Aktorius
Nagi, nagi, ką mes čia matome? Nors ir sunkokai atpažįstamas, čia tikrai jis – pusnuogis viso pasaulio merginų numylėtinis Robertas Pattinsonas. Tiesa, čia dar gerokai jaunesnė „Saulėlydžio“sagos žvaigždė, pozuodama vienam japonų mados žurnalui, tikrai nepriminė svajonių jaunikio.
Šįkart kviečiame prie pusryčio stalo prisėsti su puikiu aktoriumi bei vienu patraukliausių planetos vyrų Johnny Deep ir galbūt dar negirdėtais faktais apie jį.
Jokia naujiena, kad aktoriai dažnai būna gretinami su savo herojais. Ypač, jei tie herojai yra tokie populiarūs ir mylimi kaip daktaras Hausas. Šiandien pusryčiauti kviečiame su bene garsiausią gydytoją serialų istorijoje įkūnijusiu aktoriumi Hugh Laurie ir penkiais įdomiais faktais apie jį.
Filmų žvaigždė, pasaulio pilietis, šeimos žmogus – tai jau įprastos rolės vienam garsiausių pasaulio aktorių Bradui Pittui. Visgi prieš naujojo filmo premjerą Chanel No. 5 reklaminis veidas įsijautė dar į jam nebūdingus vaidmenis ir netgi tapo stebėtinai panašus į legendinį daininką Bob Marley.
Šiandien pusryčiauti kviečiame kartu su „gyvuoju kino klasiku“ visuotinai pripažįstamu amerikiečių kino aktoriumi, režisieriumi, džiazo muzikantu, komiku Woody Allenu.
Dėl jo dūsauja šimtai tūkstančių merginų visame pasaulyje, jo asmeninis gyvenimas bei meilės peripetijos vis atsiduria po bulvarinės žiniasklaidos didinamuoju stiklu, o šiandien jis, žaviausias vampyras kino istorijoje, sagos „Twilight“ žvaigždė Robertas Pattinsonas, sėda prie „Laikas.lt“ pusryčių stalo ir atskleidžia penkis linksmus faktus apie save.
Mažajame teatre šiuo metu repetuojantis savo naujausią spektaklį, pagal Henriko Ibseno pjesę „Helgelando kažygiai“, Ramūnas Cicėnas sutiko trumpai papasakoti apie savo neseniai prasidėjusį, naują karjeros etapą režisieriaus kėdėje.
Apie turkų kilmės režisierių Fatihą Akiną kalbu dažnai ir daug. Natūralu – juk tai vienas ryškiausių ir įdomiausių naujosios kartos Vokietijos režisierių, kurio kūryba puikuojasi mano mėgstamiausių filmų sąrašuose.
Saulėtą popietę su aktoriumi Kirilu Glušajevu susitinkame pačioje sostinės širdyje. Išbėgęs iš naujo statomo spektaklio repeticijos, vyras skuba papietauti ir su „Laikas.lt“ pasidalyti savo požiūriu į humorą. „Mano požiūrį į humorą gali iliustruoti viena garsi frazė: „Juokas – dalykas rimtas“, – nieko nelaukdamas atšauna aktorius ir leidžia suprasti, jog šio pokalbio metu pigių juokelių nebus. Žinoma, mes to ir tikėjomės…
Kirilai, gal gali pagrįsti šį savo teiginį?
Pasirodo, jog šis posakis nėra paradoksalus, nes kai žmogus juokiasi, jo organizme vyksta tikrai labai sudėtingi ir rimti procesai: širdies ritmo pagreitėjimas, širdies stimuliacija, vėdinasi viršutiniai kvėpavimo takai ir t. t. Lygiai taip pat, kalbant apie juoką, kaip apie dalyką rimtą, galima prisiminti tuos pačius viduramžius, praeitį ir pažvelgti į dabartį, kai ne vietoje nuskambėjęs juokelis žmogui gali kainuoti karjerą, bausmę, o kai kada ir gyvybę.
