Search Results for: "lobis"
Legendinio „São José“ portugalų laivo, kuris plaukė į Indiją, atradimas jūros gelmėse tapo vienu svarbiausių pastarųjų metų įvykių jūrų archeologijos istorijoje.
Spalio 27 d. Lietuva turėjo galimybę pamatyti „São José“ laive rastų monetų kolekciją. „Šekspyro” viešbutyje vyko renginys, kuriame dalyvavo Nikolaus Graf Sandizell (Vokietija) – vienas garsiausių dabartinių lobių ieškotojų, „Arqueonauts Worldwide“ vadovas.
Būtent jo vadovaujama profesionalių narų, archeologų ir gamtosaugos specialistų komanda prieš penkerius metus ir atrado laivo nuolaužas. Pasak N. G. Sandizell, monetos buvo nukaldintos Meksikoje, Bolivijoje, Peru ir Ispanijoje. Vienoje monetos pusėje – kryžiaus atvaizdas, o kitoje – herbas.
Į Lietuvą buvo atgabenta 30 rinkinių (rinkinį sudaro dvi monetos). Rinkinių kaina yra nuo 2500 litų (geriau išsilaikiusios monetos gali kainuoti net dvigubai brangiau). Renginyje buvo galima ne tik pamatyti monetų kolekciją ar filmuotą medžiagą iš jūros dugne vykusių paieškų, bet ir išgirsti pasakojimą žmogaus, kuris atrado „São José“ lobius. Taigi, trumpa „São José“ laivo istorija:
Vasco da Gama anūkas
1622 m. kovą laivų flotilė (įskaitant ir „São José“) išplaukė iš Lisabonos su skubia misija. Šioje misijoje dalyvavo ir Francisko da Gama (jūrų kelio iš Europos į Indiją atradėjo Vasko da Gamos anūkas). Flotilė plaukė į Goa, Vakarų Indijos valstiją. Kai vyresnysis da Gama atrado Goa 1498 m., tai buvo didžiausias prekybinis centras Vakariniame Indijos krante. Daugiau nei po šimtmečio jo anūkas čia turėjo grįžti, kad taptų oficialiuoju karaliaus atstovu.
„São José“ kelionės pradžia
Maža portugalų flotilė paliko šalį skubėdami, nes gavo pranešimą, jog britai siekia užimti Hormuz, portugalų okupuotą salą. Sala buvo labai patogioje vietoje, sąsiauryje tarp Persijos ir Omano įlankos. Šis vandens kelias tarnavo kaip vartai su arabų šalimis (prieskonių prekyboje) ir buvo vienintelis jūrų kelias per Persijos įlanką į Indiją.
Taigi portugalų flotilė siekė sustabdyti britų puolimą ir neprarasti svarbaus prekybos taško. „São José“ buvo didžiulis burinis laivas, išsiskiriantis milžinišku laivagaliu, iškilusiu aukštai virš jūros. Laivas buvo apginkluotas varinėmis patrankomis, kaip dauguma portugalų laivų, plaukiojančių į Tolimuosius Rytus ir gabenančių balastą, keleivius ir kasmetines pinigų siuntas (remiant prekybą tarp Rytų ir portugalų prekybos taškų).
Vertingas krovinys
„São José“ gabeno įspūdingą krovinį – devynias Portugalijos ir Ispanijos karaliaus Pilypo III iždo skrynias, pilnas sidabro ir perduotas Francisko da Gamai, kad nugabentų į Indiją. Skryniose buvo tūkstančiai sidabrinių monetų – Ispanijos realų (to meto valiuta), pagamintų Senojo ir Naujojo Pasaulio (Senuoju buvo vadinama – Europa, Afrika ir Azija, o Naujuoju – žemės, nepriklausančios Eurazijai ir Afrikai, pvz., Amerika ir Australija) pinigų kalyklose.
Laivo keleiviai buvo skirtingi: nuo aristokratų iki varguomenės. Milžiniškas laivas reikalavo didelės įgulos, kurią daugiausia sudarė buvę kaliniai ir žemesnioji klasė. Po to, kai „São José“ ir jos flotilė apiplaukė Gerosios vilties iškyšulį, jie toliau tęsė kelionę palei Rytų Afrikos krantą link Madagaskaro sąsiaurio.
Lemtingas vakaras
1622 m. liepos 22 d. vakarą, kai laivas praplaukė Mozambiko sąsiaurį, jungtinės britų ir olandų flotilės užpuolė portugalų laivus. Plaukdamas gale kitų laivų „São José“ buvo atkirstas nuo flotilės ir apsuptas priešų. Sakoma, jog laivas buvo taip apšaudytas, kaip joks kitas laivas iki tol, užpultas Indijos vandenyne.
