Search Results for: "saugi kelionė"
Atsižvelgiant į pastarųjų metų tragiškus įvykius dėl jaunimo neatsakingo ir neapgalvotai pasirinkto keliavimo būdo, sparčiai paplitusį jaunimo neatsargų ir naivų bendravimą socialiniuose tinkluose su nepažįstamais asmenimis, vis populiarėjančią bendrakeleivių paiešką internete bei į tai, kad paskutiniu metu ypatingai padidėjęs mokinių dingstamumas, ir į tai, kad Europoje Lietuva pagal prekyba žmonėmis bei dingusių žmonių skaičių ir yra tarp lyderių, savo veiklą sparčiai vykdantis tarptautinis socialinis projektas „Nebūk naivus kelyje“ dalinasi patarimais, kurie, kaip tikimasi, padės tokį keliavimo būdą besirankančiam jaunimui.
Aukščiausias pasaulio pastatas, didžiausias pasaulio prekybos centras, dykumoje pasodinti 2,5 mln. medžių ir iki kiekvieno jų nuvesta žarnelė su vandeniu, pumpuojamu iš 10 km gylio, Afrikos safario kopija su būriu nykstančių rūšių priešakyje – ir tai tik maža dalis to, kuo gali nustebinti Jungtiniai Arabų Emyratai (JAE). Neseniai čia apsilankiusi kelionių entuziastė Gabrielė Štaraitė sako, kad geriausias būdas pažinti šį kraštą – tai leisti sau pasimėgauti prabanga, nes būtent tai yra stiprioji JAE pusė. Žinoma, tam reikia tinkamai pasiruošti: atsakingai susidėlioti maršrutą, pasirinkti viešbutį ir pamiršti apie šią šalį girdėtus stereotipus – tada iš šios kelionės parsivešite tikrai gerų įspūdžių.
1986 m. balandžio 26-osios naktį Ukrainoje įvyko viena didžiausių branduolinių avarijų žmonijos istorijoje. Sprogo ketvirtasis Černobylio atominės elektrinės reaktorius. Po sprogimo dar 10 dienų nepavyko sustabdyti radioaktyvių medžiagų sklidimo į aplinką. Per tą laiką į atmosferą pateko didelis kiekis radionuklidų, skleidžiančių alfa, beta, gama spinduliuotes. Juos vėjas išnešiojo po visą Europą. Dėl žmogaus sveikatai ir gyvybei pavojingo radiacijos lygio iš teritorijų, esančių 30 km spinduliu aplink elektrinę, buvo evakuoti visi gyventojai. Avarijos padarinių likvidavime dalyvavo daugiau kaip 600 tūkst. žmonių (civilių ir kariškių) iš visos tuometinės Sovietų Sąjungos.
Prieš atsidurdamas ant mūsų stalo kiekvienas maisto produktas nukeliauja ilgą kelią, pradedant užauginimu, baigiant galutiniu suvartojimu ir išmetimu. Kiekviena maisto produkto būvio ciklo stadija daro neigiamą poveikį, aplinkoje palikdama savo pėdsaką, atkreipia dėmesį „Lietuvos vartotojų institutas“ animacinis filmas „Bulvių traškučio kelionė“.
Net ir dažnai keliaujantiems lėktuvu skrydis asocijuojasi su stresine būsena: rūpesčiai dėl bagažo, neaiškių papildomų mokesčių, registracijos tvarkos, galimo reiso vėlavimo ar net tikimybės, kad iš viso netilpsi į lėktuvą. Dalis šių rūpesčių gula ant kelionių agentūrų vadybininkų pečių, kai nepatenkinti keliautojai reikalauja greitų sprendimų ir lieja emocijas, kita dalis užgriūna oro uosto darbuotojus. Todėl kelionių agentūros ir oro uosto atstovai pataria iš anksto pasirengti galimiems netikėtumams.
Ilgas vasaros keliones reikia pradėti planuoti iš anksto. Ypač jei vykstate į tolimas šalis, kaip kad Laikas.lt skaitytoja Agnė, kuri 2008 metų rugpjūtį mėnesį laiko keliavo po Vietnamą ir Kambodžą ir savo įspūdžiais dalijasi kartu su mumis.