Ar buvai kada nukentėjęs už ne vietoje ištartą pokštą?
Taip, tikrai taip. Tokių atvejų pasitaikydavo bendraujant su moterimis, taip pat kai kuriais atvejais su žmonėmis, kurių humoro jausmas nėra toks jautrus ir atviras, kaip įsivaizduoji.
Kurioje vietoje moterų humoro jausmas prasilenkia su tavuoju?
Šiaip moterims galima sakyti viską, tik reikia atsižvelgti į tai, kokia tai moteris ir kaip tu jai tuos juokus pateiki. Su moterimis iš esmės yra labai smagu juokauti apie tam tikrus akivaizdžius jų trūkumus, paerzinti ir tuoj pat pamyluoti… (šypsosi). Man atrodo, jog kiekvienas atvejis yra labai individualus.
Kokiomis taisyklėmis vadovaujatės „Kitame kampe“ kurdami šmaikščias situacijas?
Turime vieną pagrindinę taisyklę – nejuokinti žiūrovo. Kalbant apie juoką, kaip apie rimtą reikalą, prisiminiau vieną posakį: „Dalykai, kurie mums atrodo rimti, yra juokingi ir visiškai rimta – tai, iš ko mes juokiamės“. Tai va, „Kitame kampe“ mes būtent ir nesistengiame juokinti, o tiesiog kurti situacijas, kurios būtų atpažįstamos, nes tik jos žmonėms kelia juoką. O atpažįstama yra tiesa. Atpažįstama tai, ką mes patys esame patyrę, matę, skaitę ar girdėję. Ir kai yra tas atpažįstamumo momentas, tuomet gimsta arba juokas, arba užuojauta. Šiaip, manau, jog dažnai juokas yra savotiška gynybinė reakcija į tai, ką mes atpažįstame. Atpažįstame save ir juoku bandome nuo to atsiriboti.
Ar kurdami situacijas „Kitam kampui“ stengiatės atsiriboti nuo šių dienų aktualijų, o gal priešingai?
Atsiriboti nuo aktualijų negali, nes tu kvėpuoji šiuo oru ir vaikščioji šia žeme. O „Kito kampo“ situacijos atsiranda paprastai. Tai įdirbio klausimas. Nori nenori, kiekvienas iš mūsų turi didžiausius klodus savo pasąmonėje, tik labai dažnai laikui bėgant ir asmenybei bręstant esame sukultūrinami, dėl to užsidedame daug skydų ir daug ką, kas mumyse yra bjauraus, gražaus, stebinančio ar netikėto, – paslėpta po ta kauke, kurią uždeda visuomenė ir jos taisyklės. Mes daug laiko skiriame treniruotėms ir jokiu būdu jų nevadiname repeticijomis, nes jos yra skirtos lavinti visišką atsipalaidavimą scenoje ir neutralumą tam, kad išliktum atviras situacijoms, kurias siūlo žiūrovai ar scenos partneris. Todėl treniruotės yra labai svarbu.
Ar pasitaiko kurioziškų situacijų scenoje, kai patys negalite nesijuokti?
Žinoma, taip būna, bet stengiamės valdytis. Tam ir yra skirtos treniruotės. Manau, kad visų tragiškiausia yra tada, kai aktoriams scenoje juokinga, o žiūrovams – ne. Tai galima palyginti su tokia situacija, kai žmogus pasakoja anekdotą ir nespėjęs papasakoti jo pabaigos juokiasi, nes jis jam labai juokingas, bet aplinkiniai anekdoto negirdi ir nesupranta pasakotojo.
Kirilai, tu humoristas ne tik scenoje, bet ir gyvenime?
Tai priklauso, kur ir su kuo aš esu. Čia toks paradoksas. Jeigu žmogus humoristas, tai dar nereiškia, kad jis toks ir gyvenime. Kiekviename iš mūsų gyvena 1 000 žmonių, o koks tu būsi, priklauso nuo to, kada ir kur tas vienas iš tavyje slypinčiųjų žmonių išlįs pirmiau.
