woody allen
Su aktoriumi Jesse Eisenbergu kino mėgėjai geriausiai susipažino tuomet, kai jis suvaidino „Facebook“ sumanytoją Marką Zuckerbergą juostoje „Socialinis tinklas“, vėliau sekė tokie kino hitai, kaip dvi „Apgaulės meistrai“ dalys, „Betmenas prieš Supermeną: teisingumo aušra“, Woody Alleno „Į Romą su meile“ ir kiti didžiųjų ekranų perlai. 32–jų Holivudo žvaigždė, atrodo, greitai iš mėgstamiausiųjų sąrašų nedings, tačiau nedaug kas žino, jog jis ne tik vaidina, prodiusuoja bei režisuoja filmus, bet ir rašo pjeses. Kino teatruose rodomas naujausias J. Eisenbergo filmas – W. Alleno „Aukštuomenės klubas“. Kviečiame artimiau susipažinti su talentinguoju aktoriumi.
Jaunatviška ir elegantiška aktorė Emma Stone drąsiai gali būti vadinama naująja režisieriaus Woody Alleno mūza. Atlikusi pagrindinį aiškiaregės Sofijos vaidmenį jo 2014-ųjų filme „Mėnesienos magija“, šįsyk raudonplaukė į kino ekranus sugrįžta naujausiame produktyviojo kino kūrėjo filme „Neracionalus žmogus“ (angl. „Irrational Man“). Dramatiškoje istorijoje E.Stone herojė Džilė pasiduos jos profesorių įkūnijusio Joaquino Phoenixo traukai.
Buvęs karo belaisvis, mikčiojantis karalius, bankininkas, britų slaptasis agentas… Colinui Firthui kine yra tekę atlikti daugybę itin skirtingų vaidmenų, tačiau jo tokio, koks pasirodys naujajame Woody Alleno filme „Mėnesienos magija“ (angl. „Magic in the Moonlight“), dar niekas nėra matęs. Istorijos pradžioje C. Firthą sudėtinga būtų pažinti net ištikimiausiems jo gerbėjams, mat jis pasirodo Rytų iliuzionisto amplua.
Kone kasmet vis po naują filmą pristatantis žymusis Holivudo kino kūrėjas Woody Allenas šį rugsėjį į kino ekranus atgabens dar vieną jam charakteringą istoriją – romantišką, šmaikščią ir su žiupsneliu paslapties. Naujajame filme „Mėnesienos magija“ (angl. „Magic in the Moonlight“) žiūrovų laukia kelionė į režisierių pamėgtą pietų Prancūziją, kur pagrindiniam herojui teks aiškintis, ar išties egzistuoja magija, o gal – tai tik aiškiaregės apgavystė.
Šiandien pusryčiauti kviečiame kartu su „gyvuoju kino klasiku“ visuotinai pripažįstamu amerikiečių kino aktoriumi, režisieriumi, džiazo muzikantu, komiku Woody Allenu.
Vieno iš žymiausių ir produktyviausių režisierių pasaulyje (nuo 1969 m. Woody Allenas kas metai parašo, nufilmuoja ir išleidžia į kino ekranus po naują filmą) naujausia juosta „Į Romą su meile“ („To Rome with Love“) šį ketvirtadienį, rugpjūčio 23 d. bus rodoma „Kine po žvaigždėmis“, Šiuolaikinio meno centro kiemelyje Vilniuje.
Holivudo aktorė, muzikantė, modelis ir politinė aktyvistė Scarlett Johansson apsinuogino žurnalo „Vanity fair“ viršeliui. Fotosesijos metu, aktorė atviravo apie sunkų išsiskyrimą su R. Reynoldsu ir įdomią draugystę su W. Allenu.
