Arnoldas Šatrauskas
Turbūt daugelis rašytojų paklausti papasakotų, kaip jiems kilo idėja parašyti vieną ar kitą literatūrinį kūrinį ir kas buvo tas akstinas ar lemiamas veiksnys, pasėjęs jų galvoje pirminę, dar žalią idėjinę sėklą. Ne išimtis ir detektyvinių romanų autoriai.
Rašydami knygas, vieni šio žanro atstovai neieško įkvėpimo šaltinių iš šalies, o pasikliauja savo turtinga vaizduote. Kiti remiasi tikrais įvykiais, teismų stenogramomis ar dokumentais, sumaniai įvilkdami visą šią sausą ir nuobodžią informaciją į grožinės literatūros rūbą. Dar kiti elgiasi visiškai priešingai. Jiems užtenka mažytės kibirkštėlės, subtilios užuominos ir jų galvoje tarsi nedrąsus eskizas ima ryškėti visas būsimo kūrinio planas. Būtent tokiems autoriams ir priklauso amerikiečių rašytoja, detektyvinių romanų karaliene tituluojama Mary Higgins Clark. Idėja parašyti romaną „Susidvejinimas“ jai kilo nuo pačio paprasčiausio dalyko – autografo.
„Kartą į mane kreipėsi mano dukters Kerolės draugė, dirbanti meno terapeute Nacionaliniame disociatyvių sutrikimų gydymo centre Denveryje. Jos specializacija – daugybinės asmenybės sutrikimai. Gydytoja paprašė manęs autografo vienai savo pacienčių. Kai aš paklausiau, kokį vardą užrašyti knygos tituliniame lape, ji kiek sutrikusi tarė: „Tiesą sakant, net nežinau, kuri jos asmenybės pusių tuo metu skaitys jūsų knygą.“ Tai mane nepaprastai suintrigavo ir paskatino plačiau pasidomėti šiuo sutrikimu“, – prisimena Mary Higgins Clark.
1974-ųjų birželis. Ridžvudas. Naujasis Džersis. Maža mergaitė rožiniu maudymosi kostiumėliu, stovinti kelkraštyje ir rankose spaudžianti muzikinę dėžutę, iš karto atkreipė pravažiuojančių religinių fanatikų Biko ir Opalės dėmesį. Vieniša mergaitė – lengvas laimikis pagrobėjams. Keturmetė Džono ir Meri Kenjonų dukra Lora buvo palikta be suaugusiųjų priežiūros, o jos dvylikametė sesuo Sara buvo išėjusi į draugės gimtadienį. Kiti dveji smurto ir prievartos metai Lorai virto pačiais košmariškiausiais bei siaubingiausiais dvasios ir kūno išbandymais. Ir tik gelbstinti organizmo apsauginė reakcija, automatiškai užblokuota atmintis, neleido mergaitei paskęsti klampiame beprotybės ir pamišimo liūne.
Lora sąmoningai atsiribodavo nuo smurto ir prievartos, mintyse „pabėgdama“ ir stebėdama save tarsi iš šalies. Jau po pirmo pagrobėjų smūgio ji nieko nejausdavo ir „jai tik būdavo gaila taip graudžiai raudančios mažos mergaitės ilgais šviesiais plaukais“. Jos dvylikametė sesuo Sara visus tuos metus gyveno su neišdildomu kaltės jausmu širdyje, tad vieną dieną prisiekė: jei Dievas grąžins Lorą, ji visą likusį gyvenimą rūpinsis ja. Gailestingasis Dievas išklausė karštas Saros maldas ir jau po poros metų grąžino tėvams stipriai pasikeitusią mergaitę, puikiai menančią visus su ja susijusius įvykius prieš pagrobimą, tačiau visiškai neprisimenančią poros metų pagrobėjų rankose.
Nuo apsauginės organizmo reakcijos į patirtą smurtą bei prievartą jai išsivystė daugybinės asmenybės sutrikimas, o nuolat sapnuose regimą peilį psichiatras Peteris Karpenteris įvardijo kaip tipišką emociškai trikdančių atsiminimų atkūrimo atvejį. Karpenteris šeimai pasiūlo kito psichoanalitiko Džastino Donelio, gydančio tokio pobūdžio sutrikimus, paslaugas. Tačiau vieni žmonės susirgę eina pas gydytoją, kiti savo rūpesčius aptaria su draugais, o Lora priklauso trečiajam tipui: ji viską stengiasi užgniaužti savyje.
