Padėk man surasti tave
Tūzas – bolonės mišrūnas, gyvenęs lauke ir ištikimai tarnavęs savo šeimininkei. Deja, šeimininkės sveikata jau visai prasta, moteris ligoninėje, iš jos turėjo keliauti pas vaikus, bet… lemtis nusprendė kitaip, ištiesė ranką ir išsivedė ją ten, iš kur negrįžtama. Oi kaip liūdna Tūzui leisti dienas vienišam.
Mikė – Miškinukas buvo rastas miške vėlų rudenį. Nors šiais laikais, atrodo, neturėtų niekas jau stebinti, bet keistai atrodė, toks jaukutis, draugiškas ir žaismingas naminukas miško medžių ir krūmų tankmėje. Kodėl Mikė ten atsidūrė mes nežinom, o pats pūkuotukas apie tai nekalba.
Draugiška ir nuoširdi „panelė“ ieško naujų namų ir šeimininkų. Turėdama švelnų Labradoro retriverio charakterį (mama Labradoro retriverė) ji bus ištikima ir nuoširdi, ją priglaudusiems naujiesiems šeimininkams.
Už lango merkia lietus, tirpdantis sniego likučius. Kartu su purvinu sniegu tirpsta ir laikas, kurio liko visai nedaug. Tas, su kuo ji gyveno septynerius metus, tyliai, jai pačiai to nežinant, sprendžia jos likimą. Ir, kad ir kaip būtų gaila, ne į gerąją pusę.
Tos paslapties, kaip jaunutė, vos metų, jauki, meili ir trokštanti žmogaus meilės katytė atsidūrė lauke, mums tikriausiai jau neįminti… Per didžiuosius šalčius Luna pati pasiprašė žmogaus, vedžiojusio šunelius, pagalbos. Užkimusiu balseliu miaukė, meiliai sukosi aplink kojas ir visais kitais įmanomais būdais stengėsi į save atkreipti dėmesį. Kad tik žmogus padėtų, kad tik netektų naminukei dar vienos šaltos nakties ištverti lauke.
Jis tarsi princas. Stotingas, aukštas, laibas, tvirtas. Įspūdingas. Galbūt dogo mišrūnas, galbūt dar kokios aukštaūgės veislės.
Simboliška, bet tądien, kai gandrai žiemoti skrido į šiltus kraštus, keturi šaunūs katinėliai iš sodų, padedami geros močiutės, keliavo sostinėn namų sau ieškoti. Prašėsi jie prieglaudų pagalbos, moterytė dovanojimo skelbimus lentose kabino, siūlė geriems žmonėms katinukus, bet sekėsi sunkiai. O jeigu rimtai, nesisekė visai. Niekas tada nepastebėjo šių grožių, niekas nesiūlė jiems savo namų ir pagalbos. Taip ir peržiemojo visi kartu pas gerąją bobulytę.
Šie trys maži meškučiai – iš gausios devynerių šeimynos, šiuo metu laikinai globojami Jonavoje. Dvi smalsios simpatiškos mergikės ir bernužėlis. Meškučiams apie 2 mėnesius. Jie žavūs, žvalūs, žaismingi ir tuo pačiu labai trokštantys švelnumo ir artumo. Kai prisėdi prie jų, laikas nenumaldomai greitai prabėga, o „pasisotinti“ jų dėmesiu ir meile taip ir nepavyksta – vis pritrūksta ir pritrūksta laiko.
Namų ieškome Tairai, kalytei, kuri daugiau kaip mėnesį praleido sanitarinėje tarnyboje Grinda. Manome, kad tik optimizmas jai padėjo tenai taip ilgai ištverti ir nesusirgti.
Baimė, nerimas, nežinia… Maža, vos poros mėnesių, širdelė drebėjo it medžio lapelis paliestas vėjo. Drebėjo, gūžėsi ir labai bijojo. Bijojo už save ir už sesutę. Bijojo, kad neištiktų žiaurus likimas, toks, koks ištiko jos likusius brolius ir seseris. Jų jau nebėra. Nes kieme, kuriame jie gyveno, visus katinėlius ištikdavo baisi lemtis. Juos globojančioms moterims belikdavo susirinkti kūnelius…