evelina globė

Psichologo patarimas. Jauno žmogaus egzistenciniai klausimai
Psichologo patarimas. Jauno žmogaus egzistenciniai klausimai, ieškant savirealizacijos

Sveiki, niekada nepagalvojau, kad rašysiu laiškus interneto portalo psichologei. Tiesiog paskaitinėjau ankstesnes temas ir… Iš karto turiu perspėti, kad kažin ar pavyks sukurpti rišlų tekstą, ar išvis čia pasimatys nors kokia problema, rašau taip, kaip mano mintyse susidėliojusios.

Psichologo patarimas. Kaip užpildyti egzistencinius vakuumus?
Psichologo patarimas. Kaip užpildyti egzistencinius vakuumus?

Sveiki, viskas kaip ir yra gerai, gyvenimas klostosi irgi nieko. Tikrai yra žmonių
kurie turi didesnių bėdų bet…

Man ką tik suėjo 25 m. Esu Vyras. Dirbu mėgstamą darbą pagal specialybę, kuri pakankamai perspektyvi, tačiau atrodo vis kažko trūksta. Norisi siekti daugiau, bet ką daryti ir ties kokia veikla koncentruotis neįsivaizduoju. Galvoju apie nuosavą verslą, bet rimtesnių idėjų trūkstą. Tada bandau visiškai atsiduoti darbui, bet praėjus įtempto darbo savaitei ar dviem, nusibosta, prasideda nuotaikų kaita. Dėl to kartais iškyla problemų su gyvenimo drauge, ji mano, kad tai dėl jos, o aš paaiškinti, kas man yra ir kodėl, visai nesugebu. Turiu hobių: keliauju, važinėju dviračiu, susitinku su puikiais žmonėmis. Atrodo ir pailsiu, ir viskas turėtų būti gerai. Patarkite,

Psichologo patarimas. Pyktis vyro mamai ir intymumo šeimoje nebuvimas
Psichologo patarimas. Pyktis vyro mamai ir intymumo šeimoje nebuvimas

Sveiki, net nežinau, kaip pradėti… Stengsiuosi nuo pradžių. Prieš keletą metų taip susiklostė situacija, kad mes abu su vyru persikraustėme gyventi pas jo mamą. Tuo metu jau laukiausi mūsų pirmagimio. Pradžioje viskas buvo lyg ir gerai. Tikriausiai visi stengėmės sutarti. Ilgainiui pradėjo varginti anytos kišimasis, mokymai, pamokslai ir pan. Aš anytą apibūdinčiau taip: vieną galvoja, antrą sako, o trečią daro. Gana sudėtinga asmenybė.

Psichologo patarimas. Merginą žmonės atstumia dėl nepagydomos odos ligos
Psichologo patarimas. Merginą žmonės atstumia dėl nepagydomos odos ligos

Turiu problemą. Nuo vaikystės sergu nepagydoma odos liga ir dėl to labai kompleksuoju. Visą laiką slepiuosi nuo žmonių, nenoriu dėl to bendrauti, tiesiog yra sunku.

Psichologo patarimas. Dėl kitos merginos paliktosios vidiniai slibinai
Psichologo patarimas. Dėl kitos merginos paliktosios vidiniai slibinai

Turiu tokią problemą, draugavau su vaikinu beveik 2 metus laiko, ir jis paliko mane dėl kitos. Per tuos 2 metus buvo visko, pagrindinė problema buvo ta, kad jis važinėdavo į užsienį, dėl ko kildavo dažni pykčiai, pavydo scenos. Nepaisant to, jam būnant Lietuvoje santykiai būdavo gana geri, tik paskutiniu metu jaučiau, kad kažkas yra ne taip, kad jis mane kaltindavo dėl mūsų esamų pykčių, gal jam trūko šilumos iš mano pusės, bet man taip pat buvo sunku be jo, ir jis nenorėdavo, kad aš kur nors eičiau, nes pavydėdavo labai, o aš nedažnai, bet eidavau kur nors su draugėmis prasiblaškyti ir jam nuoširdžiai apie tai pasakydavau, su kuo ir ką veikdavau, tačiau jis man po to minėdavo, kaip jam trūko supratimo ir kad pagal jį, man buvo jis vienodai, darydavau, ką norėdavau Lietuvoje (nieko panašaus, žinoma, nebūdavo), ir vis užsimindavo apie kerštą, kad jo sulauksiu. Taip ir įvyko, jis pradėjo nebeskambinti, neberašyti sms žinučių, nereaguoti į manąsias būdamas Lietuvoje, beje jo vienas draugas mus siekė išskirti.

