Iš kūdikystės marškinėlių išaugęs, jau trečius metus iš eilės rengiamas džiazo festivalis „VDU jazz jungtys“ trims dienoms (lapkričio 11 – 13) laikinojoje sostinėje subūrė gausias šio muzikos stiliaus puoselėtojų ir mylėtojų gretas.
Šįkart organizatoriai pristatė ne tik pagausėjusią tarptautinių muzikantų kompaniją, bet ir siūlė praplėsti džiazo ribas – klausytojai išgirdo margaspalvę programą, pradedant klasikinėmis kompozicijomis, baigiant avangardiniais kūrėjų eksperimentais.
Naujai programai – naujos erdvės
Trečiosios „VDU jazz jungtys“, nors ir tebereprezentuodamos universiteto vardą persikėlė į naujas kamerines erdves: pasirodymai vyko Kauno valstybinio dramos teatro fojė, klube „Džiazo palėpė“ ir „Sadutės“ restorano vyninėje. Susidomėjimo festivaliu nepaneigsi – visų koncertų metu melomanai vos tilpo salėse, užimdami tiek sėdimas, tiek stovimas vietas. Itin skirtingos erdvės dar labiau sustiprino kiekvieno pasirodymo unikalumą ir išskirtinumą – teatro fojė pasitiko rafinuotumu ir klasika, vyninėje buvo kuriama bohemiška atmosfera, o „Džiazo palėpė“, apipavidalinta dailininko Gražvydo Kardoko paveikslais priminė netikėčiausių idėjų kupinas menininko dirbtuves, kuriose savo vietą atrado renesanso laikus menantis manekenas, nudilusi kėdė, senos kopėčios ar žmogaus kaukolė.
Tarptautiniai prisijungimai
Ketvirtadienį prasidėjusį festivalį atidarė kontrabosistas Eugenijus Kanevičius. Savo nuolatinį instrumentą palikęs namuose, muzikantas į rankas pakaitomis ėmė elektrinę ir akustinę gitaras, kompiuterio pagalba kurdamas aštrų, emocionalų pasakojimą. Kontrastingas gitarų duo kėlė dvilypius jausmus, primindamas tai švelnias gitaros virtuozo Tommy Emmanuel melodijas, tai sunkią elektroniką. Po šio pasirodymo į sceną žengė tarptautinis dviejų bičiulių desantas – danų būgnininkas Stefan Pasborg ir lietuvis, pučiamųjų meistras Liudas Mockūnas.
Puikiai vienas kito instrumentuotę jaučiantys muzikantai scenoje sukūrė drąsią, dinamišką improvizaciją, o klausytojų skatinami mielai pakartojo didžiausio dėmesio sulaukusią pasirodymo dalį. Juk ne kasdien išvysi dviem pučiamaisiais vienu metu be atokvėpio žongliruojantį kontrabosistą ir nuo jo neatsiliekantį, žaibišku greičiu ritmą keičiantį būgnininką, kurio mušamųjų variacijos primena pasivažinėjimą amerikietiškais kalneliais. Ketvirtadienio vakaro programą užbaigė lietuviškai itališka „Three thingers“ kompanija, dedikavusi savo pasirodymą šimtosioms gitaros meistro ir džiazo puoselėtojo Djang Reinhardt gimimo metinėms atminti.
Lietus melomanų neatbaidė
Penktadienio vakarą išsipildžiusios orų prognozės nežadėjo nieko gero – pliaupė, kaip iš kibiro. Tiesa, šis faktas tik pagausino džiazo mylėtojų gretas – Kauno dramos teatro fojė vos galėjai kur pastatyti koją, o vėlai vakare vykęs „Jam session“ „Džiazo palėpėje“ taip pat nepaliko laisvo kvadratinio metro – melomanai mėgavosi muzika tiesiog sėdėdami ant grindų. Lietuvių muzikantų okupuotos erdvės buvo užlietos gera nuotaika ir skirtingos instrumentuotės garsais. Čia savo klausytoją atrado saksofonų, trombono, klavišinių ir mušamųjų kompozicijos, su kuriomis pažindino Kauno džiazo kvintetas, kvartetas „Contra jazz“, „Other theory“ ir klaipėdiečiai „I_4 Combo“. Pastarieji „Jam session“ programos metu emocingai kvietė prisijungti kartu groti visus renginio dalyvius, sukurdami hipnotizuojančią atmosferą.
Finaliniame koncerte – visi dalyviai
Paskutinę festivalio dieną, šeštadienį klausytojų laukė internacionalinis „Dependent trio“ pasirodymas, apjungiantis Lietuvos, Belgijos ir Kanados muzikantų improvizacijas. Saksofono, perkusijos ir kontraboso komanda kvietė svinguoti pagal neo-bop ir tradicinio džiazo junginius. Dar vienas internacionalinis junginys, aprėpiantis Lietuvos, Italijos ir Olandijos talentus – „Angiuli jazz connections“ susibūrė specialiai festivaliui. Pasikvietę trimitininką Dominyką Vyšniauską muzikantai šėlo scenoje demonstruodami mušamųjų, klavišinių bei saksofono galimybes, supažindindami su neo-bop, post-bop ir free stiliaus skambesiu. Didžiausių ovacijų sulaukė paskutinis muzikantų kūrinys, pavadintas sentimentus keliančios istorijos „Riešutų duona“ vardu – žiūrovai plojo net pakilę iš savo vietų. Baigiamuoju festivalio akordu tapo visų trijų dienų dalyvių pasirodymas „Jam session“ programoje, kur lėtus, melancholiškus ritmus keitė „pamišusios“ džiazo melodijos. Kiekvienas dalyvis galėjo atsiduoti mėgstamiausiai muzikos krypčiai ir į eksperimentinį procesą įtraukti visus aplinkinius.
Platesnis džiazo kontekstas
Rodos „VDU jazz jungtys“ tampa ryškiu miesto kultūros ambasadoriumi, ženklinančiu kokybę, intelektualumą ir drąsių idėjų raišką. Skambia antrašte „Nuo Bacho iki pamišusio free“ kvietę organizatoriai išpildė savo pažadus ir pateisino susirinkusiųjų lūkesčius su kaupu. Galima tik pasidžiaugti, jog per tris savo gyvavimo metus festivalis nepataikaudamas auditorijai užsiaugino savą klausytojų ratą ir sutraukia nors ir kamerines, tačiau sausakimšas erdves, kuriose kiekvienas gali atrasti platesnį džiazo muzikos kontekstą.
Teksto ir nuotraukų autorė Erika Vyšniauskaitė
