kelionės po Lietuvą
„Venta, Venta, Venta, tu žemaičiams šventa…“ šios žinomos dainos žodžiai nusako pagarbų liaudies požiūrį į šią upę, kurios vardu ir pavadintas regioninis parkas. Parko gamta pasižymi įvairove – čia auga beveik 700 augalų rūšių, užregistruota 140 rūšių paukščių, veisiasi 27 rūšių žinduoliai, 7 rūšių varliagyviai, 3 roplių rūšys ir net 184 vabalų rūšys.
Kauno marių regioniniame parke galima apžiūrėti Žiegždrių, Dovainonių, Gastilionių, Strėvos, Kalniškių ir Lašinių atodangas, Rumšiškių ir Dabintos sengires, pasivaikščioti po vieną gražiausių Lietuvoje Girionių parką. Įspūdį palieka Arlaviškių botaniniame draustinyje esantis kadagynas, bei Pažaislio vienuolynas.
Rambyno regioninio parko direkcijos vyr. kultūrologės Giedrės Skipitienės žodžiais, parko „bazinė“ bendruomenė yra Bitėnų visuomeninė organizacija „Rambynas“, kuri buvo pirmoji Pagėgių savivaldybėje kaimo bendruomenė, įsikūrusi savanoriškai, kai reikėjo išsaugoti šią Bitėnų gandrų koloniją pušyse.
Yra tokia ypatinga vieta Lietuvoje, kur atsiskleidžia to regiono archeologinės kultūros nuo paleolitinių laikų iki viduramžių. Kernavę galima laikyti senosios pagoniškosios kultūros liudininke, kuri demonstruoja ir krikščionybės skverbimosi į šį kraštą požymius.
Vištyčio regioninio parko teritorija apima Sūduvos moreninės aukštumos dalį – aukščiausią vietą Baltijos aukštumose Lietuvoje. Čia galima pamatyti įspūdingus 300 metų senumo ąžuolynus, 200 metų sulaukusius pušynus ir eglynus, išlikusius dar nuo sengirių. Šiame parke augančios 33 augalų rūšys ir 14 rūšių paukščių yra įtraukta į Lietuvos raudonąją knygą.
Pagramančio regioniniame parke ypatingai smagu plaukti baidarėmis, kanojomis ar valtimis. Plaukiant galima stebėti įspūdingas atodangas. Pagramančio atodanga – skardis kairiajame Akmenos krante, įspūdingoje upės kilpoje. Jos aukštis – 29-31 m, o ilgis palei upę – viršija 200 m. Genių atodanga – skardis dešiniajame Jūros krante, netoli Genių vienkiemio, įspūdingame upės vingyje, Tyrelių miško šiauriniame pakraštyje. Jos aukštis – 24-25 m, o ilgis palei upę – 160 m. Taip pat įspūdį palieka ir rėvos, ypač „Didžioji rėva“ Akmenos upėje.
Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato teritorija sutampa su dviejų valstybės saugomų archeologijos vertybių ribomis. Pirmoji – Vilniaus piliavietė su Aukštutinės ir Žemutinės pilių istorinėmis vietovėmis ir pačiais reikšmingiausiais Lietuvos kultūros objektais, antroji – Vilniaus piliakalnis su papiliais, išties unikalus kraštovaizdis su Trijų Kryžių, Gedimino kapo, Altanos, Bekešo, Stalo kalnais bei Dainų slėniu.
Metelių regioniniame parke prieglobstį randa 113 Lietuvos raudonosios knygos augalų ir gyvūnų rūšių. Trako miške, vienintelėje vietoje visoje Lietuvoje, auga bekočių ąžuolų miškas. Šis medis vienintelis įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą. Netoli už šio miško, pačiame pietiniame parko pakraštyje, Juodabalės herpetologiniame draustinyje, karaliauja nykstantys baliniai vėžliai, kurių čia suskaičiuojama apie 36.
Jau nuo senovės Trakuose susiformavo unikalus kompaktiškas gamtos ir kultūros paveldo ansamblis. Tad natūralu, jog šiose vietose ir buvo įsteigtas Trakų istorinis nacionalinis parkas. Išskirtinio grožio Trakų kraštovaizdį kuria daugiau kaip trisdešimt ežerų. Tarpusavyje susisiekiančių Galvės, Skaisčio, Bernardinų, Totoriškių ežerų apsuptas Naujųjų Trakų senamiestis su Salos ir Pusiasalio pilimis sudaro šio istorinio ansamblio centrą.
Važiuojant po Dzūkiją, kur bepažvelgsi – visur pušys: kopų viršūnėse ir upių slėnių šlaituose, banguotose lygumose ir pelkynuose. Bet čia ne tik pušys, čia yra ir sraunios šaltavandenės upės, tarp girių tyvuliuojantys ežerai, gausūs upių slėniai. Parko teritorijoje išskirti 3 rezervatai ir 28 draustiniai: 8 kraštovaizdžio, 9 geomorfologiniai, 2 hidrografiniai, 4 telmologiniai, 1 botaninis, 1 memorialinis, 2 etnokultūriniai ir 1 urbanistinis.
Veisiejuose ir visoje Veisiejų regioninio parko teritorijoje paveldėtas architektūrinis statinys – tai dvaro sodybos fragmentas, išlikęs dešinysis fligelis, pastatytas 1743 – 1745 metais tuometinio Veisiejų savininko, Lietuvos didžiojo etmono Mykolo Masalskio pastangomis.
Rytų Žemaitijoje įkurtas Tytuvėnų regioninis parkas. Vertingiausiose vietose dar yra išskirti aštuoni gamtiniai draustiniai: trys iš jų skirti pelkių apsaugai, du saugo vaizdingą kraštovaizdį, du – retą gyvūniją ir augaliją ir vienas – išraiškingą reljefą.
Prieš pusšimtį metų Miškų institutas surengė kompleksinę mokslinę ekspediciją Dubravos miškuose. Vaišvydavos girininkijos keturiuose kvartaluose buvo parinkta 120 ha ploto teritorija, kurioje nutarta nevykdyti jokios ūkinės veiklos. Nuo 1958 metų šiose vietose jokie miško kirtimo darbai nebuvo vykdomi. O dar po dešimtmečio čia buvo įsteigtas vietinės reikšmės rezervatas. Rezervatinėje apyrubėje draudžiama bet kokia ūkinė veikla, draudžiama naudotis gamtos ištekliais, nebent tik kovoti prieš gaisrus ir kenkėjus.
Žuvinto rezervatas – tai pirmoji saugoma teritorija Lietuvoje, įsteigta dar 1937 metais profesoriaus Tado Ivanausko iniciatyva. Tuomet pradėta saugoti Žuvinto ežerą, išsiskiriantį nepaprastai turtingu ir įvairiu paukščių pasauliu.