Lipu į lėktuvą, gal kažko nespėjau padaryti prieš skrydį? Siauri praėjimai lėktuve, klaustrofobiškai mažai vietos atsisėsti, negaliu ištiesti kojų, o pavojaus atveju, niekaip nepastumčiau šalia sėdinčio didelio dėdės ir jau greičiau spėčiau tik per iliuminatorių pamatyti artėjančios žemės lopinėlį… Ir vėl paniškai bijau skristi lėktuvu. Na na, pasakysite, kuris jau čia iš mūsų gali bijoti skristi?
Keli patarimai, kaip įveikti baimę skristi:
Nesidomėkite naujienomis. Nebūtina savęs dar labiau šiurpinti besidomint įvairiausiomis lėktuvų katastrofomis, tad verčiau prisiminkite, kad oro transportas vienas saugiausių ir nesigilinkite į liūdnąją statistiką.
Sėdėjimo vieta. Rinkitės vietas arčiau evakuacijos išėjimų, tikėtina, kad jausitės daug ramiau. Jei jums labai baisu žiūrėti pro langą, apsikeiskite vietomis.
Užsiimkite mėgstama veikla. Knyga, muzikos klausymas, miegas. Jei skrendate ne vienas pasiimkite kokių žaidimų: kortas, laivų mūšį, spręskite kryžiažodžius ir pan.
Oro duobės – kelių duobės. Juk nebijote pakliuvę į duobę važiuodami automobiliu? Įsivaizduokite, kad važiuojate keliu ir tos kelios duobutės tėra asfalto nelygumai.
Prisisekite. Beveik visi susižalojimai turbulencijos metu įvyksta, jei keleivis sėdi neprisisegęs. Tad prisisegę nerizikuojate susižaloti.
Negerkite kavos. Kava skatina dehidrataciją, tad jei prie skrydžio baimės dar prisidės burnos džiuvimo pojūtis ar desperatiškas noras gerti, bus tikrai ne pyragai. Verčiau rinkitės vandenį ar kitus neutralius gėrimus.
Alkoholio vartojimas. Galima išgerti taurę stipraus gėrimo, bet neverta piktnaudžiauti, nes svaigalai turi šalutinį poveikį, o skrendant tai tikrai nereikalinga. Lėktuve jaučiamas tam tikras deguonies trūkumas, tad jei dar būsite apsvaigę, paūmės supimo pojūtis, o jau toliau pasakoti turbūt net neverta…
Kalbėkitės. Jei skrendate vieni, nesidrovėkite pakalbinti šalia sėdinčio žmogaus, jei yra poreikis, net galite prisipažinti jam apie savo baimę.
Nekovokite su savo skrydžio baime. Nesistenkite nuvyti visų minčių šalin, pabandykite vadovautis logika. Supraskite, ko iš tikrųjų bijote? Gal tai skausmo baimė, o gal bijote uždaros erdvės? Gali paaiškėti, kad skrydis visai nekaltas dėl jūsų jausmų.
Įsivaizduokite, kad tai visai ne skrydis. Pasvajoti juk galima? Pabandykite perkelti save į filmavimo aikštelę, jūs aktorius, o čia tik imitacinis skrydis, kur lėktuvą purto ir linguoja ant žemės. Arba įsivaizduokite, jog jau sėdite paplūdimio kėdėje ir tuoj tuoj jums atneš vaisinį kokteilį. Dar patariama įsivaizduoti, jog už durų (bet kokių jums matomų durų) yra jums miela patalpa: kambarys, virtuvė, kt.
Apdovanokite save. Pavyzdžiui, jei laikotės dietos, tik skrydžio metu leiskite sau valgyti mėgstamus skanėstus. Valgykite lėtai, pasimėgaudami. Pažadėkite sau nusipirkti kokį mielą daiktą, jei įveiksite šį išbandymą. Juk dėl trofėjaus žmonės kovoti pripratę?
Kelionė lėktuvu be baimės skristi
Lėktuvai yra 29 kartus saugesni už automobilius.
Skrydis yra 4 kartus saugesnis už kelionę autobusu ar traukiniu.
Per milijoną skrydžių valandų žūva 0,89 žmogaus.
O jums yra tekę jausti skrydžio baimę? Kaip su ja kovojote?
