Informacijos voratinklis vis tankiau apgaubia pasaulį: tam nuosekliai talkina pasaulio žiniasklaida, o pačius ploniausius, tačiau ir bene daugiausia lemiančius, informacijos siūlų galus riša žurnalistai. Ar žurnalistai gali valdyti visuomenę? Ar žurnalistas pajėgus parengti informaciją, kuri kelia sumaištį, ardo pasitikėjimą ir meta iššūkius?
Žurnalistų galia
Įprasta kalbėti apie žiniasklaidos galią, tačiau nereikia užmiršti, kad randasi vis daugiau individualiai pasisakančių, įtakingų ir visuomenėje plačiai žinomų žurnalistų, kurie pajėgūs tarti žodį ne tik jausdami redakcijos užnugarį, bet ir individualiai. Žurnalistai rašo, kalba, informuoja ir formuoja.
Pačiu primityviausiu būdu galima išskirti dvi „galingųjų“ žurnalistų grupes: vieni – sąmoningai renkantys ir pateikiantys kryptingą informaciją bei tendencingas nuomones, kiti – dėl kompetencijos neturėjimo, žurnalistinės etikos neišmanymo ir silpnumo vykdantys užsakovų pageidavimus arba informaciją filtruojantys per savo nekompetenciją ir tokiu būdu pateikiantys ne neutralias pozicijas, o jau „nuspalvintas“ žinias.
Šiandieninė televizija, radijas, spauda ir internetinė žiniasklaida yra operatyvi bei interaktyvi, o tai reiškia, kad privataus gyvenimo ar slaptų veiksmų atskleidimui ir paviešinimui reikia labai nedaug pastangų. Žurnalistai tuo pasinaudoja reikšdami ir įrodydami savo galią.
Geriausias to pavyzdys ir įrodymas gali būti pastarųjų metų Kauno pedofilijos bylos narpliojimas viešojoje erdvėje. Galima tik spėlioti, kaip būtų plėtojęsis šis įvykis, jeigu jis nebūtų pasiekęs žiniasklaidos, o kai kurie žurnalistai nebūtų ėmęsi prokurorų, seklių ar net teisėjų vaidmens.
Naujausia informacija, susijusi su Kauno pedofilijos bylos nagrinėjimu persikėlė į skaudžios temos periferijas ir atvėrė Lietuvos žiniasklaidos karą su jos etikos sargais. Bene daugiausia laidų apie Drąsiaus Kedžio mažametės dukters istoriją sukūręs prodiuseris, žurnalistas ir laidos „Akistata“ vedėjas Kristupas Krivickas, galima teigti, pasinaudojo savo laida bei įtaka ir kone metus visuomenę informavo tendencingai pateikdamas interesantų mintis anaiptol ne vienodais „svoriais“. Pastarųjų savaičių įvykiai atskleidžia, kad K. Krivicko galią ėmė malšinti Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas, pareiškęs, jog minėta laida ir jos prodiuseris dirba neetiškai, o Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija išsakė poziciją, kad K. Krivicko laida neturi nieko bendro su profesionalia žurnalistika.
Ir nors žiniasklaidos bei žurnalistų galios tema diskutuojama vis plačiau, vis dar apstu žmonių, manančių, kad „televizorius blogai nerodo – ten pasakoma visa teisybė“. Analogiškai galima kalbėti apie radiją, spaudą ir internetinę žiniasklaidą.
Apie žurnalistų galią bei neetišką manipuliavimą auditorija liudija ir vis dažnesni nusiskundimai apie paminamą Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksą. Žurnalistai manipuliuoja ne tik žodžiais, nuomonėmis, bet ir žmonių gyvenimais, kurie, prieš patekdami į viešosios informacijos srautus, nepamatuoja žiniasklaidos galios ne tik kurti, bet ir ardyti.
Žinoma, svarbu paminėti, kad žurnalistų galia yra ne tik griaunamoji. Štai šiais metais aštuntąjį kartą organizuojama „Išsipildymo akcija“ nebūtų pajėgi surinkti didžiulių sumų vaikų namams be žiniasklaidos ir pavienių žurnalistų pagalbos.