Psichologo patarimas. Pavydaus draugo nelaisvėje
Psichologo patarimas. Pavydaus draugo nelaisvėje

Dėl jo pavydo atsisakiau bendravimo su vyriška lytimi net su savo bendramoksliais, nebebendrauju su senais draugais, apie išėjimą vienai su draugėmis pasilinksminti į klubą ar į kiną nėra net kalbos, bijau net pažiūrėti į šoną, nes jis iškelia scenas, o konfliktų mažiausiai norisi.

Psichologo patarimai. Kaip įveikti baikštumo drakoną ir susirasti vaikiną?
Psichologo patarimai. Kaip įveikti baikštumo drakoną ir susirasti vaikiną?

Laba diena, Evelina. Turiu problemą. Man 26 metai, labai noriu vaikino, na, ne tiek konkretaus, bet šiaip noriu turėti vaikiną. Bet, kai mano gyvenime atsiranda vaikinas, kuris nori su manimi artimiau bendrauti (turiu omeny, sužinoti apie mane daugiau ir pan.), pradedu stumti jį šalin ir užsisklendžiu. Kaip nugaleti tą jausmą, jog bijau artimumo? Atrodo, kad niekas niekada su manimi nebuvo blogai pasielgęs, bet, va, bijau ir viskas. Išvaizda nesiskundžiu, atrodo, turiu ir apie ką kalbėti, tačiau nuolat atstumiu vaikinus, nesileidžiu ir į mažiausias avantiūras, nes, matyt, kažko bijau. Net į pasimatymus einu kartu su drauge, nes… bijau. Koncerte prie manęs buvo priėjęs visai šaunus vaikinas, tačiau aš jam pasakiau, kad galime susimatyti tik kompanijoje, ne asmeniškai. Padėkite.

Psichologo patarimai. Kas yra pedantas?
Psichologo patarimai. Kas yra pedantas?

Labas, Evelina. Turiu klausimą: nepasakosiu konkrečių įvykių ir pan., tik noriu išgirsti kiek galima smulkesnį apibrėžimą apie pedantizmą. Kas po juo slepiasi? Juk tai ne vien apsėstas noras… Kas išties vyksta žmoguje? Dar kai kas. Jei žmogus vis skundžiasi, dejuoja, kad neturi laiko, kad pavargsta, kad visur skuba, bet visa laiką iki darbo ir po jo praleidžia prie televizoriaus ir beprotiškai tvarkosi (pedantiškai ir nesveikai) – kas tai?! Veda į neviltį, kai reikia klausyti tų pačių kalbų, kaip žmonės pavargsta. Niekas neliepia juk visko kas valandą tvarkyti! Labai norėčiau Jūsų žinių.

Evelina

Sveika, Evelina. Kaip suprantu su pedantizmu susiduriate savo artimoje aplinkoje ir norite geriau suprasti, kas tai per „apsėdimas“. Tarptautinių žodžių žodynas pedantiškumą apibrėžia kaip pernelyg didelį smulkmeniškumą, tikslumą, aką laikymąsi formalumų, nepaisant dalyko esmės. Psichologine prasme tai įvardijama kaip tam tikra manija, o buitine prasme dažnai naudojamas „apsėdimo“ terminas – sakoma „apsėdo švaros, tvarkos manija“. Tokie apibūdinimai ir atskleidžia pedantizmo esmę – nenumaldomą poreikį viską iki mažiausių smulkmenų sudėlioti į vietas (daiktus, įvykius, žmones) bei pašalinti viską, kas siejasi su netvarka, nešvara, netikėtumais (dulkes, menkiausias šiukšleles, ne vietoje paliktus daiktus, galimus nesklandumus, spontaniškumo proveržius), t.y. tobulai suorganizuoti ir sukontroliuoti savo aplinką.