Dabar žmonės keliauja beveik visus metus. Tačiau kelionės – tai ne tik malonumai, bet ir rizika susirgti, užsikrėsti įvairiomis užkrečiamosiomis ligomis. Todėl, planuojant keliones, būtina pasirūpinti savo sveikata kelionės metu dėl gresiančių įvairių užkrečiamųjų ligų, kurios apkartina atostogų metu patirtus įspūdžius ir gali sukelti negalavimus ilgam laikui ar net sunkių pasekmių visam gyvenimui. Vilniaus visuomenės sveikatos centro Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės skyriaus vyriausioji specialistė Nadežda Abolichina, likus keturioms – šešioms savaitėms iki kelionės, rekomenduoja konsultuotis su kelionių medicinos specialistais apie skiepus ir kitas profilaktikos priemones.
Praėjusiais metais pasaulyje buvo užregistruotas vienas įvežtinis Lassa karštligės atvejis Jungtinėje Karalystėje, du laukinio poliomielito viruso atvejai Mauritanijoje, Krymo Kongo hemoraginės karštligės atvejis Graikijoje, penki maro atvejai Libijoje, padaugėjo įvežtinės maliarijos atvejų Ukrainoje, Baltarusijoje, Kazachijoje, Rusijoje.
Todėl vyr. specialistė Nadežda Abolichina, siekdama apsaugoti gyventojus nuo kelionėse galinčių pasitaikyti ligų, rekomenduoja pasiskiepyti. Laikotarpis, kuris po skiepijimo būtinas susiformuoti imunitetui, yra gana įvairus. Jo trukmė priklauso nuo kokios ligos skiepijama, kiek kartų reikia skiepytis, ar žmogus nuo šios ligos buvo skiepytas anksčiau. Kriterijai, į kuriuos atsižvelgiama rekomenduojant, nuo kokių ligų žmogui skiepytis, yra šie: šalis, į kurią keliaujama, kelionės trukmė, keliautojo amžius, sveikatos būklė, anksčiau atlikti skiepai.
Skiepai – viena efektyviausių apsaugos priemonių nuo kai kurių pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų. Net trumpos kelionės metu galima užsikrėsti sunkia infekcine liga: geltonuoju drugiu, hepatitu A ir B, vidurių šiltine, poliomielitu. Vyr. specialistė rekomenduoja skiepytis nuo gripo, hepatito A ir B, meningokokinės infekcijos, pasiutligės, erkinio encefalito, vidurių šiltinės, geltonojo drugio, poliomielito. Beje, nuo meningokokinės infekcijos privalu skiepytis piligrimams, vykstantiems į Meką (Hadžį, Umrą). ,,Prisimintina, kad per maistą ir aplinką plinta šios infekcinės ligos: cholera, vidurių šiltinė, salmoneliozės, šigeliozės, hepatitas A, keliautojų diarėjos ir kitos. Pagrindinės priežastys, lemiančios ligų plitimą yra maisto tvarkymo technologijų, maisto higienos reikalavimų pažeidimai viešojo maitinimo įmonėse, asmens higienos nepaisymas, produktų, pirktų iš nelegalių prekeivių turguose, vartojimas“, akcentuoja Nadežda Abolichina.
Norint apsisaugoti nuo infekcinių ligų, plintančių per maistą ir aplinką, labai svarbu: maistui vartoti virintą ar pirktą fasuotą geriamąjį vandenį, negerti vandens iš čiaupo: kruopščiai plauti vaisius, daržoves, kurie vartojami žali. Nesižavėti vietiniais vaisiais, daržovėmis arba patiekalais, kurie parduodami tiesiog gatvėje. Prieš valgant plauti rankas su muilu, rinktis tik termiškai apdorotą maistą.
Taip pat rekomenduojama saugotis uodų ir erkių įkandimų. Vabzdžiai platina maliariją, erkinį encefalitą ir kitas ligas. Vaistinėse patartina įsigyti specialių juos atbaidančių aerozolių ar tepalų. Tėvams, vykstantiems į kelionę su vaikais, patariama pirmiausia pasikonsultuoti su kelionių medicinos specialistais ar bendrosios praktikos gydytojais. Į paplūdimį su vaikais reikia eiti iki 11 valandos ir po 16 valandos, nes vidurdienį saulė yra pavojingiausia, o stiprių nudegimų padariniai – skaudūs. Prieš einant į paplūdimį tiek vaikams, tiek suaugusiesiems būtina patepti kūną apsauginiu kremu (su didesniu UV spindulių filtru), užsidėti kepuraitę ar skrybėlę bei akinius nuo saulės.
