Laba diena, Evelina. Turiu problemą, kuri, galbūt, daugeliui net neatrodys kaip problema, tačiau ji visgi yra. Niekaip negaliu atrasti savęs ir ko aš noriu iš gyvenimo. Ir kartais atrodo, kad net nežinau, kodėl esu nelaiminga – ar dėl aplinkos, ar dėl to, kad nerandu taikos su savo vidumi. Man 23 metai, turiu tikrai gerą darbą, esu dizainerė, uždirbu ne „prūdus”, tačiau išgyventi užtenka. Kur problema? Jaučiu, kad tai, ką darau, ne man, kažko trūksta gyvenime. Seniau daug keliaudavau, dabar tos kelionės apmažėjo ir man to labai trūksta. Net svajoju, kad būtų nuostabu dirbti televizijos laidoje apie keliones. Lyg ir norėčiau kažkur ilgam iškeliauti, bet kausto baimė, kad bėgu nuo kažko, kas sugrįžus vis tiek mane susiras. Taip pat bijau po darbo likti namie, nes mano kambariokai dažnai po darbų kur mieste su draugais „tūsinasi”, todėl kai esu viena namie jaučiuosi vieniša. Nors ir pati dažniausiai nesėdžiu namie, tačiau kartais jaučiu, kad einu susitikti su draugais, kad užpildyčiau vidinę tuštumą, kuri atsiranda būnant namie. Nors ten yra ką veikti – skaityti knygas, piešti ir pan. Šiuo metu vaikino neturiu, nors kandidatų netrūksta, tačiau kartais jaučiu, kad vaikinas neužpildys mano tuštumos ir nežinojimo, ko noriu iš gyvenimo. Aš pati turiu būti kaip „pilna” asmenybė ir nelaukti iš kitų savęs užpildymo. Kiti pasakytų – mesk viską ir važiuok į užsienį padirbėti, tuomet už tuos pinigus keliauk. Tačiau tuo pačiu gaila ir darbo, nes grįžus geresnio nerasiu, ypač tokiu krizės metu. O sugrįžti vistiek norėsiu ir bijau, kad tiesiog pabėgsiu nuo savęs, o pirmiausia man ir reikia su savimi susitaikyti. Galbūt padėtų budizmas? Ar visgi nepabijoti ir viską metus išlėkti į pasaulį vienai? Ačiū už atsakymą.
Jolanta
Konsultuoja psichologė Evelina Globė
Sveika, Jolanta. Na, atrodo, kad Jus ištiko ankstyva egzistencinė krizė, kuri kartu sutampa su tapatybės paieškomis, kurios Jūsų amžiuje yra visai natūralios. Egzistencinė krizė žmogų ištinka tuomet, kai, rodos, nors gyvenime žmogus turi viską, ko trokšta (darbą, profesiją, gerus santykius, šeimą), tačiau vis tiek viduje jaučia, kad kažko jo gyvenime esminio trūksta.
Žmogus tarsi nejaučia gyvenimo prasmės, nors išoriškai jo gyvenimas atrodo sėkmingas. Egzistencialistai tai vadina egzistenciniu vakuumu, o paprastai mes, kaip ir Jūs, tai įvardijame vidine tuštuma. Tokia krizė įprastai žmogų ištinka (jei apskritai ištinka) apie viduramžį, apie keturiasdešimtuosius metus, tačiau neretai su ja susiduriama ir jauname amžiuje, kuomet, ieškant savęs, savo vidinės tapatybės, nebe užtenka tik darbo, profesijos, artimų santykių, draugų ar šeimos, kuomet ilgimasi kažko, ką net sunku įvardinti.
O įvardinti sunku, nes šis ilgesys kyla jau ne iš apčiuopiamo išorinio pasaulio, o iš vidinės dvasinės žmogaus būties. Todėl egzistencinė krizė neišvengiamai susijusi su dvasinėmis, filosofinėmis, religinėmis paieškomis. Žmogus peržiūri ir koreguoja vertybių sistemą, keičiasi jo pasaulėžiūrą ir pasaulėjauta. Jūs taip pat iškeliate klausimą apie budizmą. Galbūt žinote, skaitėte, kad kažkam būtent ten pavyko rasti atsakymus į kylančius klausimus. Visos religijos siekia žmogui suteikti pažinimą būtent dvasinėje sferoje ir pripildyti žmogaus būtį trancendentine šviesa, todėl visos yra priimtinos ir gerbtinos.
Tačiau aš asmeniškai, savu laiku pasiblaškiusi po religijų įvairovę, laikausi tokios nuostatos, jog žmogui pirmiausia reikia gilintis į tą religiją, kurios tradicijoje yra gimęs, kuri sąmoningai ar nesąmoningai įtakoja jo gyvenimišką pasaulėžiūra ir pasaulėjautą, taigi mūsuose tai būtų krikščionybė. Pastaruoju metu vis dažniau susiduriu su tokio pobūdžio kaip Jūsų, Jolanta, keliamomis vidinės tuštumos problemomis tiek jaunų, tiek vyresnių žmonių tarpe. Ir dažnai tenka tapti liudininke to, jog būtent krikščioniškas tikėjimas užpildo tą jų vidinę tuštumą. Tad religijos, jei jaučiame jos poreikį, nebūtina ieškoti kažkur labai toli, dažniausiai pirmiausia reikia gerai apsidairyti aplinkui. Na, kartais reikia ir pakeliauti.
