Padėk man surasti tave
Nuo ko gi pradėti rašyti jos istoriją… Nežinome, nes nežinome, kur ir kaip ji gyveno iki 2015 metų rugpjūčio mėn., kada ją, gražią ir kvepiančią namais pagavo daugiabučio namo laiptinėje S. Neries g., Vilniuje, Vilniaus miesto benamių gyvūnų sanitarinės tarnybos „Grinda“ darbuotojai ir apgyvendino kartu su kitais likimo draugais. Nuo tos dienos Vikos gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis…
Kai šių metų birželio 9 d. Kaune, Šančiuose, buvo rastas šis nuostabus šuo, tikrai galvojome, kad viens-du ir atsiras paklydėlio šeimininkai. Kad ir kaip būtų keista – klydom. Apie senuosius šeimininkus jokių žinių.
Šis, be galo gražių, melsvų, užburiančių, bet liūdnų akių, įdėmaus ir, rodos, tiesiai į širdį žvelgiančio žvilgsnio, labai įdomiai nuspalvinto kailiuko savininkas prieš porą mėnesių gan netikėtai atsirado viename iš Kauno Kuršių g. kiemų. Akivaizdu – naminukas, dar akivaizdžiau – liūdnas. Ne tik atsargus ir praradęs pasitikėjimą žmogumi. Ne gana to – visai nemokantis vienas pats išgyventi gatvės sąlygomis. Ir panašu, kad senųjų šeimininkų neieškomas.
Jie mažučiai, jie drąsūs, jie smalsūs, labai mieli ir žaismingi. Taip būtų galima apibūdinti du šaunius rainiukus Tiksį ir Šelą.
Mažas, bet labai šaunus Tiksis labai tikisi, kad neilgam apsistojo globėjos namuose ir greitai bus pastebėtas puikių, augintinio ieškančių žmonių.
Gyvenimas taip jau surėdytas, kad anksčiau ar vėliau visiems mums tenka atsisveikinti su vienu ar kitu mylimu bei artimu draugu. Gal ir galėtume retoriškai klausti – „Kodėl, pasauli, mus baudi?“, bet ar tai ką nors pakeistų? Išėjusio draugo jau niekas nesugrąžins… Pasibaigus dar vienai dienai be JO ir užsižiebus naktinio miesto žiburiams kamputyje susisukęs liūdi Aris. Krūpčioja vos kokį garsą išgirdęs. Gal tai JIS? Gal sugrįžo? Deja… Ariui nepasisekė… Jį ir mylimą šeimininką išskyrė mirtis.
Jaukių namų ir patikimų šeimininkų ieškome mielai ir švelniai katytei Murkutei, globėjos meiliai dar vadinamai Pimpačkute arba tiesiog „pončkute“. Kodėl „pončkutė“? Pažiūrėkite į nuotraukas ir viskas paaiškės. Be šypsenos į ją žiūrėti nesigauna. Katytė ne tik apvalių formų, bet ir minkšto, švelnaus, šilkinio kailiuko. Minkštutė kaip bandelė. Pasak globėjos, net žandukai kaip pas žiurkėną nukarę. Murkutė pasipuošusi akinančiai balta, puošnia apykakle. Taip ir tiesiasi rankos, taip ir norisi paglostyti, paniurkyti šią fantastišką katytę.
Kai sapnų fėja plazdendama savo sparneliais glosto mažučius vaikučius, jie sapnuoja pačius nuostabiausius sapnus. Kai vakaro vėsa paglosto tavo ranką, ji randa tave palaikantį draugą. Kai šiltam lietučiui glostant pečius jaunimas ieško paparčio žiedo, kažkas iš laimės krykščia radęs savo laimę. Tuomet net nesusimąstai, kad pasaulyje gali būti ne tik gėris…
Bjauri istorija atsitiko su Vesta. Ji sugrįžo į prieglaudą. Žmogus tiesiog pasinaudojo ja ir atsikratė.
Džiulytė – rami ir meili ir draugiška kalytė. Mėgsta bendravimą tiek su vaikais, tiek su suaugusiais. Mėgsta glostymus ir švelnius paausių pakasymus. Labai liūdi kai nėra šalia žmogaus, bet net ir tokiu atveju yra labai rami, neloja, netriukšmauja. Tai tyrinėjantis aplinką šuo: viskas jai įdomu. Tikra smalsutė.
Šunys patiria panašius jausmus kaip mes: džiaugsmą, liūdesį, pyktį. Aiko reikalingas žmogus, kuriam labiau rūpės ką jo draugas jaučia, o ne kaip elgiasi – tai bus kelias į pažinimą ir leis motyvuoti jauno šunelio poelgius. Tik ramuma ir harmonija spinduliuojantis žmogus ras kelią į Aiko širdį. Žinoma, be viso to Aiko reikalinka aktyvi fizinė ir protinė veikla.
Mielas katinėlis Mau savo didelėmis gražiomis akimis jau dairosi tikrų namučių. Pradžioje buvo sunku apsispręsti, vadinti jį Mau ar Murr, nes kaskart pakalbinus, jis visuomet atsako savo juokingai skambančiu „mau“, o pažiūrėjus į jį ilgiau nei 10 sekundžių, stebuklingai įsijungia motoriukas murrr. Na, bet naujieji šeimininkai galės jį vadinti savaip, juolab, kas žino, kokia miela savybė juos sužavės.
Nors, rodos, 1,5 metų Doniui dar visas gyvenimas prieš akis, nors Donis jau priprato gyventi taip, kaip gyvena, bet mes neprarandame vilties, kad atsiras stiprus ir griežtas žmogus, kuris nepabijos priimti šį gyvūną į savo namus, galės skirti jam pakankamai dėmesio, laiko, turės kantrybės ir įgys gerą bei ištikimą draugą ilgiems metams.
Gražutėlis, minkštutėlis, švelnutėlis ir jau ilgus mėnesius neturintis namų… Tikriausiai nustebote, kad toks „simpatulka“ neturi šeimininkų. O mes turime mažai vilties, kad jis juos turės.