Tarptautinis Kauno kino festivalis šiemet Spalio 1- 17 dienomis pravėrė duris jau ketvirtą sykį, ir vyks Kauno „Forum cinemas“ bei Vilniaus „Skalvijos“ ir „Pasakos“ kino teatruose.
Atvykusiems festivalyje siūloma pažiūrėti naujų, jau pripažintų filmų, spėjusių pelnyti apdovanojimus, vienas iš jų – Šarūno Barto „Euroazijos aborigenas“, tapęs festivalio atidarymo filmu.
Šarūno Barto „Euroazijos aborigeno“ neoficiali premjera įvyko dar pavasarį kino teatre „Pasaka“, kai filmas dar tik buvo nominuotas Sidabrinei gervei. Tuometinis seansas nesusilaukė populiarumo tikėtina dėl reklamos stokos ir buvo rodomas mažiausioje video salėje, lyginant su Kauno kino festivalyje oficialiai įvykusia premjera, kurios metu žmonės stovėjo eilėje ir laukė kantriai vėluojančio seanso.
Dar neprasidėjus seansui Šarūnas Bartas teigė: „Prieš filmą nėra ką pasakyti“ , o po filmo lieka tik klausimai sau. Šis filmas vaizduoja narkotikų kelią, jame įsisukusio žmogaus gyvenimą ir moralės dėsnius, kuriais jis vadovaujasi, kad išliktų ir kovotų už įstatymo ribų esančiame globaliame pasaulyje.
Tai tinklas, iš kurio negali ištrūkti, kad ir kur bebūtumei : Paryžiuje, Vilniuje ar Maskvoje. Anot lenkų sociologo Zygmunto Baumano: „ Šis industrializuojamas pasaulis, besivystantis už vietinės kontrolės ribų, atrado save niekieno žemėje, jis labai panašiame į šiandienos globalią erdvę, kur sėkmė sąlygojama niekieno nevaldomos jėgos, gudrumo ir nesąžiningumo.“ Pagrindinio herojaus Genos gyvenimas gerai atspindi nūdienos globalizacijos padarinius. Jis turi daugybę pasirinkimų kur gyventi, kokia kalba kalbėti, tačiau šios galimybės tik iliuzija, iš tiesų paverčiančios jį nieku – žmogumi be identiteto ir gimtinės. Tačiau kartu tai jam suteikia ir privalumą prieš tuos, kurie siekia jo mirties.
Gena tegali klajoti kaip aborigenas – vis pabėgdamas nuo Jų. Filme Jie lieka klaustuku, tai ne tik mafija, bet ir papirkti policininkai, narkotikų prekeiviai. Kas jie yra ir kur jie, jis nežino, tai lyg praeitis, jo tamsioji pusė, kuri jį persekioja. Pagrindinis veikėjas gyvena šių dienų technologijų pasaulyje, kupiname žmogaus sekimo priemonių, kurios neleidžia likti nepastebėtam.
Pagautas su padirbtais dokumentais, jis pabėga nuo Jų, bando pasislėpti, lieka nuogas kaip Dievo paveikslas, be jokių žmogaus kūrinijos pėdsakų. Grįžimas į pirmykštį būvį tampa jo pabaigos pradžia.
Jis kovoja dėl gyvenimo tol, kol turi vilties, tačiau filmo pabaigoje sugrįžęs į Prancūziją supranta, kad nėra laukiamas. Paskutinis jo skambutis skirtas Sašai, kurios jau nebėra tarp gyvų, jis skambina mirusiųjų pasauliui, į kurį yra šaukiamas. Genai nebelieka vietos, tad jis yra sunaikinamas. O visa lieka kaip buvę – sistema veikia toliau. Don kichotikšas siekis kovoti su neteisybe užgniaužiamas. Pakeisti pasaulį galima tik sunaikinus sistemą, bet tai ne vieno žmogaus galioms.
Šis filmas nėra vien juodas, atvirkščia, jis kupinas vilties. Jame regime žmogaus bandymą ištrūkti iš pinklių, surasti būdą išsilaisvinti iš dabartinį pasaulį apėmusios tamsumos.