Vakar po žvaigždėtu dangumi įvyko naujo komedijos virtuozo W. Alleno filmo „Vidurnaktis Paryžiuje“ premjera. Širdis spėjo nusiristi į kulnus, pamačius iš tamsos išnirusį ir link ekrano žingsniuojantį patį maestro, kaip įprasta, šviesiu kostiumu, žilaplaukį ir, žinoma, su legendiniais akiniais…
Deja, tai buvo puikiai W. Alleną kelioms minutėms įkūnijęs aktorius Algirdas Dainavičius. Mes siūlome paskaityti interviu su pačiu režisieriumi, parengtą, pasibaigus jo naujausio kino darbo filmavimui.
„Vidurnaktis Paryžiuje“ prasideda 3 minučių įžanga – kelione po Paryžiaus gatves, žymiausias vietas, kol ateina naktis… Koks miesto vaidmuo jūsų filme?
Pirmą kartą šį miestą aplankiau 1964 m. Augdamas stebėjau jį kino filmuose, tad buvau susidaręs šiokį tokį įspūdį. Įsimylėjau Paryžių iš karto, visas Holivudas jį mylėjo – tai buvo meilės, muzikos, vyno, gražių viešbučių ir restoranų miestas. Jis iš tikro ir padiktavo naujausio filmo siužetą, jo nuotaiką. Paklausiau savęs, su kuo man labiausiai asocijuojasi Paryžius. Atsakymas paprastas – su romantika.
Pagrindinis veikėjas amerikietis(vaidina Owenas Wilsonas), gyvenantis iš scenarijų kino filmams rašymo, svajoja gyventi Paryžiuje, rašyti čia savo knygą. Savo sužadėtinei jis užsimena, norintis, jog tai būtų 1920 m. miestas. Kiek Gilas artimas jums?
Prisipažinsiu, visada svajojau likti gyventi šiame mieste. Jis mane veikė tarsi magija, kurios filme tikrai netrūksta. Tačiau niekada neišdrįsau, maniau, kad amerikiečiui bus sunku Paryžiuje rasti savo vietą. Tad Gilo kelionę laiku – į 1920 m., Aukso amžių – pavaizdavau šiek tiek skeptiškai. Apskritai, norėjau pavaizduoti, kad dauguma žmonių romantizuoja praeitį. Nukeldamas pagrindinį veikėją į skirtingas epochas, supažindindamas jį su jose gyvenusiais ir kūrusiais genijais, siekiau parodyti, kad jie visi taip pat idealizuoja praeitį, o ne tą laiką, kuriame gyvena. Tai būdinga romantikams.
Gilo būsimas uošvis vadina jį komunistu. Kokiu tikslu prabilote apie politines pažiūras? Gal ir jus yra taip kas pavadinęs?
Tikrai, ne. Aš visiškas demokratijos šalininkas. Tik norėjau pabrėžti merginos tėvų nusistatymą prieš būsimą žentą. Gilas, vaizduojamas, kaip geras vyrukas, bandantis visiems įtikti, tačiau jo merginos mama mano, kad dukra gali susirasti geresnį partnerį, o tėvas dėl neapykantos jam prikiša netgi išgalvotas politines pažiūras. Norėjau šią šeimą pavaizduoti, kaip tipinius amerikiečius, kritikuojančius prancūzus ir vadinančius juos komunistais. Atvirkščiais nei jiems, Gilui patiko Paryžius. Maniau, kad šis interesų skirtumas tiesiog bus juokingas, jokių politinių kėslų neturėjau. Mano herojus gali tapti ir fašistu, bet tik tam, kad prajuokintų.
Owenas Wilsonas ne tik jūsų filme, bet ir realiame gyvenime yra rašytojas? Kaip scenarijų vertino jis? Gal kilo kokių nors nesklandumų, trukdžiusių filmavimui?
Aš to tikrai nežinojau. Nelabai domiuosi filmui pasirinktų aktorių gyvenimais. Tiesiog leidžiu jiems žinoti, kad jie visuomet yra laisvi kažką keisti. Jei tik jie turi kažkokių pasiūlymų, su malonumu išklausau ir galiu, prisipažinti, daugumą iš jų priimu. Kartais aktoriai nenori sakyti vienos ar kitos frazės, suvaidinti juokingoje scenoje taip, kaip aš buvau sugalvojęs, nes galbūt jiems tai net neatrodo juokinga. Visada leidžiu improvizuoti. Jeigu matau, kad labai prieštarauja norimai išreikšti minčiai, tada pataisau, paaiškinu, kas ne taip, tačiau tai būna tikrai retai. Aktoriai turi jaustis laisvai, tada juosta bus nuoširdi, tikroviška ir pasieks žiūrovą.
