Search Results for: "romantinė komedija"
Lietuvių vardai Holivude aidi vis dažniau – Žilvinas Naujokas ir Marius Markevičius prisijungė prie žinomo režisieriaus ir scenaristo Hanso Canosos bei tapo naujos amerikiečių kino juostos „One Night“ prodiuseriais. Ši romantinė drama – jaunos ir perspektyvios režisierės Minhal Baig debiutas, o jos filmavimo darbai Los Andžele prasidėjo jau šią savaitę.
Audringai išsiskyrę, Nikė ir Sebastianas kuria savo gyvenimus toli vienas nuo kito. Iki tos dienos, kai paslaptingai dingsta jų sūnus Džeremis. Pabėgimas? Pagrobimas? Norėdama išsaugoti brangiausią žmogų pasaulyje, Nikė priversta kreiptis į savo buvusį vyrą, kurio nematė septynerius metus. Iš pareigos jiedu suvienija jėgas ir leidžiasi ieškoti dingusio sūnaus. Kokie išbandymai jų laukia, ką jie atras?
Santuoka visada buvo viena tų temų, kurių noriai griebdavosi romantinių filmų kūrėjai ir iš kurių nepabijodavo pasijuokti komedijų autoriai. Šįsyk į Lietuvos teatrus atkeliauja išties netradicinė romantinė komedija „Pašėlę pirmieji metai“ (angl. „Give It a Year“), kuri nustebins ne tik išradingumu, bet ir visiškai kitokiu požiūriu į dviejų žmonių santuokinį gyvenimą.
Birželio 20 dieną visoje Lietuvoje įvyks ypatingo ir labai gurmaniško filmo „Šefas ant ratų“ premjera. Tai naujausias „Geležinio žmogaus“ kūrėjo Jono Favreau darbas, kuriame subtiliai subalansuotas humoras ir pasakojama istorija privers kvatoti iki ašarų.
„Tai nutiko Jemene“ (angl. „Salmon Fishing in the Yemen“) – tai naujausia britų romantinė komedija, kurią sukūrė garsusis švedų režisierius Lasse Hallstromas, nominuotas „Oskarams“ už tokius filmus kaip „Mano šuniškas gyvenimas“ ir „Sidro namų taisyklės“. Naujausią jo darbą „Tai nutiko Jemene“ Lietuvos žiūrovai kinuose galės išvysti jau nuo kovo 9 dienos.
L.Hallstromo juostai pagal to paties pavadinimo Paulo Torday romaną scenarijų adaptavo britų scenaristas Simonas Beaufoy, įvertintas „Oskaru“ už „Lūšnynų milijonieriaus“ scenarijų. Žavioje ir egzotika dvelkiančioje komedijoje pagrindinius vaidmenis atliko garsūs Didžiosios Britanijos aktoriai Emily Blunt, Ewanas McGregoras ir Kristin Scott Thomas.
Filmas „Tai nutiko Jemene“ buvo filmuojamas Londone, Škotijoje ir Maroke, o pirmąkart visuomenei parodytas 2011-ųjų Toronto kino festivalyje. Romantiška kino juosta pasakoja apie žuvininkystės mokslininką, kuris ne savo noru yra įtraukiamas į avantiūrą. Įtakingas ir išradingas turtuolis šeichas Mohamedas sumano veisti lašišas aukštutiniame Jemene, kur driekiasi nederlinga žemė ir dykumos. Škotų akademikas ir žvejybos ekspertas Alfredas Džounsas (akt. Ewanas McGregoras) turi įvykdyti, atrodytų, neįmanomą misiją ir drauge pakeisti savo paties gyvenimą.
Šeichas įsitikinęs, kad lašišų veisimas ir egzotiškos žvejų varžybos praturtins jo šalies žmonių gyvenimą. Tačiau naudos iš neįtikėtinos sėkmės istorijos išpešti sumano ir itin uoli Didžiosios Britanijos ministro pirmininko atstovė spaudai Bridžet Maksvel (akt. Kristin Scott Thomas). Moteris tikisi pelnyti populiarumo ir pagerinti savo viršininko reputaciją bei nukreipti visuomenės dėmesį nuo svarbesnių politinių sprendimų.