Nepaisant mūšio, sugadintų burių ir stiebų, „São José“ nenuskendo, išliko ant vandens ir tinkamas plaukimui. Laivas stengėsi pabėgti nuo priešų flotilės ir plaukti toliau. Kad laivas būtų lengvesnis įgula išmetė inkarą, patrankas. Tačiau tokį didžiulį ir apgadintą laivą buvo sunku valdyti.
Niekas nepaneigs, kad dietos – nelengvas išbandymas mūsų organizmui. Ką daryti, jeigu jums sunku jų laikytis? Kaip numesti svorio nekenkiant sau ir be didelių pastangų ar diskomforto?
Didžiosios Britanijos simboliu tapęs meškiukas Padingtonas sugrįžta į kino teatrus. Kino teatruose galime pamatyti naujus jo nuotykius lietuviškai dubliuotame filme visai šeimai „Meškiukas Padingtonas 2“. Kviečiame artimiau susipažinti su šiuo mielu herojumi.
Lietuvoje veikia apie 70 gyvūnų prieglaudų, į kurias kas mėnesį patenka po kelis šimtus beglobių gyvūnų. Ne visi randa naujus namus, tad jais pasirūpinti tenka pačioms beglobių gyvūnų organizacijoms.
Jau gruodžio 30 dieną į Lietuvos kino teatrus atkeliaus itin graži ir naujoviška pasakos “Sniego karalienė“ dalis. Visiems puikiai žinoma istorija didžiuosiuose ekranuose atgimsta jau trečią kartą, nes pirmosios dvi dalys sulaukė milžiniškos sėkmės. Dviejose pirmose „Sniego karalienės“ dalyse Gerda, padedama ištikimų draugų – augintinio šeško, trolio Ormo ir išvaduoto brolio Kajaus – patyrė daugybę nuotykių ir sugebėjo nugalėti piktuosius Sniego Karalienę ir Karalių.
Vos pasukus už Vytauto Didžiojo Universiteto Kauno botanikos sodo oranžerijos, prieš akis atsiveria mirguliuojanti prabangių žiedų jūra ir pasitinka su niekuo nesupainiojamas rožių aromatas. Čia, maždaug 6 tūkstančių kvadratinių metrų plote, vasaros saulėje spindi ir bitėmis dūzgia tūkstančiai žiedų ant beveik tūkstančio veislių bei rūšių rožių.
Socialinė iniciatyva „Padėkime gyvūnams“ įgavo pagreitį – per pirmąsias akcijos savaites beglobiams gyvūnams jau paaukota per 5 tonas ėdalo. Akcijos iniciatoriai gyvūnų ėdalo kompanija „Purina“ ir RIMI bei gyvūnų priežiūros organizacijos neslepia džiaugsmo – kiekvieną savaitę prekybos centruose – tikras beglobiams jautrių žmonių antplūdis. Jų paaukoto ėdalo ir priežiūros priemonių užtenka išdalinti visoje Lietuvoje esančioms gyvūnų prieglaudoms.
Eldoradas, Atlantida, dingęs Z miestas – legendos apie šias vietas nuo seno vilioja tyrinėtojus į atokiausius Žemės kampelius. Dažniausiai iš tokių kelionių jie grįžta tuščiomis rankomis, tačiau kartais beieškant legendos atrandama kai kas tikra. Taip nutiko ir tyrėjų komandai, žvalgiusiai Hondūro džiungles, kurios vos nepareikalavo keleto jų gyvybių. Kaip jiems pavyko atrasti senovinio miesto griuvėsius ir, ar tai yra legendinis Baltasis miestas, skaitykite žurnalo „National Geographic Lietuva“ spalio mėnesio numeryje.
Gegužės pirmąją dieną jau antrus metus vyksiantis netradicinis bėgimas „Miško trasa“ prie starto linijos sukvies ne tik profesionalius bėgikus ir mėgėjus, bet ir tuos, kurie dar nespėjo pasidžiaugti pavasarėjančia gamta. Pasak organizatorių, „Miško trasos“ bėgimas unikalus tuo, jog bėgikai varžysis ne miesto gatvėse, o miške įrengtose trasose prie šalia Vilniaus esančio Tapelių ežero.
Pūkis – gatvės veteranas, gyvenantis prie vienos iš Viršuliškių mikrorajono namo laiptinės. Seniai jis ten, septynis metus tai tikrai, o gal ir daugiau, kas dabar pasakys… Kai šilta, įsitaiso ant suoliuko, kai lyja – lenda po laiptais, vedančiais į laiptinę. Ir taip ištisus metus: be jokio guolio, be namelio, be nieko savo.