie 10 porų. Kita vertus, gyvenimo partnerį matyti 24 val. per parą ir dirbti vienodą darbą kai kuriems tampa per dideliu išbandymu. Todėl didžioji dalis šokėjų drauges susiranda ne iš baleto pasaulio.
Pabaigai norėčiau paklausti: žiūrovas per baleto spektaklį scenoje mato tobulą vaizdą, nukeliantį į nežemišką judesių, mimikos ir muzikos pasaulį, bet ar per spektaklius nenutinka kokių nors gyvenimiškų kuriozinių situacijų, kurių žiūrovas nepamato?
Stengiamės, kad taip nenutiktų, bet būna visko. Tarkim sumaišai ar pamiršti kokį judesį ir pradedi šokti nesąmones. Tokiu atveju šalia šokantiems šokėjams pradeda imti juokas ir būna sunku neparodyti savo emocijų. Arba nutinka, jog ne ten atsistoji. Žiūrovai to nepastebi, bet mes patys ir spektaklius stebintys baletmeisteriai visada pastebime tokias klaidas. Yra buvę, kad orkestras pradėjo groti greičiau, o mes nespėjome šokti pagal muziką. Man yra buvę, jog nespėjau į spektaklį, nes Vilniuje atšaukė mano skrydį dėl prastų oro sąlygų. Taip pat esu šokęs, sirgdamas Roto virusu.
Aušra Trasauskaitė
Nuotr. iš asmeninio archyvo
