Padėk man surasti tave
Džera, globėjos lūpomis, likimo prašo tik vienos vienintelės dovanos – mylinčio žmogaus draugijos ateinantiems 10 ar 15 metų.
Leiskite Jums pristatyti mažąjį piratuką Vienaakį Bilį. Žavesio, drąsos ir energijos jam galėtų pavydėti kiekvienas piratas! Nors į pasaulį jis žvelgia viena akele, tačiau pažinti tą pasaulį ir džiaugtis gyvenimu tai jam tikrai netrukdo ir niekada netrukdys. Tiesa, kol kas jo pasaulis tėra prieglauda… Vienaakis Bilis jau nori kelti gyvenimo laivo bures ir nekantriai laukia ištikimų bendražygių – mylinčių ir rūpestingų šeimininkų, su kuriais galėtų keliauti per gyvenimą.
Šiandien skaitytojams norime pristatyti tris šaunius katinėlius, svajojančius apie tikrus namus ir vis dar neprarandančius vilties būti pastebėti tų, kurie mylės ilgai ir besąlygiškai. Nepasididžiuokite, paskaitykite, gal kaip tik čia atrasite savo svajonių augintinį.
Pamačius šį nuostabų sutvėrimą norom ne norom imi niūniuoti vaikišką dainelę apie „Lapę Snapę“. Šio straipsniuko herojė tikrai ne Lapė Snapė, bet ne mažiaui gudri, šauni, maždaug 5 metų su kitais gyvūnais ir žmonėmis puikiai sutarianti sterilizuota kalytė vardu Amaja. Labai prieraiši, ištikima šeimininkams, sargi ir nelakstanti toli nuo namų. Puikiai tiktų aptvertą teritoriją turinčiai jaunai šeimai su vaikais.
Smulkutė, švelni ir jauki katytė Kruopa buvo paimta iš gatvės, kur alkana, jau besilaukianti kačiukų, bandė slėptis nuo grėsmingai ją persekiojusių kiemo katinų. Šiandien ji saugiai jaučiasi laikinuose namuose, kur negali užsibūti, nes ten šeimininkauja piktas Katinas, neketinantis dalytis savo teritorija.
„SOS gyvūnų“ prieglaudos filiale prie Vilniaus Akropolio gyvena panda… Ne, ne panda, o Panda – kalytė tokiu vardu. Tik ji ne itin panaši į tikrąsias pandas, nebent tuo, kad yra ne tokia hiperaktyvi, kaip dauguma jaunų šunyčių.
Ne iš karto supratome, kas tas stagaras šalia katinėlio – sausa šaka ar pernykštės žolės stiebas. Viskas paaiškėjo katinėliui atsistojus. Tai, ką palaikėme šaka ar žolės stiebu, pasirodo, buvo katinėlio uodega. Tiksliau, tai, kas iš jos tebuvo likę – plikas „drumzlinos“ spalvos kaulas. Ką turime daryti, buvo aišku be ilgų kalbų. Puolėme atgal į namus „apsiginkluoti“ katinėlio sugavimui ir gabenimui reikalingais daiktais.
Visi gimstame, visi mirsime. Taip Motinėlė Gamta surėdė. Tik tas gimimo – mirties ratas, vadinamas Gyvenimu, visada tiek daug skausmo suteikia, atimdamas iš mūsų pačius brangiausius, vienintelius, kuriems rūpime, kurie myli mus tokius, kokie esame…
Ieškomi namai dviem žaviems paaugliukams Ryžikui ir Marmurytei. Vaikystė – turėjęs būti pačiu gražiausiu katinėlių gyvenimo tarpsniu – paženklinta ligomis ir skaudžiais adatų dūriais. Laimė, tau jau praeityje. Todėl dabar brolis su sese labai norėtų keliauti į naujus namus, kur atsipirktų visos iki tol patirtos nesėkmės.
Plutas – mielas, nemažo ūgio, tačiau laibo sudėjimo patinėlis. Draugiškas, gražiai, ramiai vaikšto su pavadžiu. Ramiai uostinėjasi aplinkui, pasiūlius nusifotografuoti, papozuoja.
„SOS gyvūnai“ pristato Fridą, žemesnę nei vidutinio ūgio, geraširdę kalytę, kuri laukia naujų šeimininkų Akropolio namelyje (tai prieglaudos filialas – antra Vilniaus Akropolio pusė, greta autoplovyklos, dirbame kasdien su trumpomis pertraukomis).
Tai, kas įprasta ir lengva turinčiam klausą, iš negirdinčiojo pareikalauja daug daugiau pastangų. Tyla įspūdinga, tik mes, girdintieji, jos nepratę klausytis. Mes net nemokame klausytis tylos. Juk mūsų niekas ir nemokė. Negirdim, nejaučiam, pamirštam, o gal ir liekam jai abejingi.
Kažkada ji gyveno šiltai ir jaukiai. Sotaus kąsnelio tikrai netrūko. Tik staiga toks gyvenimas išgaravo kaip sapnas. Kodėl? Kur? Nežinia… Atsidūrė ji toli nuo namų, išmesta kaip nereikalingas daiktas. Kaip ji tada bijojo ir verkė… Juk ji tokia mažutė ir pažeidžiama, mylinti žmogų, o turinti galimybę prisiglausti tik prie šaltos metalinės tvoros lauko gale. Juk ji taip bijojo, taip verkė, kad tik kas nenuskriaustų, nepaspirtų, nepastumtų…
Kai nurimdavo miesto gaudesys, o dieną apgaubdavo vakaro migla, tyliai tyliai prie namų prisėlindavo jaunutė katytė ir su begaliniu ilgesiu akyse žvelgdavo į languose degančius žiburius. Ateidavo kas vakarą prašyti maisto, o kartu ir laimės. Laimės, bet ne sau, o dviem mažučiams pūkuotiems savo kūdikėliams. Juk būtų nuodėmė jiems nepadėti…