,,Atmintina, kad susirgti galima ir grįžus iš kelionės po endemines teritorijas. Jei per 21 dieną po kelionės pajuntami užkrečiamosios ligos požymiai: karščiavimas, galvos skausmai, viduriavimas, vėmimas, gelta, bėrimas, kraujosruvos ir kt. simptomai, būtina nedelsiant kreiptis medicininės pagalbos ir gydytojui pasakyti apie buvusią kelionę“, pataria Nadežda Abolichina.
Ekonominės krizės laikotarpiu žmonės kaip išmanydami taupo, kartais nepagalvodami apie pasekmes. Keleiviai vis dažniau susižavi galimybe už važiavimą mokėti pigiau, nesusirūpindami, kad dėl to patys gali nukentėti.
Pirmiausia, jie praranda galimybę į draudimo garantijas. Ką jau bekalbėti apie tai, kad visą kelią turėsi galvoti, ar pasiseks laimingai nuvykti, ar nesugadins nuotaikos kokie nors nesklandumai.
Autobusų kompanijos klientus anksčiau viliojo teiginiais, kad tik besinaudojantys jų teikiamomis, o ne šalia stočių paslaugas siūlančių esą nelegalių vairuotojų paslaugomis, yra apdrausti nuo visų kelionės nesklandumų. Atrodo, kad šiandien klientų garantijos priklauso tik nuo jų pačių miklumo.
Kai kasdienybė pradeda įgristi savo pilka monotonija, o siela verkšlena kaip nuskriaustas vaikas, sau tariu: „Laikas permainoms.“ Geriausias mano atrastas būdas atsinaujinti – kelionės. Visi keliai mane anksčiau ar vėliau atvesdavo prie vandens, kol vieną dieną supratau, kad noriu keliauti ne tolyn, bet gilyn, ir pasinėriau. Tada prasidėjo pačios paslaptingiausios ir nuostabiausios mano povandeninės kelionės.
Tapti naru nėra sudėtinga: išklausai teorinį kursą, išmoksti susikomplektuoti ir pasiruošti įrangą, atlieki bandomuosius nėrimus su patyrusiu instruktoriumi, pasitikrini sveikatą ir pradedančiojo naro pažymėjimas jau tavo rankose. Gali net nemokėti plaukti, po vandeniu tai visiškai nebūtina. Plaukti aš mokėjau ir be didesnių sunkumų atlikau visas reikalingas užduotis. Kokie ten gali būti sunkumai, kai nardai vos keturių metrų gylio baseine? Dar keletas įkvepiančių filmukų apie vandens pasaulio grožį ir kupina pradedančiojo naro naivumo bei entuziazmo vykstu į Egiptą, tiesiai į nuostabiais povandeniniais koralų sodais ir spalvingomis žuvimis garsėjančios Raudonosios jūros glėbį.
Tikrasis nuotykis prasideda tada, kai jau stoviu jūros platybėse plūduriuojančio laivelio denyje. Vargais negalais įspraudžiu savo kūną į neopreninį naro kostiumą. Paslaugūs egiptiečiai padeda užsidėti specialią oro pripildytą liemenę, patikrina oro slėgį mano balione, paduoda plaukmenis ir kaukę. Tuomet suvokiu, kaip visa tai rimta, ir apima mažytė panika. Beribės jūros akivaizdoje pasijuntu maža ir bejėgė. O kas, jei ta žydra gelmė mane praris, jei pasimesiu jos platybėse? Širdis daužosi kaip pašėlusi, bandau ją numaldyti ir paklaikusiu žvilgsniu ieškau savo instruktoriaus. Instruktorius jau vandenyje, mojuoja kviesdamas paskubėti. Įsikandu savo oro reguliatorių ir šoku tiesiai į bangų glėbį.
Kitokia realybė
Gelmių dėsniams pažinti reikia šiek tiek laiko. Iš pradžių tenka susitaikyti su tuo, kad netenki savo nerangaus, sunkaus kūno. Po vandeniu galima visiškai ignoruoti žemės trauką. Galimybė sklandyti erdvėje sužavi ir skatina eksperimentuoti. Galiu judėti visomis kryptimis, gulėti, vartytis ar kaboti žemyn galva ir tam nereikia jokių pastangų. Galiu tiesiog leistis nešama ar sūpuojama povandeninių srovių ir nepajudinti nė piršto.
