Viską, ką žinome apie seksualines mažumas, mums padiktuoja žiniasklaida arba pokalbiai su ne daugiau už mus pačius žinančiaisiais neformalioje aplinkoje.
Tiek mums pakanka, kad leistume sau seksualinių mažumų atstovus nuteisti arba išteisinti. Tačiau ar tikrai žiniasklaida visuomet galima pasikliauti, o neformalių pokalbių turinį vertinti kaip objektyvų informacijos šaltinį?
Kada atsirado seksualinės mažumos?
Nagrinėjant bet kokią probleminę situaciją, pirmiausia ieškoma tiek situacijoje veikiančiųjų ištakų, tiek probleminės situacijos susidarymo laiko. Kalbant apie seksualines mažumas, konkrečiai – apie homoseksualumą, tiek homoseksualų, tiek juos engiančiųjų buvo visais laikais, kiek tik liudija istoriniai šaltiniai. Esminis skirtumas tas, kad kiekvienas amžius diktavo vis kitokių aplinkybių probleminės situacijos slėpimui, viešumui, radikalumui ar liberalesniam požiūriui.
Leidinio „Žingsnis socialinės aprėpties link: kodėl būtina atsižvelgti į lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transseksualų poreikius“ bendraautorė Juliana Lozovskaja rašo: „Viduramžiais homoseksualizmu apkaltinti asmenys būdavo skandinami, smaugiami geležiniu lanku, nukirsdinami, kastruojami, kariami arba deginami ant laužo. Šviečiamajame amžiuje – nors už daugelį nusikaltimų nebebuvo baudžiama mirtimi, o pusiau religinė „sodomijos“ sąvoka išnyko – homoseksualizmas ir toliau buvo laikomas nusikaltimu; medicinos ir teismų teorijoje atsirado nauji terminai nepadorūs veiksmai ir nusikaltimas prigimčiai, kuriais imta teisinti homoseksualų medžioklę ir bausmes.“
Heteronormatyvinė visuomenė – visuomenė, pripažįstanti tik vyro ir moters porą – visais laikais dominavo seksualinių mažumų atžvilgiu ir net skatino „kitokių“ diskriminaciją pačiomis įvairiausiomis formomis.
Beje, apie dar ankstyvesnes homoseksualumo ištakas liudija įdomūs faktai. Maždaug 600 metų pr. Kr. Lesbo saloje gyveno žinoma poetė Sappho, kuri ypač domėjosi moterimis. Manoma, kad žodis „lesbietė“ kilo būtent nuo Lesbo salos pavadinimo.
Seksualinių mažumų padėtis Lietuvoje
Tikslių duomenų apie Lietuvoje esančių seksualinių mažumų mastus nėra, tačiau į 2006 – 2007 metais atliktų kiekybinio ir kokybinio tyrimų klausimus atsakė 468 respondentai: 78 % vyrų ir 22 % moterų. Jų seksualinė orientacija: 69 % – homoseksualai (vyrai ir moterys, turintys potraukį tai pačiai lyčiai), 29 % – biseksualai (vyrai ir moterys, turintys potraukį abiems lytims), 1 % – transseksulai (vyrai ir moterys, jaučiantys lyties tapatumo neatitikimą), 1 % – kita.
Atlikti tyrimai parodė, kad netradicinė seksualinė orientacija Lietuvoje dažniausiai slepiama ne tik nuo draugų ar giminaičių, tačiau net ir nuo šeimos narių. Atvirauti šeimai ir draugams bijoma dėl galimo diskriminavimo, nepripažinimo bei nesupratimo. Tyrime dalyvavusieji išreiškė poziciją, kas, jų manymu, Lietuvoje labiausiai skatina homofobiją (baimę arba panieką homoseksualams): 55 % – politikai, 49 % – katalikų bažnyčios požiūris ir 45 % – žiniasklaida.
2006 metais UAB „Vilmorus“ atlikta gyventojų apklausa (lauko tyrimas) apie homofobiją ir Lietuvos gyventojų požiūrį į homoseksualumą atskleidė dar daugiau neįtikėtinų duomenų („Nematomi piliečiai. Apie homoseksualių žmonių teises ir homofobiją Lietuvoje“, 2007):
• į klausimą, kaip reaguotumėte sužinoję, kad Jūsų artima draugė yra homoseksuali, 44 % atsakė, kad priimtų ją tokią, kokia ji yra, 22 % mėgintų ją pakeisti, 10 % atsisakytų su ja bendrauti;
• į klausimą, kaip reaguotumėte sužinoję, kad Jūsų artimas draugas yra homoseksualus, 43 % atsakė, kad priimtų jį tokį, koks jis yra, 24 % atsisakytų su juo bendrauti, 8 % mėgintų jį pakeisti;
• į klausimą, kaip reaguotumėte sužinoję, kad Jūsų vaikas yra homoseksualus, 2 % atsakė, kad išsižadėtų vaiko, 16 % slėptų šį faktą nuo giminių ir pažįstamų, 36 % mėgintų jį / ją pakeisti, 34 % kreiptųsi psichologinės pagalbos sau, 44 % stengtųsi visokeriopai palaikyti savo vaiką;
• į klausimą, jeigu Jūsų akivaizdoje būtų įžeidžiai, paniekinamai kalbama apie homoseksualius žmones, jūs…, 7 % atsakė, kad entuziastingai palaikytų šį pokalbį, 53 % liktų neutralūs, 28 % mėgintų pakeisti pokalbio temą, 11 % atvirai prieštarautų tokiam elgesiui.
…ir Europoje
Viena vertus, Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, žmogaus teisės tapo labiau „apčiuopiamos“, tačiau kita vertus, kalbos viešojoje erdvėje ir pavasarį sostinėje surengtos eitynės sukėlė naują pavienių prieš seksualines mažumas pasisakančiųjų bangą.
Seksualinėms mažumoms tolerantiškiausiomis šalimis Europoje galima įvardinti Airiją, Olandiją ir Švediją. Kaip leidinyje „Žingsnis socialinės aprėpties link: kodėl būtina atsižvelgti į lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transseksualų poreikius“ rašo Ann von Below, Švedijoje ir Olandijoje LGBT (lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transseksualų) lygybė skatinama glaudžiai bendradarbiaujant vyriausybiniam ir nevyriausybiniam sektoriams, o Švedija ypatingai aukštai vertinama, kai kalbama apie politinį LGBT asmenų lygybės skatinimą.
Minėtose valstybėse homofobijai kelią užkerta įvairios švietimo, sveikatos apsaugos, užimtumo, socialinės paramos ir atotrūkio mažinimo programos.
Ann von Below rašo, jog vienas iš esminių bruožų, kuriuo pasižymi trys šalys (Olandija, Airija ir Švedija), yra tai, jog jose veikia vyriausybės įsteigtos institucijos, konkrečiai atsakingos už LGBT problemas.