esė
Tolumoje nusidriekęs miškas. Tykią dieną gali išgirsti kaip medžių viršūnėmis prabėga lengvutis vėjelis, taip tyliai, jog turi gerai įsiklausyti, kad jį išgirstum.Vėjelio prabėgimas lyg svaiginanti muzika – tikras gamtos stebuklas…
Nebijok juoktis, net jei vakare verksi. Lietuvių liaudies išmintis byloja, jei ryte juokiesi, dainuoji – tai vakare būtinai verksi. Tai netiesa. Kaip netiesa ir tai, kad neverksi. Nėra jokios taisyklės. Vadinas ir išimčių nėra. Nuotaikų metamorfozės veikia ne tik moteris. Vyrus jos veikia taip pat, galbūt net ir dažniau. Tačiau niekada nebuvau vyrų psichologijos specialistė ir šiandien nežadu jų elgesio komentuoti. Pakomentuosiu apie išprotėjusius, į kraštutinumus linkusius šiandienos vartotojus.
Meilė… Ji neturi nei įvado nei pabaigos. Sutinkat? Nedrįstat prieštarauti. Gerai. Tai va. Sunku, kai netyčiukais įsimyli. Kai Tau virš 40-ies. Jau šeima yra. Vaikai tuoj tuoj paliks namus. Žmona nebe tokia graži kaip 20-ies. O vyras, atrodo, jau piktybiškai nebeišneša kojinių. Kai situacija tokia, rodos, neišgelbės net mama, kuriai paverksi ant peties, paglostys ji tau nugarą ir bėdas išsklaidys. Tuomet bibliotekoje, parduotuvėje, turguje, o gal net pasiimant vaiką iš būrelio, Jūs pastebit simpatišką personą. Ji taip patraukė akį. Taip Jus sužavėjo. Bet ne… Eime namo. Kur laukia vienatvės kupinas vakaras, nes namie 4 televizoriai. Niekas niekam nemaišys. Juk puiku, kai šeimoje niekas niekam netrukdo. Taip atsiranda nauji mamos žiedai, tėtis vis dažniau kur nors keliauja. Bet ne apie suaugusiųjų meilę. Apie vaikų.
Mėlynas vyriškas kostiumas, barzdaskutė ir juodi žieminiai batai ateina pas mane kiekvieną naktį. Prieina, nesisveikina, nieko neklausia. Šaižus šalto mėnulio klyksmas skrodžia, lyg spindulys nakties tamsoje, ir užpildo visa, kas aplinkui. Perlieja, lyg šaltas lapkričio pirmosios lietus. Nuojauta išduoda, kad tai seno paveikslo veikėjai. Jie per daug pažįstami. Liesti daug kartų, apžiūrinėti. Kostiumo kvapas, barzdaskutės garsas, batų numindžiotos viršūnės išduoda visa, kas buvo bandyta paslėpti, užmiršti. Dažnai, šalia jų pasirodo vaikiška suknelė, juodas kaspinas ir mažos šukos. Jie taip pat tyli. Tik mėnulis vis stipriau ima deginti – be užuojautos, be jokio gailesčio.
Šlovės troškimas – tai pati didžiausia tuštybė. Ir aš pati troškau tos šlovės. Buvau tiesiog pasinėrusi į ją. Tuščiagarbiškumas yra ne kas kita kaip bandymas tapti garsenybe, anksčiau negu to nusipelnome. Bet aš tapau garsenybe. Žmonės verčiau renkasi kančią, nei keitimąsi. Ir aš pati kentėjau daug metų, nes nenorėjau pasikeisti. Norėjau amžiams likti tuo, kuo niekada nenorėjau būti. Labai nusigręžiau nuo savo šeimos. Gal bus sunku, bet aš žmogus ir palūžti negaliu. Viskas bus gerai, esu mačiusi daug baisesnių dalykų.
Rytas. Suskamba žadintuvas. Laikas keltis. Pirma mintis – man tik pasigirdo. Antra (kurią iššaukia vis garsėjantis, iki kraujo pažįstamas žadintuvo skambutis) – ne, man nepasigirdo. Sukaupusi visą ryžtą (kuriuo, deja, negaliu pasigirti) keliuosi iš lovos… Ne, vis dėlto nesikeliu. Nesikeliu tol, kol nepradedu suprasti, kad jei nesikelsiu dar dvidešimt minučių, nespėsiu pasiruošti į paskaitą. Keliuosi…
Gyvenimą būtų galima palyginti su daug kuo. Daugelis iš mūsų gyvenimą įprasmina, atskleidžia įvairiais gamtos reiškiniais. Pavyzdžiui, gėlės žiedo prasiskleidimu arba drugio gyvenimu. Tačiau man žmogaus gyvenimas nuo gimimo iki mirties siejasi su kavos puodelio darymo ir gėrimo procesu.
