Vokiečių šiuolaikinio šokio trupės „Silke Z./ resistdance“ gastrolės Menų spaustuvėje užduoda netikėtą klausimą – kas jis toks, šiuolaikinis vyras? Juolab – laimingai išgyvenęs po amžiaus vidurio krizės, atšventęs 50-ąjį jubiliejų ir vis dar nesiruošiantis nusėsti ant parko suoliuko su anūkėliais?
O kas, jeigu tas vyras – šokėjas, choreografas ar aktorius, tai yra jo profesinis pasaulis atvirai išpažįsta jaunystės kultą (ir turi tam fiziškai apčiuopiamų priežasčių?) Dar baisiau – jokių anūkėlių taip ir „nenutiko“?
Kovo 23 ir 24 dienomis MS rodomas šokio ir teatro spektaklis „Tik tarp mūsų: Jessas sutinka Angų“ siūlo susimąstyti apie tai, kodėl yra taip, kad pusamžis vyras scenoje atrodo egzotika? Juolab, jei ten jis atsiduria būtent tam, kad papasakotų apie save – vyrą, žmogų, kartos atstovą, o ne perteiktų atsietą istoriją.
Pasak rašytojo, sociologo, kultūros kritiko Artūro Tereškino, vyrai šiais laikais yra silpnoji lytis, šiai temai jis skyrė ir naujausią savo knygą „Vyrų pasaulis: vyrai ir žaizdos vyriškumas Lietuvoje“. Ar spektaklis „Tik tarp mūsų: Jessas sutinka Angų“ patvirtins mokslininko įžvalgas, sužinosime kovo 23-iąją, nes A. Tereškinas žada dalyvauti po spektaklio rengiamoje diskusijoje.
Ne pirmą kartą Lietuvoje viešinčios vokiečių šiuolaikinio šokio trupės „Silke Z./ resistdance“ spektaklis – antrasis skirtingoms kartoms skirto projekto „Tik tarp mūsų!“ epizodas. Šokio spektaklių serija nagrinėja įvairių amžiaus tarpsnių, kartų problematiką.
Pirmoji projekto dalis nėrė į trisdešimtmečių pasaulį, šiuo metu ruošiamasi darbui apie keturiasdešimtmetes dirbančias motinas ir paauglius. Serijos sumanytoja, choreografė ir režisierė Silke Z. teigia, kad ją labiausiai domina tai, kaip viena ar kita žmonių karta išreiškia save, sau aktualias temas ir kokiais būdais visa tai galima perteikti publikai. Kiekviena amžiaus grupė sukuria savo unikalią kalbą, kurią sudaro žodžiai, judesiai ir tiesiog nepakartojamas buvimas scenoje.
Spektaklis „Jessas sutinka Angų“ – garsaus amerikiečio choreografo Jesso Curtiso ir škotų režisieriaus Anguso Balbernie – susitikimas. Jie susitinka pašokti, pasišnekėti, pabambėti apie neišnaudotus talentus, nerealizuotus troškimus, nemenkus poreikius ir svajones.
Gyvenimo patirtis yra įrašyta ant kūno tarsi knygoje: kadaise nekantrios mamos išnarintas petys, darant akrobatinius šuolius su slidėmis lūžę kaulai, pasekmės po nevykusio kabėjimo ant lyno šiuolaikinio cirko spektaklyje… Atskleisdami šiuos kūno „įrašus“, į šeštą dešimtį įkopę vyrai truputį primena mažus berniukus, kurie giriasi randais.
Pasak „Kölner Kultur“ apžvalgininko Thomaso Lindeno, rašiusio apie spektaklio premjerą 2010 metų lapkritį, „Jessas sutinka Angų“ yra tikras įvykis: „Ne tik todėl, kad šiuolaikinio šokio scenoje retai pamatysi tokio amžiaus atlikėjus. Dar ir dėl to, kad abu spektaklio dalyviai yra ypatingos asmenybės“.
Angusas Balbernie: „Man 56-eri. Apie 30 metų užsiimu šokiu ir teatru. Norėjau būti skulptorius, bet viskas, ką bandžiau sukurti, subyrėdavo. Norėjau tapti garsus futbolininkas kaip George‘as Bestas, bet 14-os susilaužiau koją. Dar svajojau apie muzikanto karjerą, bet ji taip pat nepavyko. Taigi liko tik šokis. Norėjau vaikų, bet taip ir netapau tėvu. Norėjau meilės, bet ją aptemdė mano vaikystė. Nieko nežinau apie Dievą. Dabar senstu ir laukiu, kad dangus duotų ženklą. Sutarti su publika man – lengva. Su gyvenimu – sunkiau.“