vilnius jazz

Trečiadienį startavo „Vilnius Jazz“ festivalis, kuris vakar persikėlė į Rusų dramos teatrą. Štai čia turbūt ir prasideda tas tikrasis Vilniaus džiazas, visų laukiamas ir skleidžiantis nepaprastą energiją. Ketvirtadienio vakarą nutiko tai, ko ir buvo tikėtasi. Teatrą kelias valandas užpildė hipnotizuojantys šiuolaikiško džiazo ritmai ir modernios kompozicijos.
Keista improvizacijos galia
Visada sunku suprasti, ką tokio traukiančio turi džiazo improvizacijos. Juk tikrai ne kiekvienas improvizuojantis kolektyvas priverčia jų klausytis iki pat pasirodymo pabaigos. Muzikantai, regis, kiekvienas groja kas sau, bet kažkokiu fenomenaliu būdu sukuriama harmonija.
Samuel Blaser kvartetas, kurį sudaro šveicarai trombonininkas S. Blaser ir bosininkas Baenz Oster, gitaristas Marcas Ducret iš Prancūzijos ir amerikiečių būgnininkas Gerald Cleaver. Visi keturi kolektyvo muzikantai – žinomi džiazo virtuozai. Jų programa buvo trumpa, bet užburianti.
Prisipažinsiu, nesu didelis tokio džiazo gerbėjas ir avangardinės improvizacijos, neturinčios aiškios struktūros man gana greit pabosta. Ketvirtadienio vakarą įsitaisęs teatro kėdėje pastebėjau, kad jau geras 15 -20 minučių neatitraukių akių ir minčių nuo muzikantų. O tiksliau, nuo instrumentų.
Beklausydamas atlikėjų dar kartą įsitikinau, kas yra tikras džiazo meistras. Bosininkas B. Oster atrodė tarsi suaugęs su savo kontrabosu, lygiai taip pat gitaristas M. Ducret – su savo gitara.
Muzikantai vienas po kito improvizavo ir kiekvienas beimprovizuodamas tarsi peržengdavo grojamo kūrinio ribas, kad ir kokios tolimos jos būtų. Kiekviena šio kvarteto kompozicija, regis, susidėjo iš keturių skirtingų improvizacijų, kurios turėjo bendrą vardiklį. Tą vardiklį įvardinti sunku, nes tai ir yra džiazo paslaptis.
Tik tikri profesionalai sugeba sukurti darną garsuose ir kompozicijose, kurios skamba labiau kaip padriki garsai, o ne vientisas kūrinys. Ir dar – šie muzikantai vėl priminė, kokią galią muzikoje turi tyla.
Iš tiesų seniai bepatyriau tą jausmą, kada kūrinio viduryje aiškiai girdisi kiekvienas fotografuojantis fotoaparatas ar kur nors girgždančios grindys. Džiazo virtuozai ir subtilias pauzes į savo muziką įkomponavo nepriekaištingai.
Ko gero būtent ta paprastumo galybe profesionalūs ir legendiniai atlikėjai skiriasi nuo įvairių džiazo diletantų ar šiaip mėgėjų. Nedarydami nieko ekstravagantiško, nesistengdami šokiruoti publikos, nekurdami muzikinių rebusų, neišsprendžiamų viso pasirodymo metu jie tiesiog sukurią tą aurą, kuri klausytojus pati įtraukia į muzikos sūkurį.
Labai džiaugiuosi, kad džiazas rusų dramos teatre prasidėjo būtent šių atlikėjų muzika. Sakoma, kad pirmas įspūdis visada stipriausias, tad smagu, jog jis buvo toks geras.
Tradicinė džiazo publika
Dariui Užkuraičiui pakvietus į „dvidešimties džiazinių minučių pertrauką“ buvo galima apsidairyti ir pažiūrėti, kokia gi šiemet publika susirinko pasimėgauti aukščiausios rūšies džiazu. Turbūt verta pasakyti, kad kokia muzika, tokia ir auditorija. Kaip ir visada, tarp žiūrovų buvo galima sutikti ir daug žinomų Lietuvos džiazo muzikantų, kitų pažįstamų veidų.
„Vilnius Jazz“ rusų dramos teatre iš tiesų jau tapo elitiniu renginiu. Smagu, kad šiemet organizatoriai pritaikė nuolaidas moksleiviams ir studentams. Tai labai gerai, nes naudinga visiems.
Jaunimui, mėgstančiam džiazą, toks renginys neabejotinai yra didžiulis įspūdžių ir įkvėpimo šaltinis, o ir festivalio publikai visai naudinga atsijauninti ir paįvairėti. Juk niekas nenori pamažu virsti muzikos snobu, nors kol kas muzikinis snobizmas „Vilnius Jazz“ negresia. Pripažinsiu, kad šiokią tokią baimę dėl to jaučiau, bet nuoširdi ir šilta festivalio publika greit išslaidė visus nuogąstavimus.

