Tik ne su juoda
Dvidešimties minučių dokumentinė juosta sukasi apie paprastą ir natūralų dalyką – mirtį. Bent jau tokia ji atrodo jaunos režisierės Aušros Linkevičiūtės kalbinamoms senyvo amžiaus kaimo moterims, be baimės, ramiai ir su šypsena demonstruojančioms savo laidotuvėms pasisiūtas sukneles. Tokie dalykai nesuprantami jaunajai kartai, bandančiai nustumti šią temą į šalį, skersakiuojančiai į tokį mamų ir močiučių požiūrį. „Tik ne su juoda“ – žvilgsnis į senatvę, savitas kaimo tradicijas, į pamažu kintančias vertybes ir madas. Filmuota Aukštaitijos nacionaliniame parke, trijuose kaimeliuose netoli Kaltanėnų.
Tai ne pirmas režisierės A. Linkevičiūtės darbas panašia tematika – ji yra sukūrusi kelis trumpametražius filmus apie senatvę, taip pat apie garsiąsias Highgate kapines.
Apdovanojimai
2009 m. – Londono tarptautinio studentų etnografinių filmų festivalio (Jungtinė Karalystė) apdovanojimas už geriausią filmą.
Apie režisierę:
Aušra Linkevičiūtė yra baigusi grafikos dizaino studijas Londono menų universitete, o šiais metais įgijo vaizdo antropologijos magistro laipsnį Londono universiteto Goldsmithso institute. Filmas „Tik ne su juoda“, baigiamasis jos darbas, šiemet buvo atrinktas į Amsterdame vykusį dokumentinių filmų festivalį „Beeld Voor Beeld“, taip pat į Londono tarptautinį dokumentinių filmų festivalį.
Upė
Prie Šventosios ir Neries santakos, netoli Jonavos, yra tokia „lietuviška Venecija“ – Saleninkų kaimas. Prieš du dešimtmečius Jonavos chemijos gamykloje įvykus avarijai, šis kaimas liko atskirtas nuo pasaulio ir pamirštas valdžios. Kitoje upės pusėje esančio kaimo gyventojai po avarijos buvo iškelti, o saleninkiečiai liko kur gyvenę ir iki šiol kasdien susiduria su susisiekimo problema. Šiandien persikelti per Nerį keltu nebeįmanoma, į seniūniją, esančią už 20 kilometrų, nevyksta joks autobusas. Upė – vienintelis Saleninkuose gyvenančių žmonių susisiekimo kelias. Tačiau tai tik viena iš filme keliamų problemų. Užfiksuota kaimo kasdienybė, šiandieninė socialinė tikrovė – tėvų ir senelių alkoholizmas, skurdus gyvenimas, nedarbas, tinginystė, skaudi jaunosios kartos, visą gyvenimą turėjusios keliauti į mokyklą valtimis, patirtis, galop valdžios abejingumas.
Apdovanojimai
2009 m. – Lietuvos kinematografininkų sąjungos apdovanojimas už geriausią dokumentinį filmą.
2009 m. – Florencijos festivalio „Dei Popoli“ (Italija) specialus žiūrovų prizas.
2010 m. – „Sidabrinės gervės“ apdovanojimas (Lietuva) už geriausią dokumentinį filmą.
2010 m. – Karlovy Varų festivalio (Čekija) apdovanojimas už geriausią trumpametražį dokumentinį filmą.
Apie režisierius
Julija Gruodienė gimė 1943 m. Kaišiadorių rajono Liauriškių kaime. Baigė studijas Vilniaus universitete, 1984–1994 m. dirbo Lietuvos kino studijoje. 1994–2002 m. dirbo televizijoje dokumentinių filmų scenarijų rašytoja ir montuotoja. Nuo 2002 m. yra nepriklausoma kino režisierė, scenaristė, Lietuvos kinematografininkų sąjungos narė.
Rimantas Gruodis gimė 1946 m. Šiauliuose. 1977 m. baigė žurnalistikos studijas Vilniaus universitete. 1964–1990 m. Lietuvos kino studijoje dirbo operatoriumi, režisieriaus asistentu, montažo režisieriumi, kronikų ir dokumentinių filmų režisieriumi. Nuo 1991 m. – nepriklausomas kino režisierius, prodiuseris. 1994 m. įsteigė studiją „Periferija“.
J. ir R. Gruodžių filmai yra rodyti tarptautiniuose festivaliuose Europoje, JAV, jų darbų esama Danijos, Vokietijos, Prancūzijos, Portugalijos, JAV bibliotekose ir muziejuose.