Koks tu esi su pačiais artimiausiais žmonėmis?
Galiu būti linksmas, despotiškas, griežtas ir nuobodus. Galiu išvis visą dieną pratylėti. Tai priklauso nuo aplinkybių.
Ar visada troškai būti aktoriumi?
Taip, visada to norėjau. Tiesa, baigdamas mokyklą, sužinojau, kad tais metais niekas nerenka naujo aktorių kurso. Dėl to man reikėjo kur nors stoti, nes tuomet vyravo toks požiūris, jog būtina žūtbūt kur nors įstoti. Be to, reikėjo ir dėl kariuomenės… Bet kur stoti nenorėjau, o kadangi mokiausi dailės mokykloje ir vaizduojamieji menai tiek tuomet, tiek dabar man labai svarbūs gyvenime, įstojau į dizaino specialybę. Metus lankiau intensyvius parengiamuosius kursus ir vieną kursą prasimokiau ten. Daug buvo darbo, pinigų ir nervų įdėta. Nepaisant to, grįžęs vasarą namo pas tėvus pranešiau jiems, jog vyksta papildomas priėmimas pas režisierių Rimą Tuminą. Man pavyko įstoti ir aš mečiau dizaino studijas. Džiaugiuosi.
Ar mėgsti pasakoti anekdotus draugų kompanijose bei įvairiuose susibūrimuose?
Kalbant apie anekdotus, turiu labai blogą atmintį. Vaikystėje jų perskaitydavau daug, bet niekuomet vėliau neatsimindavau. Tačiau neseniai perskaičiau rusų aktoriaus ir klouno Jurijaus Nikulino knygą „Beveik rimtai“. Labai gera knyga. J. Nikulinas beveik kiekvieną jos skyrių pradeda kokiu nors senu anekdotu arba nutikimu iš cirko gyvenimo.
Koks tavo požiūris į juokdarius ar visuomenės klounus?
Labiausiai paplitusi juokdario tradicija buvo Rusijoje. Į juos buvo žiūrima kaip į kvailius. Bet toks santykis leisdavo jiems pasakyti labai daug tiesos. Tiesiog ta tiesa dažnai būdavo suprantama tik tiems, kurie turėjo ir galėjo ją suprasti. Pažvelkime į juokdarį iš Šekspyro pjesės „Karalius Lyras“. Ką jis kalba šioje pjesėje? Tiesą, nors jis yra laikomas kvailiu. Kitas pavyzdys – pasakojimas apie jurodivus (atsiskyrėlius). Į juos visuomenė žiūrėdavo kaip į visiškus bepročius, juokdarius, pajacus. Tai buvo atsiskyrėliai, vaikštantys kur papuola ir pranašaujantys ateitį. Žmonės jų bijodavo, nes jų pranašystės ir įžvalgos labai dažnai išsipildydavo. Kultūrine prasme juos suvokdavo kaip visuomenės atmatas, bet bažnytine prasme jie turėjo tam tikrą šventumo aurą, kadangi jurodivai buvo atsisakę bet kokio socialinio statuso.
Gal atsimeni kokį įdomų faktą apie jurodivus?
Yra apie juos metraščiuose užfiksuota tokių istorijų, į kurias, žinoma, galima žiūrėti su šypsena, tačiau jos yra gana simbolinės ir pamokančios. Vienas pasakojimas, kurį prisimenu, yra apie tai, kaip degė vienas didelis Rusijos miestas. Visi bandė jį gesinti, bet liepsna tik didėjo. Tuomet vienas iš miesto galvos patarėjų pasiūlė nueiti pas vietinį jurodivą ir paklausti, ką daryti. Miesto gyventojų delegacija taip ir padarė, o atsiskyrėlis jiems pasiūlė imti lazdą ir ja gerai padaužyti miesto vadovui per galvą. Delegacijos nariai paklausė jurodivo, grįžo į miestą ir primušė miesto valdovą. Gaisras baigėsi. Nežinau, kiek šiame pasakojime yra faktinės tiesos, bet simboliškai suvokiant gaisrą kaip nelaimę, o primušimą – kaip vaistą nuo nelaimės, viskas atrodo suprantama. Tai per tam tikrą humoro prizmę pateikiamas paradoksalus, simbolinis ir kartu sarkastiškas pasakojimas, kuris turi gilią prasmę.