Skeptiškai į nerealų ir daugybės lėšų reikalaujantį šeicho sumanymą žvelgęs Alfredas sutinka pamėginti laimę, o jį lydi turtuolio nusamdyta viešųjų ryšių specialistė Harieta Četvud-Talbot (akt. Emily Blunt). Jauna moteris stengiasi įkvėpti nelaimingai vedusiam škotui tikėjimo, tačiau jos pastangos pamažu virsta jausmais. Galbūt būtent jų Alfredui trūko, kad būtų laimingas?
Ar įmanoma dykumoje žvejoti, ar gali ten gimti meilė? Atsakymus sužinosite jau kovo 9 dieną , kai įvyks lietuviškoji filmo „Tai nutiko Jemene“ premjera.
Filmo anonsas:
http://www.youtube.com/watch?v=-wOF_7JMy5U
Naujojo filmo „Valentinas Vienas“ kūrėjai ir žiūrimiausio lietuviško filmo „Tadas Blinda. Pradžia“ prodiuseriai paruošė dar vieną staigmeną. Jau vasario 8-ąją Lietuvos, Danijos, Islandijos, Norvegijos bei Anglijos kino teatrus pasieksianti romantinė komedija turės ne vieną, o net dvi filmo pabaigos versijas. Netikėta mintis juostos „Valentinas Vienas“ kūrybinei grupei kilo dėl įtikinamų Vytauto Šapranausko improvizacijų bei žiūrovų apklausų po specialiai rengtų išankstinių testinių peržiūrų.
Ar nesmalsu, kaip realiame gyvenime atrodo vietos, kurias matėte kino filmuose? Žinoma, jeigu filmas yra romantinė komedija, tai vaizdas pernelyg nenustebins, tačiau, jei tai fantastinis filmas? Pažiūrim!
Filmas „Į Romą su meile“ (angl. „To Rome with Love“) – naujausia kino grando Woody Alleno romantinė komediją, kuriai jis pats kūrė scenarijų. Italijoje, Romoje filmuotoje juostoje pasirodo daugybė ryškių ekrano žvaigždžių, tarp jų – ir pats W.Allenas. Vaidmuo šiame filme pirmasis žinomam režisieriui nuo 2006-ųjų, kai jis pasirodė filme „Sensacija“ (angl. „Scoop“). Jausminga ir šmaikšti juosta „Į Romą su meile“ Lietuvos kino teatrus pasieks rugsėjo 14 dieną.
Viena savaitė ir kelios dešimtys filmų. Kino iliuzija paleidžia tik labai trumpam ir visiškai žemiškiems reikalams, tokiems kaip miegas ar žingsniams iki kitos kino salės. Būtent taip atrodo kinomano dienos festivaliuose, kuriuose laikas ne valandomis, bet filmo seansais skaičiuojamas. Edvinas Pukšta – daugelio kino festivalių pilietis, kino apžvalgininkas, festivalio „Kino pavasaris“ programos sudarytojas, tačiau visų labiausiai tai tiesiog žmogus, kuris labai myli kiną.
Mylėti kiną, tai kaip mylėti žmogų. Kai norisi kuo daugiau su juo būti, jį pažinti, būti arti. „Man kinas yra gyvenimo džiaugsmas”, – pokalbio pradžioje atvirauja Edvinas ir pasidžiaugia, jog yra iš tų, kuris neturi darbo, tačiau turi mėgstamą veiklą, kuri aprūpina finansiškai. O viskas prasidėjo dar mokykloje nuo eilinės pažinties su Chucko Norriso, Van Damo ir Jackie Chano herojais. Kino manija tuomet masino daugelį ir Edvinas jai pasidavė – „klimpau rimtyn, rimtyn ir atradau save”. Gyventi šalia kino Edvinui tapo svajonė ir tikslas.
