„Vilnius Jazz 2010“ pasiekė pusiakelę. Šaltoką vakarą vėsią rusų dramos teatrą bandė sušildyti bendros Lietuvos ir Taivano pajėgos.
Šaltos teatro erdvės sunkiai pasidavė šilumai, bet iš visų vakaro muzikantų pozityvios energijos sklido užtektinai.
Kinematografiškas nuoširdumas iš Azijos
„Vilnius Jazz“ direktorius Antanas Gustys prasitarė, kad atvežti azijietiško džiazo jau tapo festivalio tradicija. O atvešti azijietiško džiazo iš Kinijos – sena svajonė.
Taivano ir Kinijos politinių santykių priminti turbūt nė nereikia, tačiau formaliai Taivanas yra Kinijos dalis, tad pagaliau svajonė išpildyta, nes vakar Lietuvoje grojo taivaniečiai „Suzhikong“. Galbūt džiazo profesionalai arba šiaip priekabiau nusiteikę klausytojai gali nuvertinti Taivano muzikantus dėl „originalumo trūkumo“ ar manydami, kad tai „nieko įdomaus“. Tokių komentarų girdėjau. Bet muzika, o tuo labiau džiazas visų pirma yra dvasia, emocijos ir nuoširdumas. Pastarojo ingrediento rytiečių pasirodyme netrūko.
Dar vienas dėmesio vertas faktas tas, kad kai kurie kolektyvo muzikantai kuria muziką filmams. Tikrai nesuklysiu pasakydamas, kad vakar teatro scenoje skambėjo ne vienas kinematografiško džiazo kūrinys. Jų beklausant prieš akis iškyla Himalajai, rytietiškos dykumos ir neapsakomas tos pasaulio pusės grožis.
Jautrios, aiškios ir darnios kolektyvo lyderės Yuwen Peng kompozicijos privertė ne tik maksimaliai susikoncentravus klausyti programos bet ir net du kartus prašyti pakartoti. Prašiau ne tik aš, prašė visa salė, todėl drįstu teigti, kad taivaniečių pasirodymas lietuviams patiko.
Galų gale, jei ir nepatiko, tai vis tiek turėjo būti įdomu. Ant scenos buvo grojama ne tik klavišiniai, bosine gitara ir būgnais, bet ir tradiciniais kiniečių (o gal taivaniečių) smuikais, gitaromis, fleitomis. Taivanietiškas, japoniškas, belgiškas (būgnus mušė japonas Toshi Fuji, bisu grojo belgas Mairtinj Vanbuel) kolektyvas pasirodė išskirtinai nuoširdus ir įtaigiai paprastas.
Ko gero įspūdžiui įtakos turėjo ir tradicinis rytietiškas mandagumas. Beklausant įtaigaus azijiečių grojimo dar kartą nejučiomis pagalvojau, kokią galingą misiją atlieka muzika (šiuo atveju – džiazas). „Suzhikong“ atliko puikią Kinijos, Taivano ir visų rytų šalių reklamą. Klausant džiazo visi tie politiniai kivirčai neberūpi, išlieka tik begalinis noras nukeliatui į rytus ir klausytis tokios muzikos dar.
Profesionalus nuoširdumas iš Lietuvos
Kai „Suzhikong“ pakeitė Dainiaus Pulausko grupė, nusiteikiau išgirsti rimto akademinio sunkaus džiazo. Nė trupučio tokio neišgirdau. Dainius Pulauskas su šešiais kolegomis tik dar kartą įrodė, kad yra turbūt geriausias džiazo kolektyvas Lietuvoje.
Taip, muzika, kompozicija turi lietuviškų bruožų ir vietomis tikrai pamaniau, kad Pulauskas kurė ir „Giminių“ garso takelį. Bet visa kita, į ką buvo įvynioti lietuviški motyvai, buvo tiesiog nepakartojama. O svarbiausia (vis norisi tai pabrėžti), šįkart ir lietuviai buvo tokie ekspresyvūs, charizmatiški ir įtaigūs, kokių seniai nemačiau.
Išduosiu paslaptį, kurios negalėjo žinoti visi žiūrovai. Iš ten, kur sėdėjau, puikiai matėsi garsininko pultas. Mačiau, kad net reguliuodamas garsą koncerto garsininkas muzikavo. Gal pajudėti jį privertė rusų dramos teatro šaltis, bet esu tikras – ne ką mažiau judėti vertė ir Pulausko kolektyvo muzika.
Pulauskas nebijo (keista būtų, jei tądien prizą už didžiulį indėlį į lietuvišką džiazą gavęs muzikantas dar ko nors bijotų) eksperimentupti garsais, ne visada būdingais tradiciniam džiazui. Jis puikiai išnaudoja visas sintezatoriaus galimybes, o tai tik praturtina muziką.
Visiška laisvė duota ir perkusininkui Arkadijui Gotesmanui, kurio turimų instrumentų ir jais išgaunamų garsų įvairovė reikalauja atskiro straipsnio. Kartais atrodė, kad Gotesmanas išvartys visus savo bongus ir tamburinus. Jo grojime matėsi didžiulė ekspresija.
Tą patį galima pasakyti ir apie Vytautą Labutį, Leonidą Šinkarenko, Rimantą Brazaitiį, Valerijų Ramoška ir Liną Būdą. Pastarasis, beje, vėl įsitvirtino mano mėgiamiausių Lietuvos būgnininkų pirmoje vietoje. Tokį titulą jam garantuoja preciziškas tikslumas ir „švarumas“. Kai groja Būda, atrodo, kad jo lazdelės smailesnės, būgnų plastikai įtempti geriau, o lėkštės skambesnės. Nenuostabu, kad visas kolektyvas du kartus buvo išprašytas sugrįžti ant scenos.
Džiazas įžengė ir į „Tamstą“
Regis daugiau dėmesio koncerto aptarimui skyrė ir dauguma susirinkusiųjų į „Tamstą“. Joje grojusieji, savo ruožtu, padarė didelį darbą išlaikydami džiazinę nuotaiką iki šeštadienio, kada nuo 16 val. prasidėsiančią muzikinę odisėją vainikuos legendinio James Blood Ulmer pasirodymas.
Pabaigai – mažytis pastebėjimas (o gal pastaba) organizatoriams. Išties nejauku buvo matyti, kaip į „Tamstą“ atėję „Sizhukong“ muzikantai nebeturėjo kur atsisėsti ir su savo fleitomis turėjo stovyniuoti prie durų. Nesmagu žiūrėti ir kaip Arkadijus Gotesmanas vienas žingsniuoja Subačiaus gatve į „Tamstą“ (net jei jam tai ir nesukėlė jokių nepatogumų).
Turbūt vertėtų vakaro planus suderinti su svečiais iš užsienio ir lietuvių muzikantais ir rezervuoti keletą staliukų jų vakarui. Galų gale, juk būtent jie festivalio metu mums suteikia daugybę gerų emocijų. Kol kas jų labai daug.