Iš esmės pagrindas, ant kurio stovi išpuoselėtas pedantizmo rūmas yra visiškai teigiamas ir siektinas – tai tvarkos, švaros ir organizuotumo poreikis, kuris žmogui padeda gyventi visavertį ir sklandų gyvenimą bei ugdo puikią darbštumo savybę. Kaip gi atsitinka, kad ant tokio sveiko pagrindo pastatomas toks pakrypęs, komplikuotas ir gigantiškas, nors labai tvarkingas pastatas, kuris galiausiai užstoja platų žmogaus gyvenimo peizažą ir meta įtampos, nuovargio ir „apsėdimo“ šešėlį ant žmogaus ir jo artimųjų gyvenimo džiaugsmo? Ogi todėl, kad, buitiškai tariant, prarandamas saiko jausmas.

Aukščiau minėtame pedantizmo apibrėžime būtent akcentuojamas tas saiko praradimas – „pernelyg didelis smulkmeniškumas“. Sveikas tvarkos jausmas turi vidinius stabdžius, kurie natūraliai įsijungia, atlikus numatytus tvarkymosi veiksmus – sutvarkiau namus, nuvaliau dulkes, išploviau indus – ir ramu iki kito karto: nebegalvoju apie vėl besikaupiančias dulkes ar pilnėjančią nešvarių skalbinių dėžę. Nesveikas tvarkos jausmas atsipalaiduoti neleidžia ir verčia vėl ir vėl iš naujo gainiotis amžinąsias dulkes, perdėlioti daiktus, sekioti ir auklėti netvarkinguosius artimuosius. Žinoma, kad nuo to pavargstama – pavargsta ir pedantas, ir jo artimieji. Kaip suprantu, Jūs, Evelina, būtent ir susiduriate su tokia gyvenimiška situacija.

Liūdna tai, jog jokiais racionaliais ir logiškais aiškinimais, kad neverta, kad beprasmiška, kad niekas neprašo ir niekam to nereikia, pedantui akių neatversi ir jo elgesio nepakeisi, nes to neracionaliai, nesąmoningai, gyvybiškai reikia jam pačiam, ir šis poreikis verčia jį elgtis lyg „apsėstam“. Sveikimo procesas gali prasidėti tik pačiam pedantui supratus ar bent jau nujaučiant, kad pedantizmas apsunkina jo ir kitų gyvenimus, ir nusprendus gyti. Žinoma, artimieji gali padėti atpažinti problemą, skatinti ieškoti pagalbos, palaikyti savo supratimu ir kantrybe.

Šio poreikio šaknys – priežastis, kodėl nustojama jausti natūralų tvarkos saiko jausmą, slypi jau ne buitiniame, bet būties lygmenyje – giliai pedanto žmogaus vidiniame pasaulyje, kuriame tvyro daug įtampos, nerimo, slopinamų jausmų, minčių bei vidinio chaoso. Šį vidinį chaosą pedantas žmogus nesąmoningai bando sukontroliuoti, kontroliuodamas išorinį savo pasaulį. Tik, deje, jei žmogus neįsisąmona ir neigia savo vidinius išgyvenimus, ši išorinė kontrolė įgauna vis keistesnes formas, virsdama įkyriomis mintimis (obsesijomis), įkyriais veiksmais (kompulsijomis), įvairiomis manijomis ir kitais sutrikimais. Labai vaizdžiai tokį „apsėdimo“ mechanizmą iliustruoja psichologė psichoterapeutė Genovaitė Petronienė :“Kodėl žmogų apsėda įkyrios mintys? Nes jo viduje prisikaupia kažko tamsaus, bet jis tvirtai užsiveržia, kad blogi jausmai neišeitų į paviršių. Blogų jausmų slėgis pamažu didėja, ir pro menkus plyšelius jie ima veržtis į išorę tarsi garai iš greitpuodžio. Ir kaip tie šnypščiantys garai verčia šokinėti dangtį, taip ir žmogelį nematoma spyruoklė ima tąsyti šen ir ten, jis tvarkosi, blaškosi ir t. t. O jei atvertume dangtį?