Melancholiškas aitrumas
“Įsivaizduokite nuodėmingą Ninos Hagen ir Jimo Morrisono duetą, atliekantį Bertoldo Brechto ir Rimbaud kūrybą su grupe, sudaryta iš “The Doors”, “The Velvet Underground” ir “Pink Floyd” narių, ir maždaug suprasite kerintį “DarkBlueWorld” skambesį”. Pristatydamas antrą vakaro pasirodymą Darius Užkuraitis citavo Kanados džiazo žurnalą „Coda“.
Apibūdinimas išsamus ir tikslus. Ant teatro scenos užlipusi grupė „DarkBlueWorld“ ir yra būtent toks saldžiarūkštis muzikos mišinys. Taip, jiems tikrai netrūksta „The Doors“ tamsumo, „Pink Floyd“ melancholijos, dar pridedama ir aštrių charizmos prieskonių. Tie prieskoniai dažniausiai sklinda iš grupės lyderės ir vokalistės Elizabeth Fischer asmenybės. Ji yra pagrindinė tekstų autorė, o jai pritariantys muzikantai muziką komponuoja pagal vokalistės poeziją.
Kokia poezija, tokia ir muzika. Šiek tiek slegianti širdį, šiek tiek skaudi, vietomis sukelianti daugiau neigiamų emocijų nei teigiamų. Tačiau kaip ir visur džiaze, taip ir čia netrūksta paradoksų.
Šįkart paradoksas tas, kad iš pažiūros negatyvi muzika vis tiek sukelia norą jos klausytis dar ir dar. Skausminga atlikėjos lyrika, paaitrinta (o kartais pasaldinta) nepakartojama gitaristo Tony Wilson kūryba ketvirtadienio vakarą nepaliko abejingų. Elizabeth Fischer, regis, net neketino įtikti publikai (jei kas nors to išvis tikėjosi).
Grupės pasiruošimo pasirodymui metu ji labiau priminė teatro valytoją, susisukusią į nebe naują megztinį ir lyg netyčia užklydusią ant scenos. Pasirodymo metu prieš auditoriją žengė ta pati valytoja įsisupusį į tą patį nebe naują megztinį. Jokių išorinių pastangų pelnyti žiūrovų simpatijas, jokių reveransų ir visiškas atvirumas.
Tikrieji traukos burtai prasideda tada, kada Elizabeth Fischer pradeda pasakoti skausmingas, melancholiškas ir aštrias savo istorijas, pateiktas muzikine „DarkBlueWorld“ išraiška. Po šios grupės pasirodymo veide neliko šypsenos, šlovinančios džiazo muzikantų unikalumą ar improvizacijos fenomenalumą.
Pirmųjų vakaro atlikėjų sukeltą muzikinį džiaugsmą „DarkBlueWorld“ nustumė į antrą planą. Bet jokių blogų emocijų anaiptol neatnešė. Paliko tik tą keistą priklausomybę, kada skauda, bet norisi dar. Jei tik „DarkBlueWorld“ dar kada nors gros Vilniuje, būtinai jų klausysiu vėl. Patariu klausyti ir visiems, kieno širdis nors kartą gyvenime liūdėjo.
Daug žadantis penktadienis
Kad ir koks galingas buvo ketvirtadienio emcijų užtaisas, jis bent trumpam turi būti padėtas į šalį. Penktadienio vakaras žada būti ne ką mažiau intriguojantis. Prisipažinsiu, kad tarptautiniuose džiazo festivaliuose mane labiau domina atlikėjai iš užsienio. Todėl ir šiandien labiau laukiu ne Dainiaus Paulausko grupės pasirodymo, o kolektyvo iš Taivano „Sizhukong“ koncerto.
Nežinau, ką pasiūlys rytietiškas džiazas, bet numanau, kad tai bus dar vienas emocijų paketas, papildysiantis kol kas labai sėkmnigą šio rudens džiazo rinkinį. Beje, jau šiandien klube „Tamsta“ įvyks ir naktinė Jam sesija. Ten subtilių ir reikšmingų tylos pauzių nebus, bet dėl aukšto lygio džiazo praktiškai neabejoju.
Vakaras laukiamas su nekantrumu, o kol kas visi galime pasidžiaugti, kad egzistuoja džiazas ir vyksta jo festivaliai.

Spalio 13 dieną sostinėje prasidės 23-asis tarptautinis festivalis „Vilnius Jazz”. Jis pristatys vieną solidžiausių programų per visą savo istoriją, sakoma organizatorių pranešime. „Geram džiazui nėra sunkmečių ir finansinių krizių, jei publikai reikia šios muzikos, o muzikantai nori ją groti”, – sakė „Vilnius Jazz” rengėjas Antanas Gustys.