Vanduo apglėbia ir švelniai glosto visą mano kūną ir pamažu atsipalaiduoju. Jaučiuosi tarsi grįžusi į motinos įsčias, tik čia kur kas daugiau vietos… Džiaugiuosi nauja būsena, kol patenku į išties stiprią srovę. Tada tenka sutelkti visas jėgas ir kartu su bendražygiais kabintis už povandeninių uolų. Plaukti prieš srovę – beprasmis jėgų švaistymas. Kol tai suvokiu, iš visų jėgų mojuoju plaukmenimis, iriuosi netgi rankomis ir galiausiai išsekusi susiprantu atsiduoti nenumaldomam srautui.
Vanduo moko prisitaikyti. Jo jėga yra gebėjimas įveikti kliūtis jas apeinant. Vanduo siekia savo tikslo švelniai, bet ryžtingai tekėdamas, persismelkdamas ir trumpam priimdamas net keisčiausią jam siūlomą formą. Suvokiu, kad formą keisti nėra sunku, kai žinai, jog esi turinys – visuomet tas pats, nors ir kitaip atrodantis. Ši vandens savybė visada pažadina mano moterišką prigimtį, taip pat mokančią atsiduoti, apeiti kliūtis ir, žinoma, kurti. Juk viena sakraliausių vandens savybių – įkvėpti ir palaikyti gyvybę. Būti vaisingai, dovanoti gyvybę yra ir moteriško prado galia bei privilegija.
Taigi netenku kūno, atsiduodu srovei ir tada patiriu dar vieną džiuginantį dalyką – povandeninę tylą. Tyla po vandeniu nėra absoliuti, tačiau garsai tokie reti ir subtilūs, palyginti su tais, kuriuos galima išgirsti sausumoje. Girdžiu savo burbuliuojantį kvėpavimą, o su kitais narais galiu kalbėtis tik labai ribota gestų kalba. Lieka begalė laiko sau ir, aišku, povandeninio pasaulio, kuris savo spalvų, formų ir gyvių įvairove nė kiek nenusileidžia žemei, tyrinėjimui.
Spalvų ir formų burtai
Tai, ką teko išvysti po vandeniu, pranoko mano drąsiausias fantazijas. Labiausiai nustebino spalvos, kurios skaidriame jūros vandenyje tviska visu ryškumu net iki dešimt metrų gylio ir tik neriant gelmėn pradeda palaipsniui blankti. Pasirodo, koralai gali būti žali, violetiniai, juodi, balti, raudoni ir netgi tokios ryškiai rožinės spalvos, kurią iki šiol laikiau šiuolaikinių technologijų, bet ne gamtos kūrybos vaisiumi. Žuvys varžosi su koralais savo netikėtais spalvų deriniais, kurių prisižiūrėjusi užsimanau tokios pat suknelės ar bent skarelės. Bandau įsiminti tuos keistus derinius, kad išnėrusi galėčiau juos nupiešti ir ilgiau pasigėrėti šiomis nenusakomomis grožybėmis. Fotografavimas po vandeniu man neatrodo patraukliai. Gaudydami kadrus fotografuotojai neturi laiko pasidžiaugti pačiu nardymu ir povandeniniu pasauliu. O kur dar tas begalinis brangių aparatų prižiūrėjimas, gal kada nors vėliau…
Atsidžiaugusi spalvomis įninku tyrinėti formas, kurių čia begalybė. Koralai primena apšerkšnijusius medžius, samanas, skėčius, pirštus, spyglius, grybus, gėles ir žvaigždes. Jie gali būti kieti tarsi akmenys arba minkšti ir švelnūs kaip kūdikio oda. Tarp koralų slepiasi žuvys. Čia sutinku mažyčius oranžinius klounus, aršiai ginančius savo buveinę. Per daug prisiartinus jie piktai puldinėja tarsi mažyčiai šuniukai. Pasirodo, pasakojimai apie šaltas ir bejausmes žuvis tėra mitas. Sutinku čia ir žaismingų išdykėlių, bandančių žaisti mano išpučiamo oro burbuliukais, ir tikrų pavyduolių, besikėsinančių įsikabinti į mano plaukmenis. Tačiau rimtai čia niekas į mane nesikėsina, net abejingai pro šalį plaukiantys rykliai, kol esu mandagi ir nelipu niekam ant peleko.