Kai dirbau psichiatrinėje, mačiau sceną: įkyraus rankų plovimo apimta moteriškė susipyko su palatos kaimynėmis ir apsiverkė. Ir ką jūs manot? Rankų plovimas tą dieną liovėsi. Reikia išleisti jausmus.“ Visiškai pritariu kolegės įžvalgoms ir mintims – reikia atpažinti, įsisąmoninti ir rasti būdą išreikšti savo jausmus, išsakyti mintis. Viename iš savo ankstesnių straipsnių, kuriame taip pat gvildenau švaros ir tvarkos manijos problemą, moteriai, susirūpinusiai savo nesveiku poreikiu, greta konkrečių patarimų, pabaigoje pasiūliau retorišką patarimą:“ Vietoj vien dariusi tvarką išorėje, įženkite su šluoste ir šepečiu ir į savo vidinį pasaulį – ten irgi reikalinga pakankama tvarka. Jei įprasite skirti dėmesio savo vidinio pasaulio tvarkai, pamažu įgysite sugebėjimą išlaikyti vidinės ir išorinės tvarkos balansą.“

Šis patarimas, manau, tinka ne tik sunerimusiems pedantams, bet ir jų artimiesiems, kuriems irgi naudinga geriau suvokti savo jausmus ir išgyvenimus, gyvenant su tokios negalios kamuojamu žmogumi. Aiškiau įsisąmoninus savo išgyvenimus, lengviau suprasti ir priimti kitą žmogų, gal net padėti atpažinti jam savo problemą, pasiūlyti pagalbą. Apskritai šį patarimą taikau ir sau pačiai ir, manau, tinka visiems, besidominties savo ir kitų gyvenimu ne paviršutiniškai ir smulkmeniškai, bet iš esmės. Taigi tinka ir Jums, miela Evelina, kuri siekiat žinių ir mąstot. Šviesių Jums įžvalgų…
Turite problemų, reikia pagalbos? Rašykite: [email protected]

Psichologo patarimai. Nepasitikiu žmona ir jos santykiais su grupioku
Psichologo patarimai. Nepasitikiu žmona ir jos santykiais su grupioku

Laba diena. Rašau šį laišką norėdamas išsiaiškinti, ar teisingai mano požiūriu elgiasi žmona. Mes vedę jau 20 metų, turime 3 vaikus, žmona įstojo mokytis į aukštąją mokyklą. Jinai labai protinga, graži moteris, aš ją labai myliu. Tačiau šiuo metu ji labai daug mokosi neakivaizdiniame skyriuje ir mes jau trys mėnesiai gyvename kaip kaimynai. Mano žmona turi draugą grupioką, kuris nevedęs, panašaus amžiaus,oratorius, filosofas, labai tikintis (mano žmona irgi tikinti), tai su juo kartu mokosi, kalbasi telefonu po valandą į dieną, vyras jai padeda ruošti kursinius. Žmona teigia, kad man reikia pasitikėti ja, čia viskas tik dėl mokslu, kaip vyras grupiokas jai nepatinka, čia tik draugystė. O aš nežinau, ką daryti, buvo ir pykčio iš mano pusės, skaudžių replikų. Ką daryti, patarkit mam. Ačiū.

Psichologo konsultacijos. Man klijuoja melagio etiketę
Psichologo konsultacijos. Man klijuoja melagio etiketę

Laba diena, Evelina. Gal galėtumėte ką nors patarti? Mano situacija tokia: susipykau su panele ir nežinau, ką daryti. Ji klijuoja man melagio etiketę, kad neva aš melavau ir dar kažką padariau ne taip, nors nesuprantu ir nesuvokiu, kodėl ji taip elgiasi, nes anksčiau viskas buvo gerai. Tačiau vėliau viskas staigiai pasikeitė, ji tapo netokia kaip anksčiau. Kaip man išsiaiškinti, kas atitiko, nes greit „stogas nuvažiuos” nuo tokios situacijos. Gal reikia patylėti, tegu ji kalba, nes visgi mylėjom vienas kitą ir nesuprantu, kodėl staiga ji atšalo. Draugavom 2 metus ir ji pernelyg greitai viską užbaigė dėl smulkmenų. Nors aš ne melagis ir negaliu to įrodyti. Galbūt ji išvis manęs nemylėjo? Ir tik apsimetinėjo? Man jau viskas taip pabodo: visi šie ignoravimai, šmeižimai…