Išeidama iš bibliotekos ji atsegė piniginę ir į kortelėms skirtą skyrelį įdėjo skaitytojo bilietą. Tokį žalią, ploną, tarsi visai ne dokumentą, kuriame slypi asmeninė informacija. Vardas, pavardė, namų adresas, telefono numeris. Ko ši informacija verta, jei Gabrielė nebežino, kas pati tokia yra? Jei nebesugeba išsirinkti paprasčiausios knygos, kuri sudomintų… Ir vėl tuščia išėjo. Tuščia ne dėl to, kad be knygos, tuščia, nes jau nebemoka gyventi. O niekada ir nežinojo, ar verta.
Kai minčių srautai subėga į tuščią ertmę, žodžiai nebetenka prasmės. Tyliam kambaryje kartkartėmis suvibruoja mobilusis telefonas, pranešdamas apie tuščią savo bateriją ir prašydamas šeimininko jį įkrauti. Tačiau jo niekas neklauso ir leidžia merdėti toliau. Gyvenimas be tikslo ir be noro, nors prieš akis stovi didžioji viską nulemianti gyvenimo kryžkelė. Ir mintys kuria šviesius planus, tačiau tamsus debesis temdo akis ir kūnas nebeklauso proto. Melas, visa tai melas.
Beprasmė būtis sutrypia viską, kas žmogui reikalinga. Šokantis klevo lapas skelbė – ruduo. O mes skubam, skubam… Nieko nematome… Tik SAVE. Gatvės pilnos triukšmo, į kurį įsiliejame ir mes. Vis rečiau randame laiko pabūti su SAVIMI. Jei mokėtume įsiklausyti, ką sako mūsų vidinis balsas, galbūt tuomet taptume laimingesni?
Pasiklydusi muzika koridoriuos atsitrenkia į armatūrą. Langų stiklais bėga nepažįstami veidai. Apsėstas šokis už sienos (kitos akys mato). Girdžiu tik įrašytą paukščių čiulbesį ir periferiškai matau mono repeticiją, mono nerimą, mono šokį. Mono lėktuvą, mono vaikišką juoką. Tik garsai sudaro visumą, į kurią įsilieja mano kvėpavimas, nes jis už sienos. Jis girdimas tik man, tik mano, nes tik praeina, pasisveikina. Lieku tik nusišypsojusiu mandagiu veidu, o gal kažkuo gėlėta palaidine ir tyliu balsu, informuojančiu apie tai, kas vyksta už sienos. Tai kas, kad esu čia, taip arti tų, kuriuos prisimins? Tai kas, kad jie mane mato pro didelį langą? Aš juos prisiminsiu, o jiems liksiu, jei liksiu, tik durininkė. Tik tiek amžina, kiek įmanoma užmiršti.
Joms niekas nerūpi, tik paviršutiniškas gyvenimas: savaitgalinis šopinimasis (apsipirkinėjimas), nepriekaištingos išvaizdos puoselėjimas, išpardavimai, prekiniai ženklai, vakarėliai, vulgarumas, vienanakčiai bereikšmiai pasikūkavimai su priešingos arba tos pačios lyties patinais. Šių laikų britiškosios jaunos moters gyvenimo šūkis: „Esu big-mouthed (pažodžiui didžiaburnė) savimi pasitikinti kalė ir man niekas nerūpi.“
Senas, silpnas, raukšlėtas, su akiniais ar lazda – tokį visuomenė mato seną žmogų. Ar senas žmogus vertinamas visur teigiamai? Ar mes turime vertinti seną žmogų? Kodėl? Būtent tokius klausimus galime užduoti sau šiandien.
Mano rytas, visad nežadantis nieko gero, visad ir prasideda neypatingai – nevalyvu kūno išmetimu iš lovos. Dažniausiai tai nutinka gerokai po to, kai bus nuskambėjęs žadintuvas, ar lygiai taip pat nevalyvai atsikėlęs kambariokas. Mano rytas visuomet pilnas paranojinio galvos kasymosi ir liežuvio nusideginimo dvokiančia arbata iš pakelių. Ir tik tada, kai akys nuskanuoja naują truputį pigių drabužių reklamą, pamažu imu atsibusti, nors žiovulys dar kiša peilį prie gerklės.