liaudies pasakos
Ar tikrai visada gėris nugali blogį? Gyvenime, labai gaila, bet, ko gero, ne, tačiau pasakose – visada. Optimistiškai nusiteikę sekame seną gerą pasaką apie dvylika brolių juodvarniais lakstančių.
Kai toks gražus vakaras nieko kito nesinori tik būti šalia to, ką labiausiai myli. Staiga atėjusios vasaros proga sekami jums šįvakar meilės pasaką apie raganos burtus, miegančią šalį ir sapnų pažadintą karalaitę.
Dvylika bernų, kurie visą dieną nieko neveikė, vakare taip pat nenorėjo savęs varginti, sugulė į žolę ir ėmė girtis savo tinginiu. Vienas sako:
— Kas man darbas su kitais, man pakanka savim rūpintis: valgau nemaža, o geriu dar daugiau.
Pavalgęs keturis kartus, truputį palaukiu, kol išalkstu, tada vėl drožiu. Anksti keltis nemėgstu, o kai saulė pakyla, vėl ieškau pavėsio kur pailsėti. Pašauks mane ponas, apsimetu nieko negirdįs; pašauks antrą kartą, iš pradžių palaukiu, paskui atsistoju, pasirąžau ir einu iš lengvo. Tik taip darydamas dar gali žmogus gyventi! Kitas atsiliepė:
Šiandien kassavaitinėje rubrikoje Ketvirtadienio liaudies pasaka svečiuojasi Ezopas ir seka pasakėčią apie elnią ir vynmedį. Moralas labai ryškus ir nukreiptas prieš žmogišką ydą – nedėkingumą.