Psichologo patarimai. Mane ištiko ankstyva egzistencinė krizė
Psichologo patarimai. Mane ištiko ankstyva egzistencinė krizė

Laba diena, Evelina. Turiu problemą, kuri, galbūt, daugeliui net neatrodys kaip problema, tačiau ji visgi yra. Niekaip negaliu atrasti savęs ir ko aš noriu iš gyvenimo. Ir kartais atrodo, kad net nežinau, kodėl esu nelaiminga – ar dėl aplinkos, ar dėl to, kad nerandu taikos su savo vidumi. Man 23 metai, turiu tikrai gerą darbą, esu dizainerė, uždirbu ne „prūdus”, tačiau išgyventi užtenka. Kur problema? Jaučiu, kad tai, ką darau, ne man, kažko trūksta gyvenime. Seniau daug keliaudavau, dabar tos kelionės apmažėjo ir man to labai trūksta. Net svajoju, kad būtų nuostabu dirbti televizijos laidoje apie keliones. Lyg ir norėčiau kažkur ilgam iškeliauti, bet kausto baimė, kad bėgu nuo kažko, kas sugrįžus vis tiek mane susiras. Taip pat bijau po darbo likti namie, nes mano kambariokai dažnai po darbų kur mieste su draugais „tūsinasi”, todėl kai esu viena namie jaučiuosi vieniša. Nors ir pati dažniausiai nesėdžiu namie, tačiau kartais jaučiu, kad einu susitikti su draugais, kad užpildyčiau vidinę tuštumą, kuri atsiranda būnant namie. Nors ten yra ką veikti – skaityti knygas, piešti ir pan. Šiuo metu vaikino neturiu, nors kandidatų netrūksta, tačiau kartais jaučiu, kad vaikinas neužpildys mano tuštumos ir nežinojimo, ko noriu iš gyvenimo. Aš pati turiu būti kaip „pilna” asmenybė ir nelaukti iš kitų savęs užpildymo. Kiti pasakytų – mesk viską ir važiuok į užsienį padirbėti, tuomet už tuos pinigus keliauk. Tačiau tuo pačiu gaila ir darbo, nes grįžus geresnio nerasiu, ypač tokiu krizės metu. O sugrįžti vistiek norėsiu ir bijau, kad tiesiog pabėgsiu nuo savęs, o pirmiausia man ir reikia su savimi susitaikyti. Galbūt padėtų budizmas? Ar visgi nepabijoti ir viską metus išlėkti į pasaulį vienai? Ačiū už atsakymą.

Psichologo patarimai.  Naujas draugas nepripažįsta mano sūnaus
Psichologo patarimai. Naujas draugas nepripažįsta mano sūnaus

Laba diena, Evelina. Turiu jau seniai mane kamuojančią problemą ir norėčiau patarimo, gal net kažkokio postūmio į priekį . Man 25 metai, turiu šešerių metų sūnų, gyvenu nuomojame bute, darbą turiu gerą. Su sūnaus tikruoju tėvu esame išsiskyrę jau seniai. Kuomet buvome vedę, pasiėmėme paskolą būstui įsigyti. Kai skyrėmės, teismas turtą padalino pusiau. Vaiko tėvas su sūnumi bendraut nenori bei nemoka elementų.

