kelionės po Lietuvą
1975 metais buvo įkurtas Čepkelių valstybinis gamtinis rezervatas, tam kad būtų išsaugotas didžiausias Lietuvoje natūralaus hidrologinio režimo Čepkelių pelkynas, mišku apaugusios žemyninės kopos bei pelkės, supančios miškus, su šiems biotopams būdinga bei reta augalija, gyvūnija ir grybija. Rezervato plotas – 11212 hektarų.
Kurtuvėnų regioniniame parke kasmet apsilanko daug žmonių. Apie tai kalbėjo parko direktoriaus pavaduotojas Darius Ramančionis. Masinio renginio organizatorius gauna parko lankymo taisykles ir įsipareigoja užtikrinti, kad jos bus vykdomos.
Aukštadvario regioninis parkas įkurtas kraštovaizdžio draustinio pagrindu, siekiant išsaugoti vertingą Verknės ir Strėvos aukštupių kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą, gamtos ir kultūros paveldo vertybes, jas tvarkyti ir racionaliai naudoti. Laimei, dėl vyraujančių nederlingų dirvožemių ir didelio paviršiaus suskaidymo parkas per daugelį metų išliko nepakeitęs savo veido.
Gražioji Anykščių žemė įkvėpė ne vieną žymų literatą, kartais Anykščiai net pavadinami literatūrine mūsų sostine. Čia gimė Antanas Baranauskas, odės Lietuvos gamtai – „Anykščių šilelis“ – autorius. Ir Jonas Biliūnas, Antanas Vienuolis – Žukauskas, Juozas Tumas – Vaižgantas bei kiti.
Čia įkurtas ir Anykščių regioninis parkas. Kraštovaizdis išskirtinis, o parko flora nepaprastai gausi. Pats Anykščių senamiestis paskelbtas urbanistikos draustiniu. Čia iškyla neogotikinė raudonų plytų Šv. Mato bažnyčia, kurios du bokštai yra aukščiausi Lietuvoje – šauna dangun iki 79 metrų.
Legendomis apipinti Verkiai nuo seno visiems žinomi kaip žynio Lizdeikos gimimo vieta. Kažkada čia būta senosios šventyklos, kurios vietą dabar ženklina aukuras. Tiesa, šiandien Verkių vietovė pirmiausia mums visiems asocijuojasi su čia buvusiu garsiu dvaru, kuriame daugybę metų rezidavo Vilniaus vyskupai. Taip pat čia yra seniausias Lietuvoje veikiantis Naujųjų Verkių popieriaus fabrikas, garsiosios Vilniaus Kalvarijos.
Siūlome pakeliauti Pūčkorių ir Sapieginės pažintiniais takais. Įspūdingas Vilnios slėnio perlas – Pūčkorių geologinė atodanga. Skardis yra 65 metrų aukščio ir 260 metrų ilgio. Jame matyti skirtingu laiku ledynų suformuoti smėlio, molio, žvyro, priemolio sluoksniai. Unikaliu kraštovaizdžiu kol kas sudėtinga grožėtis vyresnio amžiaus žmonėms, o ypač neįgaliesiems.
Dzūkijos nacionalinis parkas toks didelis, kad pėsčiam einant ir dairantis, pavasarį pradėjus keliauti, gali ir žiemos sulaukti. Visas kelias atspindi įvairovę persipynusių gamtos ir žmogaus santykių. Čia matyti ir agresyvus žmogaus kišimasis į gamtą, toks kaip melioracija, ir sugyvenimas su gamta. Atvykusieji gali pamatyti visus prabėgusių santykių dešimtmečius, o gal ir šimtmečius. Gali pamatyti ir pasimokyti.
Biržų alus yra technologijos ir gamybos paslapčių palikimas nuo Radvilų ir Tiškevičių laikų. Viena iš seniausių alaus daryklų Lietuvoje buvo įkurta Biržuose 1686 metais Liudvikos Karolinos Radvilaitės nurodymu. Ši alaus darykla per karus ir suirutes buvo ir sugriauta, ir vėl atstatyta.
Punios šilas – labiausiai saugoma vieta Nemuno kilpų regioniniame parke. Rekomenduojama čia pavaikščioti po Kunigaikščių alėją. Galima pažiūrėti kaip laikosi kunigaikščių ąžuolai, kaip kuriuose senovės mūšiuose Lietuvai sekėsi, nes ištisa ąžuolų alėja pavadinta svarbių kautynių vardais. Žalgirio ir Saulės mūšių ąžuolai galingai žaliuoja, tik mūšio prie Mėlynųjų vandenų ąžuolas – palūžęs.
Keliauti po Tytuvėnų parką geriausia sėdus ant dviračių. Čia yra įrengtos net keturios trasos dviračiais keliaujantiems, pavyzdžiui, pro akmenynų ruožus ir durpynus į Šiluvą. Trasose įrengta informacinė sistema, yra poilsio ir atokvėpio vietos su lauko baldais.
Drevinės bitininkystės laikotarpiu dravė su bitėmis priklausė tam, kuris pirmas ją rado.Savininkai savo draves žymėdavo tam tikrais ženklais, iškirstais drevinio medžio kamiene. Tai buvo vienintelis nuosavybės įrodymo dokumentas.
Tokia savotiška paprotinė teisė gyvavo labai nemažą laiko tarpą. Pažymėtų dravių nebuvo galima pasisavinti net žemės gavimo ar pirkimo metu. Dravės buvo pavėldimos, dovanojamos.
Nevėžis pasižymi keista savybe – teka priešinga paviršiaus nuolydžiui linkme į pietus, o Lietuvos Vidurio žemuma žemėja šiaurės pusėn. Keliaujant šiame krašte verta aplankyti Ustronės vienkiemyje svirne įkurtą knygnešystės muziejų, kurio ekspozicijoje pasakojama apie spaudos draudimo laikotarpį ir Garšvių knygnešių bendrovės (draugijos) veiklą.
Bakainių piliakalnis su priešpiliu – kultūros paminklas, viena gražiausių Krekenavos regioninio parko vietų. Pasak padavimo, kalnas supiltas buvusio mūšio vietoje: mūšyje žuvęs vadas, o žmonės nešę kepurėmis žemę ir jo kapo vietoje supylę didelį kalną. Upytės piliakalnis, vadinamas Čičinsko kalnu, garsėja padavimais apie nedorėlį poną Čičinską ir nugrimzdusį jo dvarą.
Dubysos kilpos, vingiai, senvagės, miškais apaugę šlaitai, salpinės pievos, vandeningi ir sraunūs intakai, tekantys giliais slėniais, sudaro savitą ekosistemą, turtingą augalų ir gyvūnų rūšių.