Ina Peseckienė
Šį žmogų kai kurie pažįsta kaip sėkmingiausią 2011 m. VU Karjeros dienų dalyvį, gavusį norimą darbą. Dėl jo Jonas Jonikaitis net buvo laikinai apleidęs savo svajonę: jis nori dėstyti. Tačiau švietimo sistema ir požiūris į ją jam ne prie širdies. Su būsimu dėstytoju kalbamės apie diplomo svarbą, mokymosi įstaigos bei būsimos profesijos pasirinkimą.
Apie diplomo garbinimą. Tebegyvuoja požiūris, kad diplomas garantuoja padėtį visuomenėje, gerą darbą ir pajamas. Tačiau vien dėl to, kad jį turi, tavęs nevertins geriau. Diplomas nereiškia nei kad turi reikiamų žinių, nei kad sugebėsi dirbti siūlomą darbą. Gali būti įgijęs kelis aukštuosius išsilavinimus, bet , pvz., nesugebėti vadovauti, nes šis darbas reikalauja labai kokybiškai veikti keliais kanalais.
Apie mokymosi įstaigos pasirinkimą. Dar mokykloje turėtų būti leidžiama suprasti, kad tam, kad taptum geras specialistas, neturėtum būtinai stoti į aukštąją mokyklą. Šiandien universitetą vertina kaip aukštesnio nei kolegija lygio mokslo įstaigą. Dažnai girdime: neįstosiu į universitetą, tai stosiu į kolegiją. Tačiau tai nėra prastesnė mokymo įstaiga, tiesiog kitokia, suteikianti žinių darbui.
Mano manymu, universiteto misija – parengti mokslininką, globaliai mąstantį specialistą. Tam turi būti atsiribota nuo praktinio darbo. Praktinėms žinioms įgyti yra kolegijos. Tad jei žmogus nori turėti pakankamai žinių ir įgūdžių dirbti norimą darbą, o ne tapti globaliai mąstančiu strategu, gal verta rinktis šią mokymo įstaigą? Tada išvengsite nuobodžių teorinių paskaitų ir sutaupysite vienus mokslo metus.
Apie bendrąjį priėmimą. Stebina, kaip neatsakingai pildome lapą, kuris nulemia mažiausiai trejus ketverius ateinančius gyvenimo metus bei karjeros kryptį. Įrašomi skambūs pavadinimai, kad tik kur nors įstotum. Tačiau verta ne tik pavartyti žurnalą „Kur stoti“, bet ir susirasti informacijos apie norimą specialybę, pakalbinti dirbančius tą darbą žmones. Gali paaiškėti, kad universiteto studijų tam net nereikia.
Apie patarimus. Dažnai į universitetą stojama dėl tėvų spaudimo. Jie linki gero, tačiau neišmanydami darbo rinkos dėsnių, turėdami nuolatinį darbą, dažnai pataria nežinodami. Nepamirškime, kad jie rinkosi kelią tada, kai kūrėsi gamyklos, trūko jaunų specialistų, tad darbą gaudavo vos baigę mokslus. Jie nesusidūrė su darbo paieška ar karjeros valdymu, tad mūsų kartos problemas vertina per senąją prizmę. Pvz., prasti vaiko pažymiai jiems yra problema, nes tikima, kad blogai baigus mokyklą, negausi diplomo ir gero darbo.
Apie darbo rinką. Darbo vietų yra, tačiau ne tų, kur norėtų dirbti žmonės. Jos neatneša nieko naudingo: nesukuriamas produktas, tik perparduodama prekė ar paslauga. Net kurdami verslą žmonės renkasi ne tą sritį, kurioje nusimano, o tą, kur didesni pinigai ir laisva niša.
Apie dėstytojus. Gerų dėstytojų yra labai nedaug, tačiau yra nemažai gerų savo srities specialistų. Dėstytoju tampama ne dėl mokėjimo dėstyti, bet dėl pasiekimų tam tikroje mokslo srityje.
Jei ateina nemotyvuotas išmokti studentas, tokiam labai sunku išaiškinti – dėstytojas aiškinti nesimokė, užtat mokėsi savo dalyko. Dėstytojas galėtų įvertinti visus objektyviai, tada jo dalyko egzaminą išlaikytų vos 20 proc. studentų, o jis pats būtų apkaltintas, kad prastai dėsto. Tad pasirenkamas kitas kelias. Dėstytojų gretose – daug gerų specialistų, kurie neparuošia specialistų.
Apie mokymąsi visą gyvenimą. Mokymasis visą gyvenimą mane gąsdina. Dažnai pats mokymasis neteikia malonumo, atgraso dabar siūlomos mokymosi formos: turi konspektuoti, analizuoti, dažnai išmokti mintinai, kad atsakymas būtų tikslus. Jei pasakysite žmogui, kad taip bus visą gyvenimą, vargu, ar jis apsidžiaugs.
Apie mokamas studijas. Kiek studentų iš tiesų moka už mokslą? Sumoka tėvai. Studentai visą gyvenimą gyveno iš tėvų kišenės. Ar įmokos už studijas ką nors pakeis? Tėvams – taip, „turėti vaiką“ kainuos brangiau. O štai studentai gyvens kaip gyvenę, gal net linksmiau, jei iš tėvų persikraustys į bendrabutį. Daugeliui studentų universitetas ar kolegija – vidurinės tęsinys. Tik 3-4 kurse kai kurie pradeda mąstyti, ko iš tiesų norėtų ir kur įstojo. Dalis suvokia, kad norėtų veikti ką kitą, bet kadangi tėvai moka, tai pasižadama „ištempti“ iki diplomo.