Tai, kad Jūsų laiške ypatingai ryškiai skamba kelionės tema, visiškai atitinka Jūsų keliamą problemą, todėl, kad savęs ieškojimas būtent ir yra vidinė kelionė. Visai natūralu, kad tai mus skatina ir išoriškai kažkur keliauti, pažinti, patirti, atrasti kažką naują, nes tokiu būdu mes turime galimybę pažinti ir atrasti kažką naujo ir patys savyje. Kartais iš tikrųjų gali būti naudingos išorinės kelionės, kaip Jūs sakote „išlėkti į pasaulį“, tam, kad susitikti ar susirinkti save. Apie tai kalba neseniai rodytas filmas „ Melskis, valgyk ir mylėk“.
Tačiau tai tikrai nėra panacėja nuo vidinės tuštumos, nes svarbu ne tiek pati kelionė, kiek tai, ką tu parsiveži iš tos kelionės, kokią patirtį ji tau kaip asmeniui duoda, ką tu sugebi iš jos priimti, kaip ši kelionė tave perkeičia. Jeigu keliaujama tik tam, kad keliauti, tai tampa tik dar viena maloni vartojimo forma, kuri ne tik, kad neduoda iš esmės kažką vertingo, bet gali tapti, kaip ir Jūs pati įžvelgiate šią grėsmę, pabėgimu nuo savęs, o ne savęs atradimu. Tikrąją kelionės motyvaciją gali įžvelgti ar intuityviai nujausti tik pats žmogus.
Jūsų atveju, Jolanta, ne mano valioje Jums atsakyti važiuoti Jums, viską metus, ar ne. Jūs gal pabandykite pati sau atsakyti, o ką Jums duodavo tos ankstesnės Jūsų kelionės – ar padėdavo Jums pažinti save, ar daugiau atlikdavo tik prablaškymo, atitrūkimo, išorinio pasaulio pažinimo funkciją. Iš Jūsų laiško man peršasi mintis, jog Jūs ilgitės kažkokios vidinės kelionės, o išorinės kelionės ilgesys tik atspindi šį troškimą. Drįstu pasakyti, jog, manau, Jums nevertėtų skubėti viską mesti ir išlėkti, nebent tai būtų labai aiškus Jūsų pačios troškimas ir sprendimas.
Miela Jolanta, pabaigai noriu Jums priminti apie kitokias kelionių, kurias galite keliauti, formas. Apie vieną jau užsiminiau: jei Jus traukia religijos, tikėjimo paieškos, jei jaučiate, kad tai Jums gali padėti, leiskitės į tikėjimo paieškos kelionę. Galite leistis į gilesnio savęs pažinimo kelionę – tam yra įvairiausių maršrutų – knygos, seminarai, savo talentų vystymas, profesinis augimas ar profesijos keitimas, malda, meditacija ir daugybė kitų. Kas ieško – tas randa.
Yra dar vienas labai svarbus keliavimo būdas – tai keliavimas drauge su kažkuo – su artimaisiais, draugais ar vienu draugu, mylimu žmogumi, bendradarbiais ir kitais gyvenime sutiktais žmonėmis. Užsimenate apie vienišumą, apie siekimą būti „pilna“ asmenybe, nelaukiant to užpildymo iš kitų. Miela Jolanta, net Biblijoje pasakyta: „Negera žmogui būti vienam“. Aš suprantu ir gerbiu Jūsų norą pačiai susigaudyti ir susirinkti save gyvenime, tačiau noriu priminti, kad būdami su kitais, mes taip pat turime galimybę būti savimi, ir per tai save pažinti ir save atskleisti.
Ir tai ne tik galimybė, bet ir būtinybė – nes be buvimo su kitais, būdami tik savyje, galime susidaryti labai siaurą ir iškreiptą savęs vaizdą, atsidurti vidinėje izoliacijoje, kurioje jausimės be galo vieniši. Keliaujančio vidinę kelionę žmogaus gyvenime turi būti ir buvimo vienatvėje (ne vienišume), ir buvimo bendrystėje su kitais, tikinčio žmogaus gyvenime atsiranda dar ir buvimas bendrystėje su Dievu.
Žinoma, visuomet kyla klausimas apie buvimo kokybę, prasmingumą – jei buvimas su kitais apsiriboja vien tik „tūsais“ ar tuščiu plepėjimu (na, retkarčiais ir tai neblogai), tai toks buvimas realiai mūsų vidinėje kelionėje neduoda jokio postūmio; arba jei savo vienatvę dalijamės tik su televizoriumi ar kokiu menkaverčiu skaitalu, tai irgi menkai praturtina mūsų vidinį pasaulį. Čia žmogus jau pats atsakingas už buvimo kokybę – ką jis renkasi: kokius žmones, bendravimo temas, patirtis, gyvenimo būdą, skaitomas knygas ir t.t.
Linkiu Jums, Jolanta, būti atvirai gyvenimui ir įvairioms jo vidinėms ir išorinėms galimybėms, nes kelionė prasideda tuomet, kuomet žengiame pirmą žingsnį, o toliau jau nenuspėsi, kur gyvenimas nuves, kokius tolius atvers, kokiomis patirtimis mūsų asmenybę pildys ir pildys. Tiesiog pasitikėkime gyvenimu!