Paskutiniųjų filmų veiksmas vyko Europoje – Londone, Paryžiuje, Italijoje, Ispanijoje. Niekada nesigailėjote, palikęs gimtąjį Niujorką, ir pradėjęs filmavimą miestuose, kurie skiriasi kultūrą, žmonių mentalitetu, kalba ir t. t.?
Naujas miestas – nauji restoranai, naujos pasivaikščiojimų vietos, naujos emocijos. Kultūrų skirtumai tik padėjo filmavimams. Žmonės visada sutikdavo maloniai ir dirbant nekildavo jokių problemų. Dėl kalbos taip, didžioji dalis jų kalba angliškai. Pamenu, kažkada Niujorke filmavimo aikštelėje dirbome su kinų kompanija, va tada ir susidūrėme su įvairiausiais sunkumais.
Tačiau vistiek pasiilgstate Niujorko? Ko labiausiai?
Žinoma, kad pasiilgstu. Trūksta vien jau beisbolo rungtynių, kurių didžiąją dalį praleidau dirbdamas Romoje. Man patinka Niujorkas, jis man artimas, juk čia gimiau ir užaugau. Paprasčiausiai viešbučio duše pasiilgstu savo namų dušo, savo lovos, namo. Tačiau, pasikartosiu, gyvenimas skirtinguose miestuose man duoda labai daug.
Sklinda gandai, kad planuojate kurti filmą apie legendinę asmenybę, kurią matėme ir „Vidurnaktis Paryžiuje“ – Zelda Fitzgerald?
Na, tai tikrai tik gandai. Tokių planų kol kas neturiu. Tačiau visada norėjau apie ją sukurti filmą. Tai moteris, kuri mane žavi. Tie laikai, kada ji gyveno, taip pat. Daugelyje savo filmų naudojau jaunos, gražios, stilingos, kūrybingos ir energingos moters, t. y. Zeldos Fitzgerald, portretą. Juostoje „Vidurnaktis Paryžiuje“ leidau ją įkūnyti tiesiogiai.
Jeigu turėtumėte galimybę keliauti laiku, pasirinktumėte 1920 m. Paryžių?
Kelionės laiku yra keblus dalykas. Rinkdamasis kurį nors laikmetį, galvoji tik apie gražius, ten keliauti traukiančius dalykus. Tačiau pamiršti moteris, mirštančias per gimdymą, džiovą, dantistus, kurie gręžia geliantį dantį be jokių nuskausminamųjų ir be jokio pasigailėjimo… Filme „Vidurnaktis Paryžiuje“, žinoma, tos kelionės magiškos, užburiančios, romantiškos ir tuo pačiu komiškos. Norėčiau nukeliauti vienai dienai į Paryžių Gražiosios epochos metu (XIX a. pab. – iki I Pasaulinio karo), kuomet miesto gatvės dar nebuvo prigrūstos tų visų turistams skirtų baisybių – marškinėlių, atvirukų su Eifeliobokštų ir pan. Tikrai norėčiau pajusti visą to meto Paryžiaus grožį. Negalėdamas pats to patirti, leidau šiais išgyvenimais pasimėgauti „Vidurnaktis Paryžiuje“ veikėjus.
Woody Allenas pasaulyje laikomas kino genijumi, tačiau mažai kas žino, jog režisierius nuo pat vaikystės domėjosi ir vis dar domisi dviem dalykais – magijos triukais ir grojimu klarnetu. Pastarasis užsiėmimas jam teikia ypatingai daug džiaugsmo, todėl vyras laikas nuo laiko su gyvo garso grupe pasirodo mažuose Manheteno klubuose ar jaukiuose džiazo festivaliuose. Kovo 23 dieną jis savo muzikiniais sugebėjimais žada pradžiuginti lenkus – surengs džiazo pasirodymą Katovicuose. O tai – maždaug 700 kilometrų nuo Vilniaus.
