keliones lietuvoje
Metelių regioniniame parke prieglobstį randa 113 Lietuvos raudonosios knygos augalų ir gyvūnų rūšių. Trako miške, vienintelėje vietoje visoje Lietuvoje, auga bekočių ąžuolų miškas. Šis medis vienintelis įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą. Netoli už šio miško, pačiame pietiniame parko pakraštyje, Juodabalės herpetologiniame draustinyje, karaliauja nykstantys baliniai vėžliai, kurių čia suskaičiuojama apie 36.
Jau nuo senovės Trakuose susiformavo unikalus kompaktiškas gamtos ir kultūros paveldo ansamblis. Tad natūralu, jog šiose vietose ir buvo įsteigtas Trakų istorinis nacionalinis parkas. Išskirtinio grožio Trakų kraštovaizdį kuria daugiau kaip trisdešimt ežerų. Tarpusavyje susisiekiančių Galvės, Skaisčio, Bernardinų, Totoriškių ežerų apsuptas Naujųjų Trakų senamiestis su Salos ir Pusiasalio pilimis sudaro šio istorinio ansamblio centrą.
Važiuojant po Dzūkiją, kur bepažvelgsi – visur pušys: kopų viršūnėse ir upių slėnių šlaituose, banguotose lygumose ir pelkynuose. Bet čia ne tik pušys, čia yra ir sraunios šaltavandenės upės, tarp girių tyvuliuojantys ežerai, gausūs upių slėniai. Parko teritorijoje išskirti 3 rezervatai ir 28 draustiniai: 8 kraštovaizdžio, 9 geomorfologiniai, 2 hidrografiniai, 4 telmologiniai, 1 botaninis, 1 memorialinis, 2 etnokultūriniai ir 1 urbanistinis.
Veisiejuose ir visoje Veisiejų regioninio parko teritorijoje paveldėtas architektūrinis statinys – tai dvaro sodybos fragmentas, išlikęs dešinysis fligelis, pastatytas 1743 – 1745 metais tuometinio Veisiejų savininko, Lietuvos didžiojo etmono Mykolo Masalskio pastangomis.
Rytų Žemaitijoje įkurtas Tytuvėnų regioninis parkas. Vertingiausiose vietose dar yra išskirti aštuoni gamtiniai draustiniai: trys iš jų skirti pelkių apsaugai, du saugo vaizdingą kraštovaizdį, du – retą gyvūniją ir augaliją ir vienas – išraiškingą reljefą.
Prieš pusšimtį metų Miškų institutas surengė kompleksinę mokslinę ekspediciją Dubravos miškuose. Vaišvydavos girininkijos keturiuose kvartaluose buvo parinkta 120 ha ploto teritorija, kurioje nutarta nevykdyti jokios ūkinės veiklos. Nuo 1958 metų šiose vietose jokie miško kirtimo darbai nebuvo vykdomi. O dar po dešimtmečio čia buvo įsteigtas vietinės reikšmės rezervatas. Rezervatinėje apyrubėje draudžiama bet kokia ūkinė veikla, draudžiama naudotis gamtos ištekliais, nebent tik kovoti prieš gaisrus ir kenkėjus.
Žuvinto rezervatas – tai pirmoji saugoma teritorija Lietuvoje, įsteigta dar 1937 metais profesoriaus Tado Ivanausko iniciatyva. Tuomet pradėta saugoti Žuvinto ežerą, išsiskiriantį nepaprastai turtingu ir įvairiu paukščių pasauliu.
Kurtuvėnų regioniniame parke kasmet apsilanko daug žmonių. Apie tai kalbėjo parko direktoriaus pavaduotojas Darius Ramančionis. Masinio renginio organizatorius gauna parko lankymo taisykles ir įsipareigoja užtikrinti, kad jos bus vykdomos.
Aukštadvario regioninis parkas įkurtas kraštovaizdžio draustinio pagrindu, siekiant išsaugoti vertingą Verknės ir Strėvos aukštupių kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą, gamtos ir kultūros paveldo vertybes, jas tvarkyti ir racionaliai naudoti. Laimei, dėl vyraujančių nederlingų dirvožemių ir didelio paviršiaus suskaidymo parkas per daugelį metų išliko nepakeitęs savo veido.
Gražioji Anykščių žemė įkvėpė ne vieną žymų literatą, kartais Anykščiai net pavadinami literatūrine mūsų sostine. Čia gimė Antanas Baranauskas, odės Lietuvos gamtai – „Anykščių šilelis“ – autorius. Ir Jonas Biliūnas, Antanas Vienuolis – Žukauskas, Juozas Tumas – Vaižgantas bei kiti.
Čia įkurtas ir Anykščių regioninis parkas. Kraštovaizdis išskirtinis, o parko flora nepaprastai gausi. Pats Anykščių senamiestis paskelbtas urbanistikos draustiniu. Čia iškyla neogotikinė raudonų plytų Šv. Mato bažnyčia, kurios du bokštai yra aukščiausi Lietuvoje – šauna dangun iki 79 metrų.
Legendomis apipinti Verkiai nuo seno visiems žinomi kaip žynio Lizdeikos gimimo vieta. Kažkada čia būta senosios šventyklos, kurios vietą dabar ženklina aukuras. Tiesa, šiandien Verkių vietovė pirmiausia mums visiems asocijuojasi su čia buvusiu garsiu dvaru, kuriame daugybę metų rezidavo Vilniaus vyskupai. Taip pat čia yra seniausias Lietuvoje veikiantis Naujųjų Verkių popieriaus fabrikas, garsiosios Vilniaus Kalvarijos.
Siūlome pakeliauti Pūčkorių ir Sapieginės pažintiniais takais. Įspūdingas Vilnios slėnio perlas – Pūčkorių geologinė atodanga. Skardis yra 65 metrų aukščio ir 260 metrų ilgio. Jame matyti skirtingu laiku ledynų suformuoti smėlio, molio, žvyro, priemolio sluoksniai. Unikaliu kraštovaizdžiu kol kas sudėtinga grožėtis vyresnio amžiaus žmonėms, o ypač neįgaliesiems.
Dzūkijos nacionalinis parkas toks didelis, kad pėsčiam einant ir dairantis, pavasarį pradėjus keliauti, gali ir žiemos sulaukti. Visas kelias atspindi įvairovę persipynusių gamtos ir žmogaus santykių. Čia matyti ir agresyvus žmogaus kišimasis į gamtą, toks kaip melioracija, ir sugyvenimas su gamta. Atvykusieji gali pamatyti visus prabėgusių santykių dešimtmečius, o gal ir šimtmečius. Gali pamatyti ir pasimokyti.
Biržų alus yra technologijos ir gamybos paslapčių palikimas nuo Radvilų ir Tiškevičių laikų. Viena iš seniausių alaus daryklų Lietuvoje buvo įkurta Biržuose 1686 metais Liudvikos Karolinos Radvilaitės nurodymu. Ši alaus darykla per karus ir suirutes buvo ir sugriauta, ir vėl atstatyta.