Net ir sulaukusi 21 metų, ji sunkiai užmezga santykius su aplinkiniais, palieka nežinioje savo draugą Gregą Benetą, o žuvus tėvams, apkaltina save nebūtais dalykais ir prikelia kiek apsnūdusią ligą, kuri atsinaujinusi smogia atgal dvigubai didesne jėga. Ir kai studenčių numylėtinis, Klintono koledžo anglų kalbos dėstytojas Alanas Grantas, gauna nuo paslaptingos Leonos meilės prisipažinimais išmargintą laišką, visų akys nukrypsta į keistai besielgiančią Lorą. O kai vėliau pastarasis randamas nužudytas, visi nusikaltimo vietoje rasti įkalčiai byloja, kad tai irgi galėjo padaryti neprognozuojama Lora. Tik prokuroro padėjėja, sesuo Sara, netiki Loros kalte ir su psichiatru Džastinu Doneliu stengiasi padaryti viską, kad sesuo išvengtų nepelnytos bausmės. Tačiau viskas ne taip paprasta kaip atrodo, nes gydymo eigoje išaiškėja, kad Loroje tūno trys pakaitinės asmenybės: keturmetė verksnė Debė, trisdešimtmetė paslapčių saugotoja Keitė ir geidulingoji Leona. Kuri iš jų galėjo ryžtis žmogžudystei? Tęsiant gydymą paaiškėja dar viena, ketvirtoji, asmenybė – devynmetis berniukas Li, kuris žino visą tiesą, tačiau jokiu būdu nesutinka jos atskleisti. Tačiau yra žmonių, kuriuos tokia Loros dvasinė būsena pilnai tenkina ir jie pasiryžę padaryti viską, kad senos ir naujos paslaptys niekada neišvystų dienos šviesos…
1886 m. Londone pasirodė garsaus škotų rašytojo Roberto Luiso Stivensono apysaka „Keista daktaro Džekilo ir pono Haido istorija“, kurioje bene pirmą kartą grožinės literatūros istorijoje buvo nagrinėjama asmenybės susidvejinimo tema. Ir nors vėliau literatūroje šis asmenybės sutrikimas nebuvo itin plačiai aprašomas, labiausiai šia tuščia niša pasinaudojo Holivudas – ėmė kurti painias psichologines dramas ir įtempto siužeto trilerius. Juose herojai „apdovanoti“ pakaitinės asmenybės savybėmis varė į neviltį žiūrovus, bergždžiai mėginančius įspėti, kurią įtariamojo asmenybės pusę galima įvardinti kaip potencialų žudiką. Tad 1992 m. pasirodžiusį Mary Higgins Clark romaną „Susidvejinimas“ galima pavadinti malonia išimtimi bendrame, panašių vienas į kitą trilerių sraute. Šiame kūrinyje mažai nagrinėta daugybinės asmenybės sutrikimo tema glaudžiai persipina ir su gilesnėmis autorės psichologinėmis įžvalgomis, leidžiančiomis geriau suprasti pagrindinės knygos herojės Loros veiksmus ir poelgius: juos pateisinti arba smerkti.
Kurdama šį romaną rašytoja pasistūmėjo dar toliau ir neapsiribojo vien tik dvejomis pakaitinėmis asmenybėmis. Siekdama didesnės intrigos, painiavos bei sumaišties, Loroje ji „apgyvendino“ net keturias svetimas asmenybes, tad lietuviškas romano pavadinimas „Susidvejinimas“ (orig. „All around the town“) nėra visiškai tikslus ir neatspindi tikrojo Loros „apsėdimo“ masto. Autorė tęsia gerąsias britų klasikinio detektyvo tradicijas ir vengdama betikslio smurto, prievartos ir sekso scenų aprašymų, mieliau renkasi psichologines žodines herojų dvikovas ir subtilų humorą. Pasitelkdama netradicinį mąstymą ir psichologine įžvalga grįstas išraiškos priemones, ji sumaniai veda mus painiais Loros pasąmonės labirintais ir piešia itin gyvus ir įsimintinus herojus, kuriuos mes mylime, kurių neapkenčiame, bet kuriems neliekame visiškai abejingi. Kūrinio sakiniai trumpi, glausti, mintys dėstomos paprastai ir aiškiai, tad romanas skaitomas vienu prisėdimu ir suteikia gana daug įdomios ir vertingos informacijos apie taip mažai ištirtą ir paslapties skraiste gaubiamą daugybinės asmenybės sutrikimą. Sutrikimą, kuris romano herojei Lorai suteikia daug kančių ir skausmo, o mums – puikią progą pamąstyti, kiek gi mūsų pačių poelgiuose ir veiksmuose slypi šviesiųjų daktaro Džekilo ir tamsiųjų pono Haido pusių.