Kiekviename „žingsnyje“ sutinku įvairiausius povandeninio pasaulio gyventojus – tai į milžinišką kamuolį susisukusių barakudų būrį, tai spalvingus ir grakščius jūros drugelius ar pelekais tarsi mažais sparneliais mojuojančias papūgžuves. Uolų plyšiuose kyšo pusaklės, milžiniškas gyvates primenančios murenos ir ilgus ūsus kraipantys omarai. Plunksnuotosios liūtažuvės išties labiau primena paukščius, todėl iki šiol nesuprantu, ką bendro jos turi su liūtais. Gal nebent tai, kad glostyti jas būtų taip pat pavojinga dėl plunksniniuose pelekuose esančių nuodų liaukų. Todėl paglostyti pasirenku išmintingomis akimis į mane žvelgiantį vėžlį, bet jis greitai pasišalina suabejojęs mano geriausiais ketinimais.
Šiame keistame ir paslaptingame povandeniniame pasaulyje lengva užsimiršti, tačiau esu čia tik svečias. Apie tai man primena link raudonai pažymėtos ribos artėjanti oro slėgio matuoklio rodyklė ir nuo gelmių vėsos atšalęs, vis dar besvoris mano kūnas. Turiu atsisveikinti ir grįžti į savąjį sausumos pasaulį.
Peržengus ribą
Nuo pirmojo pasinėrimo praėjo nemažai laiko, tačiau ribos tarp sausumos ir vandens stichijos peržengimas man vis dar kelia jaudulį. Akimirkos prieš šokant kaskart priverčia permąstyti savo santykį su vandeniu – visagale stichija, kuriai meldėsi mano protėviai, nuo kurios esu priklausoma kaip ir visa, kas gyva.
Vanduo, kaip ir kiti išorinio pasaulio objektai ar reiškiniai, turi simbolinę, archetipinę realybę, atsispindinčią žmogaus psichikoje. Ši realybė daugiaprasmė, daugiasluoksnė kaip ir pats žmogus. Nepažinios gelmės simbolizuoja žmogaus pasąmonę, kurioje taip pat, kaip vandenyje, galioja visai kitokie dėsniai, kuri gali apdovanoti, bet gali ir pražudyti nepatyrusį keliautoją.
Savo gebėjimu nuolat atsinaujinti, keisti pavidalą, judėti vanduo primena jausmų pasaulį. Jis gali būti ramus ir audringas, šiltas ir atšiaurus, gilus ir nesuvaldomas kaip ir mūsų vidinės būsenos. Peržengti ribą reiškia atsiduoti kitokiai realybei, išeiti iš saugios komforto zonos, trumpam prarasti kontrolę ir įprastą stabilumą.
Vandens stichijos akivaizdoje kaskart tenka susitikti su giliausiomis savo baimėmis. Baisu atsiduoti šiai jėgai, baisu žengti į nepažinią gelmę. Tam reikia šiek tiek drąsos rizikuoti ir labai daug noro pažinti. Tikiu, kad didžiausios galimybės tobulėti laukia būtent už baimės durų. Kaskart išdrįsusi tas duris praverti, grįžtu su pilnomis kišenėmis lobių…
Tai, kas lieka
Jūra išplauna visas slegiančias, nereikalingas mintis, jaučiuos prisigėrusi jos grožio ir ramios didybės. Žvelgiu į laime spindinčias savo bendražygių akis ir jaučiu, kad tą patį spindesį jie pastebi ir žiūrėdami į mane. Jūra paleidžia mus švelniai išsūpuotus tarsi kūdikius. Net išlipusi į krantą kurį laiką jaučiu jos siūbavimą. Mintyse padėkoju dosnioms gelmėms ir atsisveikinu iki kitos povandeninės kelionės.
Tikiu, kad kiekvienas turime savo gelmę su joje slypinčiais lobiais ir paslaptimis. Sau ir jums linkiu nebijoti ieškoti ir juos atrasti tiek savyje, tiek aplinkui.