Atvežė Ameliją
Siekdamas didžiosios svajonės prieš dvidešimt metų Edvinas gavo akreditaciją į Kanų kino festivalį, į kurį išvyko automobiliu ant ratų („Niekuomet viešbučiuose ir negyvenu”) ir iš jo parvežėį Lietuvą „Ameliją iš Monmartro”.
„Kai pamačiau Ameliją, man iškart nušvietė, kad šitą filmą būtina parodyti Lietuvai”, – pasakoja Edvinas. Sugebėjo tuo įtikinti kartu buvusius filmų platintojus iš Lietuvos ir ką gi, „Amelija iš Monmartro” mušė žiūrimumo rekordus! Tuomet ir platintojai, ir pats Edvinas suprato, kad publiką jis supranta, jog gali parinkti filmus. Tai suteikė didelį pasitenkinimo jausmą, kuris neapleidžia ir šiandien, rengiant didžiausio kino festivalio Lietuvoje programą.
Filmai gali keisti gyvenimus. Ir jie keičia. Štai, Edvinas po pasiektos Kanų svajonės „sutikęs” Ameliją Monmartre šiuo susitikimu gyvena iki šiol. „Šitą filmą mačiau turbūt penkiolika kartų. Tai mano sielos filmas. Aš kaip Amelija, kuri nori atrasti pasaulį, padaryti kitus žmones laimingus“, – teigia Edvinas. Pats puikiausias instrumentas, anot jo, festivalis „Kino pavasaris”, nuo kuris Edvinas nepasitraukia ištisus metus. „Kinas yra žmonėms”, – šypsosi Edvinas ir džiaugiasi jo širdis kaskart matant salę pilną žiūrovų.
Žiaurių filmų teorija
Taip, Amelija jam tinka. Šiltas, ramus, niekur neskubantis tonas, atviras žvilgsnis ir nuo veido nedingstanti maloni šypsena. Vis dėlto nustebina Edvino prisipažinimas apie pomėgį žiūrėti žiaurius filmus. Kaip jis pats sako, jų būna gerų ir blogų. Pavyzdžiui, blogas yra „Pjūklas”. Anot jo, tokie filmai yra it smurto atrakcionas, skirtas sukelti tam tikram laikui nejaukumo įspūdį ir parduoti filmą. Tai laikinas įspūdis, kurio tikslas surinkti kuo daugiau pinigų.
Edvinas teigia, kad kaip ir visuose filmuose, reikalingas originalumas, sugebėjimas per pirmas penkiolika minučių „užkabinti”. Pavyzdys būtų filmas „Aš regėjau šėtoną”. „Kai Sebastiano festivalyje jį žiūrėjau, salėje buvo juntama ypatinga atmosfera, o žmonės nuo pamatyto vaizdo iš nejaukumo kikeno. Tokio tipo filmai paprastai būna ne apie smurtą, jis pasirenkamas kaip instrumentas parodyti herojaus burtualumą, kuris taipogi būna suformuotas aplinkybių. Bet svarbiausia nepamiršti, kad filmai yra iliuzija”, – priduria Edvinas.
Filmams reikalingi skaičiai
Gyvenimas kino ritmu tai ne festivalių atmosfera, tačiau toks yra Edvino gyvenimas ištisus metus: domėjimasis būsimomis premjeromis, kitomis tarptautinio kino industrijos naujienomis, stebint lietuvių kino filmų lankomumą ir visą patirtį panaudojant „Kino pavasariui”.
Beje, Edvinas yra pirmasis, pradėjęs reitinguoti lietuvių lankomiausius kino filmus. „Aš puikiai sutariu su skaičiais. Mano lietuvių kalbos mokytoja turbūt nustebtų pamačiusi, kiek daug aš dabar rašau”,- šyspsosi Edvinas. Ne literatūra, tačiau tikslieji mokslai buvo stiprioji kino mylėtojo pusė. O ir išsilavinimas – inžinerinė informatika, menkai besisiejanti su menų jauniausiuoju. Tačiau šiandien būtent dėka konkrečios lankomumo analizės, Edvinas gali nuspėti vieno ar kito filmo likimą. Deja, lankomumo statistika patį Edviną nudžiugina retai: „Man gaila žmonių, kai jie pažiūri vieną romantinę komediją, pažiūri kitą… kas iš esmės yra tas pats filmas. Keičiasi veidai, keičiasi aktoriai. Nieko naujo absoliučiai. Įdomu. Žiūriu žiūri. Baigiasi filmas ir išgaruoja iš galvos.” O tokie kino unikumai kaip W. Andersonas, D. Lynchas ar Cohenai nesulaukia deramo dėmesio.
