premjera
„Žmogus šypsosi – kaukė. Papersk tam žmogui į veidą ir pamatysi tikras akis. Man reikia tų tikrų akių“, – drąsiai sako teatro režisierius Artūras Areima, jau spėjęs užsitarnauti provokuoti nevengiančio kūrėjo vardą. Artėjant kontraversiško spektaklio „Nevykėlis“ (pagal E. Limonovo romaną „Nevykėlio dienoraštis“) premjerai Kaune gruodžio 17, 18 ir 19 dienomis, kalbamės su vienu iš ryškiausių jaunosios kartos režisierių.
O kas yra tas „Nevykėlis“?
Jis – nonkonformistas*, ekshibicionistas, dekonstruktorius ir isterikas, nusiteikęs prieš buržuazinę visuomenę, buriančią sau likimą pagal horoskopus, nusidėjusių vienuolių dvasinius vadovus ir besielgiančią pagal „žvaigždes“.
Su komedija „Baltos rasos“ užaugo kelios kartos ne tik Baltarusijoje, bet ir aplinkinėse šalyse. Šiandien tai neabejotina baltarusių kino klasika, kurią dar 1983 m. sukūrė Igoris Dobroliubovas. Filmuoti juostos tęsinį pavadinimu „Baltos rasos. Sugrįžimas“ ėmėsi jauna režisierė Aleksandra Butor. Jau šį trečiadienį „Skalvijoje“ įvyks premjerinis filmo seansas Lietuvoje. Pagrindinį vaidmenį filme atliko Juozas Budraitis.
Pirmoji šio sezono premjera, į kurią Valstybinis jaunimo teatras žiūrovus pakvies jau š. m. rugsėjo 20–21 dienomis, bus čekų dramaturgo Petro Zelenkos pjesės „Nykstančios rūšys“ pastatymas (iš čekų kalbos vertė Andrius Jevsejevas). Perkelti šį kūrinį į teatro sceną ėmėsi režisierius Rolandas Augustinas Atkočiūnas, subūręs gausią ir stiprią Jaunimo teatro aktorių komandą. Premjeriniame spektaklyje vaidins: Aleksas Kazanavičius, Neringa Varnelytė, Aušra Pukelytė, Rasa Marazaitė, Sergejus Ivanovas, Nerijus Gadliauskas, Saulius Sipaitis,Vidas Petkevičius ir kiti. Spektaklio scenografas – Marijus Jacovskis, kostiumų dailininkė – Jolanta Rimkutė, kompozitorius – Martynas Bialobžeskis, videodizaineris – Šarūnas Mikulskis.
Nuotaikingų filmų apie sumanius detektyvus daugelis matė ne vieną. Tačiau tikrai nedaugeliui teko susitikti su privačiu sekliu gyvai. Kaip jis atrodo? Kokius triukus naudoja savo darbe? Ką gali pasakyti apie žmogų vos tik jį pamatęs? Visa tai ir daugiau vaikai išsiaiškins šį savaitgalį „Karlsono kine“. Šeštadienio popietę 14 val. „Skalvijoje“ jų lauks ne tik intriguojantis susitikimas su sekliu, bet ir premjera – pašėlusiai linksmas ir netikėtas detektyvas visai šeimai „Nono, berniukas Zigzagiukas“ (Nono, het Zigzag Kind, rež. Vincentas Balas, 2012).
Gegužės 14, 16 d. Lietuvos nacionalinis dramos teatras pristatys paskutinę šio sezono premjerą – spektaklį „Demokratija“. Pjesės autorius – Mindaugas Nastaravičius, režisierius – Paulius Ignatavičius.
Ūsuota Rasa Samuolytė, itin moteriška Toma Vaškevičiūtė ir sudaužyta širdis – jau šią savaitę mes tai galėsime išvysti Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenoje. Ir neapsigaukite: ūsuota moteris su cirku čia nieko bendro neturi, ji – pagrindinė spektaklio „Broken Heart Story“ herojė. Premjeros išvakarėse kalbamės su jauna suomių režisiere bei dramaturge Saara Turunen, kurios galvoje ir gimė ši širdį daužanti moters gyvenimo istorija.
Režisierius Oskaras Koršunovas po metų pertraukos vėl sugrįžo į „Teatro del Giglio“ teatrą Lukos mieste, Italijoje. Tai – ne vienintelis režisieriaus sugrįžimas. Čia, praėjus kiek daugiau nei dešimtmečiui nuo pirmojo karto Osle, Oskaras Koršunovas dar kartą ėmėsi norvegų dramaturgo Jon Fosse pjesės „Žiema“. Beje, režisierius užsimena apie planus statyti šią pjesę Lietuvoje.
Daryti tai, kas teikia malonumą ir kuo tiki iki negalėjimo – ši gana reta laimė nusišypsojo teatrologei bei pradedančiai dramaturgei Godai Dapšytei, kuri tiesiog gyvena teatru. Tiesa, panašu, jog pastaruosius kelis mėnesius ir pačiame teatre – praėjusį savaitgalį Lietuvos nacionalinio dramos teatro publikai pristatytas pagal jos ir kolegos latvio Jānio Balodžio pjesę statytas spektaklis„Barikados“ apie 1991-ųjų sausio įvykius. „Repetuojame kasdien, dažnai – nuo ryto iki vakaro, o naktimis rašome pjesę“, – šypsojosi dar prieš premjerą kalbinta jaunąjai teatro asmenybių kartai atstovaujanti mergina. Apie neįprastus dramaturginius sprendimus, dabartinio Lietuvos teatro realijas, kritikos troškulį bei gyvenimą su „Barikadomis“ bei ant barikadų – iš pirmų lūpų.
Šio straipsnio pavadinimas – ne tik gražus žodžių sąskambis. Tai – pažadas, kurį duoda ir tęsi naujausias režisieriaus Vido Bareikio darbas pagal to paties pavadinimo Chucko Palahniuko romaną „Nematomi monstrai“.