Ar Lietuvoje matai tokių vadinamųjų jurodivų, kuriuos visuomenė laiko nuošalyje, bet jie kalba tiesą?
Taip. Vilniaus gatvėse galima sutikti tokių žmonių. Vienas iš tokių – kunigaikštis Vilgaudas (Vilniaus senamiesčio pažiba, atributika, be kurios dažnas vilnietis neįsivaizduoja senamiestyje dvelkiančios kosmopolitiškos auros – red. past.). Suprantu, kad žmonėms, kurie rečiau apsilanko sostinės centre, ko gero, keista matyti ir girdėti jį rėkiantį „Amerika!“ ar sėdantį ir kalbinantį nepažįstamus žmones. Nors iš pirmo žvilgsnio jo kalbos atrodo vieni kliedesiai, tačiau įsiklausius tam tikrą refleksiją į šiandieną galima išgirsti. Jis nekalba formuluotėmis, jo kalboje daugiau abstrakcijų, žodžių žaismo, bet jose visada galima atrasti tam tikrą šiandienos atspindį. Dar studijų laikais kartą man teko užeiti į vieną valgyklą, kur užsuko ir kunigaikštis. Jis išsitraukė iš savo kišenės Šekspyro sonetus ir pradėjo juos garsiai deklamuoti – buvo labai gražu. Tad, man rodos, jog juokdarys – jo vaidmuo. Tiesa, pasitaiko, kad ta kaukė kartais suauga su žmogumi ir jos nuklijuoti nebeįmanoma…
Dažnai atlieki juokingus vaidmenis. Ar nebijai juokdario etiketės, kuri gali trukdyti atlikti rimtus vaidmenis?
Ne, nebijau. Vis tiek yra amplua ir, nori nenori, – jis galioja. Juk sunku įsivaizduoti herojų, kuris yra 160 cm ūgio ir dar apkūnus, na, nebent būtų tokia koncepcija.
Ar niekuomet nebandei laikytis dietų, vaikytis grožio idealų bei stereotipų?
Ne. Aišku, kartais mažiau suvalgai, bet tai tik tam, kad pats jaustumeisi gerai. O jeigu jautiesi gerai, tai tau nereikia jokių dietų. Daug svarbiau, manau, tai, kaip jautiesi.
Citatos:
Rimti dalykai yra juokingi, o rimta – iš ko mes juokiamės
Sunku įsivaizduoti herojų 160 cm ūgio ir apkūnų
Jei ekrane pasirodo Ryanas, žiūrovų dėmesys garantuotai prikaustytas. Tai dovana, kurią turi labai retas žmogus, suteikianti daugiau drąsos nei bet kam kitam, kurti tik patinkančius vaidmenis“, – apie R. Goslingą pasakojo veiksmo filmo „Drive“ režisierius.
Kino juostos „Kuždesių sala“ ir „Pradžia“, kuriose vaidino aktorius Leonardo DiCaprio, pasaulio bilietų kasose šiemet susišlavė 1,1 milijardą JAV dolerių. Įdomu tai, kad nė vienas iš minėtų filmų nebuvo rodomas 3D formatu.
Jaunasis aktorius garsėja sugebėjimu pasirinkti labai „suaugusius“ filmus, tokius kaip „Kruvinas deimantas“ (2006) ir „Nerimo dienos“ (2009). Šios juostos – ne superdidvyrių ar komiksų filmai, kurie dažniausiai ir „sumuša“ bilietų kasų rekordus.