Katovicai 2016-aisiais taps Europos kultūros sostine, o švęsti lenkai tai pradės būtent nuo Woody Alleno koncerto miesto kultūros centre. Į šventinius renginius kviečiami ir kino gerbėjai, nes per kelias dienas bus parodyti beveik visi kino genijaus filmai. Retrospektyvoje bus ir naujausia jo komedija, šiuo metu rodoma Lietuvos kino teatruose – „Kai sutiksi aukštą tamsiaplaukį“, kurioje vaidina Antonio Banderasas, Anthony Hopkinsas, Freida Pinto, Naomi Watts.
Lietuviams, mėgstantiems ne tik „vudišką“ kiną, bet ir džiazą, Katovicai neturėtų pasirodyti toli – vos apie 700 kilometrų nuo Vilniaus.
Seras Anthony Hopkinsas drąsiai teigia, jog jo gyvenimas pranoko net ir patį gražiausią sapną. Tačiau 73-jų aktorius prisipažįsta, kad laimingu jį padarė tikrai ne šlovinga karjera Holivude. Vyro veidas nušvinta kalbai pasisukus apie žmoną, sendaikčių pardavėją Stellą Arroyave, santuoką su kuria vadina didžiausiu gyvenimo pasiekimu.
Būtent ji, A.Hopkinso įsitikinimu, apvertė žvaigždės gyvenimą aukštyn kojomis ir privertė vertinti kiekvieną kartu prabūtą akimirką.
„Mano gyvenimas pranoko visas svajones. Nekalbu apie šlovę ar pinigus, kalbu apie santuoką. Stella – pati gražiausia pasaulyje moteris, mano gyvenimui suteikusi ramybės ir išminties. Susitikome prieš dešimt metų, kai gyvenimas niekur nebejudėjo, tik aš to nesupratau. Netikėjau niekuo, o ypač moterimis“, – britų laikraščiui „The Daily Telegrapf“ pasakojo vyras.
„Kas rytą ji nubunda laiminga, besišypsanti. Argi tai ne dovana? Mano žmona – labai pozityvus žmogus, todėl per tuos metus, kuriuos praleidome drauge, jau išmokau gyvenimą priimti tokį, koks jis yra ir gyventi šia akimirka, o ne laukti dovanų iš dangaus. Tiesa, tą vieną, pačią svarbiausią dovaną jau gavau ir yra mano lovoje“, – mylinčiomis akimis žmoną giria aktorius.
A.Hopkinsas teigia vis vėl atradęs aistrą vaidinti ir ypatingai vertina naujus iššūkius. Vienu tokiu tapo jo pasirodymas naujausioje Woody Alleno komedijoje „Kai sutiksi aukštą tamsiaplaukį“. Šiuo vaidmeniu vyras prisipažino pabandęs pabėgti nuo kiekviename žingsnyje persekiojusios Hanibalo Lekterio etiketės, tačiau vėl prie panašaus žanro grįžo siaubo trileryje „Egzorcizmas“ (The Rite), kuris Lietuvoje turėtų pasirodyti balandžio mėnesį.
„Neketinu sustoti. Nepaisant amžiaus, galiu puikiai atlikti savo darbus, jei vaidybą galima pavadinti darbu. Į filmus investuoju visą save ir negaliu pakęsti, jei kas nors aplinkui nesistengia tiek pat, kiek aš“, – sako žvaigždė.
Kitokį A.Hopkinsą filme „Kai sutiksi aukštą tamsiaplaukį“ kino teatruose bus galima pamatyti jau nuo šio savaitgalio. Na, o „Egzorcizmo“ dar teks palaukti. Pasaulyje puikiai startavęs siaubo trileris mūsų šalyje pasirodys balandį.