Psichologo patarimai. Negaliu atsikratyti melagės etiketės
Psichologo patarimai. Negaliu atsikratyti melagės etiketės

Sveiki, esu dvidešimtmetė mergina, kuri savo gyvenime turi daugybę problemų. Jų pati viena niekaip negaliu išspręsti ir noriu kažkieno patarimo. Jau daugelį metų gyvenu su viena problema, kuri man trukdo ramiai egzistuoti… Ir netgi turėti šeimą. Prieš kelis metus savo artimam žmogui pamelavau ir nesugebėjau pasakyti tiesos, kurią jis sužinojo ne iš manęs. Nuo tos dienos jis manimi nepasitiki ir galvoja, kad visą tą laiką aš jam meluoju. Jis galvoja, kad aš nesuvokiu, ką reiškia tiesos pasakymas santykiuose ir išvis, ką reiškia pasitikėjimas ir atsivėrimas kitam. Padėkit man išpręsti šią problemą. Labai prašau. Karina

Psichologo patarimai. Negaliu atleisti savo mamai
Psichologo patarimai. Negaliu atleisti savo mamai

Kreipiuosi į jus, prašydama pagalbos. Man 22 metai. Gyvenu su mama, tėčio neturiu nuo 2,5 metukų, jis išėjo pas kitą. Oficialiai tėvai išsiskyrė,kai man buvo septyneri. Mama mane užaugino viena, nes tėvas niekada nesikišo į mano auklėjimą ir į mano gyvenimą. Dar paauglystėje kartais paskambindavo, tačiau jau kokius 4 metus nebendraujame iš viso. Kartais labai trūksta tėviško peties. To neturėjau ir neturėsiu. Taip pasisuko gyvenimas ir tiek, pernelyg apie tai nemąstau. Didžiausią skausmą man sukelia mama – artimas žmogus. Taip, ji mane užaugino viena, nemušė, pavalgydindavo. Jos gyvenimas irgi nėra lengvas. Aš tą suprantu, Tačiau mes kasdien pykstamės ir dėl svarbių dalykų, ir dėl smulkmių. Viskas prasidėjo, kai man buvo 17 metų. Tačiau priežastys visų dabartinių barnių – vaikystėje.

Kai tėvai išsiskyrė, mama pradėjo dažnai susitikti su draugėmis, jos išgerdavo, eidavo į klubus, barus. Išgėrusi vėlai grįždavo namo, grįžusi užsileisdavo garsiai muziką ir verkdavo. O aš mažiukė būdama labai pykdavau, kad ji girta ir kad neleidžia miegoti. Taip būdavo kiekvieną savaitgalį. Išgėrusi ji tapdavo agresyvi, vadindavo mane tėvo išpera, grasindavo, kad atiduos į internatą ir pan. Verkdavau naktimis ir laukdavau, kol ji nurims. Gyvename vieno kambario butuke. Neturėdavau, kur pasislėpti, tik po antklode. Kaskart jos pyktis būdavo vis stipresnis. Ji vis bjauriau mane vadindavo ir keikdavo. Kai buvau vaikas, kartais išeidavau iš namų naktį. Pasiimdavau šunį ir išeidavau į niekur. Kai grįždavau, ji jau miegodavo. Jai pabudus, atnešdavau vandens, sutvarkydavau namus. Išsiblaiviusi, ji nieko apie praėjusią naktį nekalbėdavo. Taip viskas krovėsi diena iš dienos… Visas skausmas ir nuoskaudos. Galvodavau, kai sulauksiu 18 metų, galėsiu apginti savo teises. Iš kur toks amžiaus suvokimas buvo – nežinau. Žinau tik tiek, kad suaugau anksti. Po išgertuvių laikotarpio mama susirado draugą – bendradarbį, gerokai už save jaunesnį. Parsivedė jį namo. Jis buvo geras žmogus, rūpindavosi namais, manimi ir ja. Bėda buvo ta, kad aš kasnakt matydavau kaip jie mylisi. Man buvo šlykštu. Vėl negalėdavau miegoti – ne tik savaitgaliais, bet ir naktimis prieš mokyklą. Nemokėjau mamai paaiškinti, ką mačiau. Bandydavau, bet liežuvis kaip vaikui dar neapsiversdavo. O ji ir kartodavo, kad aš vaikas ir nieko nesuprantu. Tai sakydavo kai man buvo 7, kai buvo 10, 13, 15 metų… O dabar jau aš jau nebe vaikas, bet jos manymu, vis tiek dar nieko nesuprantu. Po to, kai jos draugas ją paliko, nes susirado kitą, ji vėl pradėjo gerti. Žodžiu, mūsų bendravimo nebuvo iš viso. Jai nebuvo įdomu, kaip aš mokausi, ką veikiu, ką lankau. Ji tik nueidavo į tėvų susirinkimą, paklausydavo, bet grįžusi, irgi nieko nekalbėdavo su manimi apie tai, ką sužinojo. Mokykloje nebuvau probleminis vaikas, buvau klasės lyderė, priešų neturėjau, mokytojai girdavo už mano talentą piešti ir kūrybingumą, nors pažymiai nebuvo patys geriausi. Mama nesidomėjo mano gyvenimu ir nepasakojo su kuo galiu susidurti. Nei apie mergai tiškus reikalus, nei apie lytinį gyvenimą. Neradusi šilumos ir ramybės namie, išeidavau savais keliais, bet ne šunkeliais. Kieme turėjau daug draugų, žaisdavome iki išnaktų, man tai buvo leidžiama ir aš nesuprasdavau, kodėl kitų vaikų tėvai juos pašaukdavo namo kokią 9 val. vakaro, o aš dar žaisdavau iki 23 val. Mūsų rajonas – vienas žiauresnių, aplink narkomanai ir benamiai. Čia išmokau išgyventi, apsisaugoti…