Dažnai jų siužetas sudėtingas, o L. DiCaprio juose vaidina personažus, gyvenančius pilkame gėrio ir blogio pasaulyje.
Jau 13 metus iš eilės Kauno menininkų namai renka Įsimintiniausią Kauno menininką! Kaip ir kasmet iš kūrybinių organizacijų pateiktų kandidatų Kauno menininkų namų Meno kolegija paskelbė 9 pretendentus šiam titului gauti. Labiausiai pasižymėjęs 2010 m. menininkas bus paskelbtas gruodžio 22 d. o kitų metų sausio 10 d. – pagerbtas Kauno menininkų namuose.
Įsimintiniausių Kauno menininkų pavardės bus įrašytos Stasio Žirgulio sukurtoje skulptūroje „Sparnuotoji kolona”, kur nuo 1998 m. jau įamžinti 19 kūrėjų ir 1 kūrybinis kolektyvas.
2010 m. Įsimintiniausiuoju Kauno menininku pretenduoja tapti:
1. Tapytoja Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė (pristatė LDS Kauno skyrius). Už aktyvią ir sėkmingą veiklą Kauno dailės gyvenime 2010 m.: grupinės, personalinės ir kuruojamos parodos Kaune ir Vilniuje. Konkursinės parodos „Geriausias metų kūrinys 2010″ laureatė (kritikų apdovanojimas). Praėjusių metų pabaigoje išleido knygą tapytojui Arūnui Vaitkūnui atminti „Toks gyvenimo kvapas”.
2. Fotomenininkas Mindaugas Kavaliauskas (pristatė LFS Kauno skyrius). Už nuopelnus garsinant Lietuvos fotografiją Lietuvoje ir pasaulyje, už fotografijos meno festivalio „Kaunas Photo” organizavimą ir už fotografijų albumą „Kražių portretas” (2010 m.).
3. Rašytojas Robertas Keturakis (pristatė LRS Kauno skyrius). Už knygą „Nuprausti mėnesienos” (2010m.).
4. Tapytoja Elena Kniūkštaitė (pristatė Lietuvos tautodailininkų sąjungos Kauno bendrija). Už 35-rių metų kūrybos retrospektyvinę parodą, 2010 m. surengtą Kauno paveikslų galerijoje, ir už visu gyvenimu įrodytą talento unikalumą.
5. Aktorius Liubomiras Laucevičius (pasiūlė LTS Kauno skyrius). Už Kreonto vaidmenį Kauno valstybinio dramos teatro spektaklyje „Antigonė Sibire” ir už visu gyvenimu įrodytą talento unikalumą.
6. Rašytojas Algimantas Mikuta (pasiūlė LRS Kauno skyrius). Už poezijos knygą „Veranda” (2010 m.) ir už visu gyvenimu įrodytą talento unikalumą.
7. Architektas Gintautas Natkevičius (pristatė LFS Kauno skyrius). Už suprojektuotą namą ūkininko sodyboje (bendraautorius E.Spūdys), pelniusį geriausio namo nominaciją konkursinėje parodoje „Architektūra: Kaunas 2010″ ir už kitus sėkmingus pastarųjų metų darbus.
8. Dirigentas Modestas Pitrėnas (pasiūlė LKS sąjungos Kauno skyrius). Už subrandintą Kauno miesto simfoninio orkestro skambesį, prasmingas muzikos programas, dviejų kompaktinių plokštelių „Kaunas city symphony orchestra / Francesco di Rosa / Modestas Pitrėnas” parengimą ir įrašymą, už atkaklų siekį tobulėti ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio koncertų salėse.
9. Pianistas Rokas Zubovas (pasiūlė Kauno menininkų namų Meno kolegija). Už M.K.Čiurlionio fortepijoninės muzikos koncertų ciklą „Čiurlionio miestai” ir už nuolatinį profesionalumo teigimą.