Festivalių respublika
Kino festivaliai, anot Edvino, tai atskira respublika. Paprastai festivaliuose, kuriuose kasmet jis apsilanko (Kanų, Venecijos, Toronto, Sundanso, Berlyno, San Sebastiano ir kiti) renkasi tie patys kinu ar (ir) iš kino gyvenantys žmonės. Veidai pažįstami labiau nei vardai. Bendravimas tarpusavyje gana dalykiškas. Atvykstama čia dėl filmų dėl atmosferos. O atmosfera čia pulsuoja pačiomis įvairiausiomis emocijomis.
Ore sklando taip pat ir didžiulė įtampa, kurią tenka atlaikyti režisieriams, ypatingai debiutuojantiems, mat tuomet sprendžiasi jų filmo (o kartu ir tolimesnės ateities) likimas: patiks filmas publikai ar ne. Pasak Edvino, ne kartą teko jam pačiam palikti kino salę po kelių filmo epizodų, nes paprasčiausia gaila laiko, kai žinai, kad tuo metu kitoje salėje rodomas kur kas geresnis kino filmas.
Tikrųjų kino mylėtojų žurnalo puslapiuose ar ant raudono kilimo ištaigingai pasipuošusius žingsniuojant nepamatysi. Kaip teigia Edvinas, norint pagal protokolą tinkamai pasiruošti, praeiti raudonu kilimu tektų praleisti porą kino seansų, kas jau yra sunkiai suvokiama.
Paprašytas įvardinti paskutinį išskirtinį kino patyrimą, Edvinas prisimena San Sebastiane pamatytą „Kraują”: „Pradžioje buvau pasimetęs ir galvojau, ar tikrai noriu sėdėti ir žiūrėti. Bet iškentėjau, kol įvyko persilaužimas ir džiaugiausi, kad neišėjau, ir dabar tas filmas man stovi galvoje tarsi naujas. Nors po to aš pamačiau dar begalės filmų. Mintys sugrįžta”. Tačiau būna ir tokių atvejų, kai filmas dėmesį užkariauja iš antro karto, mat festivalio tempas ne retai trukdo deramai įvertinti kūrinį.
Kinomanai nėra kažkuo išskirtiniai žmonės, tačiau be savito santykio su kinu jie turi ir savotiško pakvaišimo, teigia Edvinas, dažniausiai sulaukiantis klausimo, kaip sugeba prisiminti kelis iš eilės matytus filmus nesupainiojant jų siužeto. „Būti kinomanu – tai savotiškas gyvenimo būdas. Pasirinkau taip. Dėl to turbūt ir neturiu šeimos. Neturiu tam laiko. Ir nenorėčiau pavartoti žodžio vienišumas. Nelaikau savęs vienišu. Kiekvienas turi savo istoriją”, – užbaigia Edvina Pukšta.
Garsus Lietuvos dramaturgas, kino scenaristas ir režisierius Marius Ivaškevičius sėdo į pirmo savo kūrybinėje karjeroje pilnametražio vaidybinio filmo režisieriaus kėdę. Filmas darbiniu pavadinimu „Santa“ yra bendros Lietuvos ir Suomijos gamybos projektas, kurio prodiuseriai Asta Valčiukaitė ir Kęstutis Drazdauskas jau yra dirbę su M. Ivaškevičiumi prodiusuodami jo trumpametražius filmus „Tėve mūsų“ bei „Mano tėvas“. Scenarijų filmui „Santa“ parašė pats režisierius.