Pasak jo, festivalis dar nėra vykęs šešias dienas, kaip šiemet, ir pristatęs 8 koncertuose net 16 projektų iš Europos, Amerikos ir Azijos šalių. Visi svečių pasirodymai be kompromisų tęs „Vilnius Jazz” misiją propaguoti įdomiausius naujojo džiazo bei improvizacinės muzikos pavyzdžius, palaikyti Vilniaus džiazo mokyklos atstovus.
Netrūks eksperimentų
Pirmą kartą festivalį įrėmins fortepijoninio džiazo rečitaliai sostinės koncertų salėje „Piano.lt”. Maratoną pradės vengrų „free” džiazo tėvas Gyorgy Szabadosas, o užbaigs kylanti Europos džiazo žvaigždė iš Portugalijos Filipe Raposo.
Pirmą kartą Azijai „Vilnius Jazz” scenoje atstovaus grupė iš Taivano. Tai – pianistės Yuwen Peng vadovaujamas ansamblis „Sizhukong”, mezgantis dialogą tarp senosios ir naujosios Taivano kultūrų bei džiazo.

Tačiau didžiausia programos puošmena A.Gustys vadina legendinio džiazo ir bliuzo gitaristo iš JAV Jameso „Blood” Ulmerio pasirodymą. Be šios asmenybės sunku įsivaizduoti bliuzo ir laisvojo džiazo raidą, kaip be Jimi Hendrixo – roko istoriją. J.”Blood” Ulmeris su bendražygiais pristatys Vilniuje savo etapinį projektą „Odyssey”.
Originalų mąstymą festivalyje savaip įprasmins kanadiečių alternatyvios muzikos grupė „DarkBlueWorld” su vienu geriausių Kanados džiazo gitaristų Tony Wilsonu, iškilios improvizacinės muzikos scenos asmenybės iš Prancūzijos, Šveicarijos, Danijos.
Vilnietiškos staigmenos
Lietuvai atstovaus taip pat spalvinga komanda. Specialią programą minėdamas savo 50-metį festivaliui rengia jo senbuvis Dainius Pulauskas su šalies džiazo grandų rinktine. Staigmenų žada Vilniaus džiazo mokyklos tradicijų tęsėjai – trio „Mockūno NuClear” (Liudas Mockūnas, Dmitrijus Golovanovas, Marijus Aleksa) ir „ACCOsax Freeminded” (Raimondas Sviackevičius, Janas Maksimovičius, Arkadijus Gotesmanas) bei smuikininkas Tadas Dešukas su grupe „Baisios stygos”.
L.Mockūno trio „NuClear” po koncerto Vilniuje pasirodys su britų trioVD Londono džiazo festivalyje. Tai – pernai sostinėje prasidėjusio „Vilnius Jazz” ir Londono džiazo festivalių bendradarbiavimo tąsa.
Tradiciškai į „Vilnius Jazz” sceną kils jauniausia šalies džiazo kūrėjų karta. Jau penktus metus iš eilės dieninis festivalio koncertas sekmadienį bus skirtas džiazo konkurso „Vilnius Jazz Young Power” finalui.
Startas su vengrų legenda
„Vilnius Jazz” pradėsiantis pianistas ir kompozitorius Gyorgy Szabadosas dažnai vadinamas Vengrijos „free” džiazo tėvu. Jis įspaudė pėdsaką Vengrijos džiazo istorijoje įkurdamas šiuolaikinės muzikos dirbtuves „Kassák”, kurios subrandino naują savitą Vengrijos džiazo kartą. Be to, maestro Vengrijoje įkūrė orkestrą „MAKUTZ”, subūrusį improvizacinės muzikos aistruolius, puikius muzikantus.
G.Szabadosą kūrybos keliai suvedė su daugeliu laisvojo džiazo legendų. 1980-aisiais jis įrašė plokštelę „Szabraxtondos” dviese su eksperimentinio džiazo grandu Anthony Braxtonu. Vengrų pianistas taip pat bendradarbiavo su laisvojo džiazo gigantu Roscoe Mitchellu – 1998-aisiais su juo įgrojo plokštelę „Jelenes”.
2005-aisiais pianisto diskografiją, apėmusią jau daugiau kaip dešimt albumų, papildė dar vienas įrašas – šįkart koncertinis – su Anthony Braxtonu („Triotone”): čia tandemui talkino ir Vladimiras Tarasovas.
G.Szabadoso kūryba ir mastymas neatsiejami nuo Vengrijos kultūros klodų. Didelę įtaką jo muzikai daro vengrų liaudies, ypač Transilvanijos, muzika. Menininko nuopelnai savo šalies džiazui yra įvertinti Ferenczo Liszto, Anna Neufeld ir „Artisijus” apdovanojimais.