Galia didėja?
Koeficiento, pagal kurį būtų galima paskaičiuoti žurnalistų galios didėjimą ar silpnėjimą, deja, nėra. Žinoma, galima bandyti analizuoti bendras tendencijas, tačiau ir jas apsunkina skirtingų metų kitoniškos politinės, kultūrinės, socialinės ir net ekonominės aplinkybės, veikiančios ne tik žiniasklaidą ir žurnalistus, tačiau ir visuomenės gebėjimą informaciją priimti, filtruoti arba ją atremti.
Apie žurnalistų (žiniasklaidos) galios turėjimą visais laikais liudija 1938 metų įvykis, kuomet radijo stotis „CBS“ transliavo fantastinio romano „Pasaulių karai“ (Herbertas Wellsas) inscenizaciją, pateiktą kaip naujienų pranešimą. Ši „naujiena“ buvo apie „prasidėjusį marsiečių antpuolį“. Radijo stoties auditoriją, klausiusią pranešimą, apėmė ne tik panika, bet minimi net nusižudymai.
Praėjus daugiau negu 70 metų po šio įvykio, panašaus „lygio“ žurnalistų „pokštų“ taip pat galima rasti. Šių metų kovo mėnesį Gruzijoje transliuojamas televizijos kanalas „IMEDI“ parodė galimos karinės konfrontacijos su Rusija „vaizdelį“. Jis taip pat buvo pateiktas naujienų formatu. Tokia informacija pasėjo paniką ir daugelis žurnalistų bei viešųjų ryšių specialistų tikina, kad tik dėl operatyvumo bei šiuolaikinių technologijų galių „vaizdelio“ tikroviškumas buvo paneigtas.
Iškart po to ėmė lietis kaltinimai Gruzijos žurnalistams dėl jų nekompetencijos ir negebėjimo tinkamai elgtis su informacija bei atsargiai ją valdyti, tačiau visa tai – post factum: žurnalistų galia dar kartą buvo patvirtinta.
Galima kelti hipotezę, jog verta akcentuoti ne tiek žurnalistų galią, kiek sąlygas jų galiai reikštis: informacinės technologijos, verslo ir žiniasklaidos „draugystė“, žiniasklaidos grupių santykiai.
Informacijos filtravimas ir atrėmimas
Dabartinės žiniasklaidos tyrinėtojas Normanas Faircloughas mini žiniasklaidos kaip linksmintojo – vartotojo modelį, tai reiškia, kad žurnalistai įgauna teisę skaitytojus arba žiūrovus vertinti kaip asmenis, kuriems reikia pataikavimo, linksmybių, o ne diskusijų.
Kitaip tariant, tai tarsi prisiekusiam čiuožėjui su sulaužyta koja primygtinis siūlymas eiti čiuožinėti arba cukriniu diabetu sergančiajam pataikavimas saldainiais. Absurdiška, tačiau ypač Lietuvos žiniasklaida tokių „saldainių“ negaili, o skaitytojai ir žiūrovai juos godžiai kemša.
Tai yra viena priežasčių, kodėl visuomenei taip sunku atremti informaciją. Kita priežastis – informacijos atranka ir patikrinimas užima ganėtinai daug laiko. Kas imsis kasdien skaityti tų pačių naujienų skirtinguose šaltiniuose ir dar su mintimis informaciją lyginti, analizuoti? Retas. Lengviau imti ir priimti.
Tačiau suvokiantiems, kad XXI amžiuje lengviausia tapti informacijos įkaitais, verta ne tik analizuoti informaciją, domėtis jos šaltiniais, bet patikrinti net ir šaltinių autonomiškumą. Visagalio interneto ir kalbų valdymo turi pakakti gauti bent minimalią informaciją. Visa tai – dėl pačių ir artimųjų saugumo. Žurnalistai taip pat žmonės, o jų klaidos ir „klaidos“, galia ir „galia“ gali daug kainuoti.