Plačiajai Lietuvos auditorijai M. Ivaškevičius geriausiai žinomas iš pagal jo pjeses sukurtų kultinių spektaklių „Madagaskaras“ bei „Mistras“, kurie susilaukė milžiniško susidomėjimo ir itin teigiamų žiūrovų bei kritikų atsiliepimų. Šiais metais M. Ivaškevičius pristatys naują savo kūrinį – pjesę „Išvarymas“, pagal kurią pastatyto spektaklio premjera Nacionaliniame dramos teatre įvyks gruodžio 22 d.
Pilnametražis vaidybinis filmas „Santa“ nėra pirmas kartas, kuomet M. Ivaškevičius ragauja kino režisieriaus ir scenaristo duonos. 2007 m. jis sukūrė trumpametražį vaidybinį filmą „Mano tėvas“, o 2010 – trupametražį vaidybinį filmą „Tėve mūsų“, kuriame vaidino legendinis lietuvių aktorius Juozas Budraitis.
Filmo „Santa“ veiksmas vyksta šių laikų Lietuvoje ir Suomijoje. Per Kalėdų atostogas lietuvė Inga (akt. Sandra Daukšaitė-Petrulėnė) su savo septynerių metų sūnumi Vincu (akt. Ovidijus Petravičius) atvyksta į Rovaniemį – miestelį Suomijos šiaurėje – aplankyti Kalėdų Senelio, kuriuo dirbantis Jussi (akt. Tommi Korpela) įsimyli Ingą. Užsimezgęs romanas blaško įsimylėjelius tarp Lietuvos ir Suomijos. Netikėta dramatiška įvykių eiga įneša radikalių pasikeitimų į visų filmo veikėjų gyvenimus.
Pasak režiseriaus, filmo žanras – drama, tačiau jame gausu ir komedijos, ir romantikos elementų. „Aikšelėje net juokavome, kad tos dalys, kurias filmuojame dabar – tai romantinė komedija, o tos, kurias reikės filmuoti poryt – ten jau rimta drama. Tiesa ta, kad šiame filme bus visko: ir smagaus juoko iš suomių bandymų mokytis lietuvių ir rusų kalbų, ir itin jaudinančių vietų stebint vaiko ir jį supančio pasaulio sąveiką,“ – sakė filmo režisierius.
Naująjį savo filmą M. Ivaškevičius kuria kartu su garsių kino profesionalų komanda. Filmo operatorius – vienas tituluočiausių šios srities kūrėjų Suomijoje Tuomo Hutri, kurio filmografiją sudaro virš 40 įvairaus žanro ir formato filmų, tarp jų ir tarptautiniu kino hitu tapęs trileris „Hana“. Pagrindinį vyro vaidmenį kuria Europos kino pasauliui puikiai pažįstamas aktorius, Suomijos mega žvaigždė Tommi Korpela, Lietuvos žiūrovams matytas filme apie pasiutusį Kalėdų Senelį „Rare Exports Inc.“ Ingos vaidmenį kuria aktorė ir televizijos laidų vedėja Sandra Daukšaitė-Petrulėnė, vaidinusi TV serialuose „Nekviesta meilė“, „Moterys meluoja geriau“, „Nemylimi“, „Svetimi“, o jos septynmetį sūnelį Vincą – kine debiutuojantis Ovidijus Petravičius.
Pirmas filmavimo etapas Lietuvoje jau baigtas. Pasak A. Valčiukaitės, jo metu netruko komiškų situacijų. „Filmavome viename iš Vilniaus viešbučių ir pagrindinis veikėjas Jussi vaikščiojo apsirengęs Kalėdų Senelio kostiumą. Po kurio laiko susirinko būrys vaikų, kurie išsižioję žiūrėjo į ištaigingu kostiumu aprengtą, nežinoma kalba šnekantį, tikrą Kalėdų Senelį. Aktorius T. Korpela pajuokavo, kad dabar net parūkyti negalės – juk nevalia gadinti Senelio reputacijos“. 2012 m. vasarį kūrybinė grupė išvyks į Suomiją, o baigiamieji darbai numatomi Lietuvoje vėlyvą pavasarį. Lietuvos kino teatruose filmas turėtų pasirodyti 2013 m. sausį.