Baigiau mokyklą be didesnių vargų, įstojau į tuo metu trokštamą specialybę, pradėjau dirbti. Tada man buvo 18 metų. Jaučiausi nesustabdoma. Gyvenau darbe arba universitete, namo grįždavau apie 12 val. nakties, Kuomintang išeidavau 7 val. ryto. Rečiau matydavau mamą ir mudvi nesipykdavome, nes tiesiog draughtswomen. Vėliau keliems mėnesiams išsikėliau gyventi į sporto bazę, kur buvo ruošiami sportininkai. Nuo vaikystės aktyviai sportavau, o tuo metu sportas buvo beveik tapęs dienos darbu. Po poros metų įmonė išsibarstė. Metusi studijas, be darbo, grįžau namo. Tačiau vėliau nesunkiai susiradau įdomų vasaros darbelį, vėliau ir pastovų, įstojau kitur mokytis, tad vėl viskas mano gyvenime buvo gerai. Motinai tai nebuvo įdomu. Aš jai tik pasakydavau faktus, nuomonės neklausdavau, o ji jos ir nepateikdavo.

Kadangi suaugau anksti – anksti, 16 metų, prasidėjo ir lytinis gyvenimas. Ji nepraleidžia progos ir dabar tai pašiepti, bet ta tema paauglystėje nebuvo su manimi kalbama. Viską, ką gyvenime sugebu, turiu ar turėjau, buvo mano rankomis sukurta ir pačios uždirbta. Tačiau dabar, kai vėl nedirbu, o tik mokausi, ji man priekaištauja, kodėl aš nedirbu, ir kodėl aš tokių metų sėdžiu jai ant sprando, nors neprašau iš jos nei lito. Tik nemoku už komunalines paslaugas. Ji man tai prikiša. Ir kai tik susipykstame, aš iškeliu vaikystės skriaudas, o ji man atsako, kad čia jos namai, jos taisyklės ir jos asmeninis gyvenimas. Iki šiol mes nesugebėjome pasikalbėti apie skriaudas, nes ji jų nepripažįsta. Žinau, kad vaikystėje mamą smerkdavau už jos elgesį, nes jo nesuprasdavau. Dabar aš bandau suprasti, bet viską užgožia visi jos eiliniai pasisakymai, kad aš kalta, jog ji neturi vyro, kad aš jos viso gyvenimo klaida, ir kad esu išlaikytinė, ir kad ji norėtų, jog aš susirasčiau kur gyventi. Kai aprimsta ir aš pasakau, kad susirasiu, ji teigia to neprašanti. Ir taip visą mano gyvenimą.

Nebemoku jai atleisti. Gailestį, kurį ji man sukeldavo, pakeitė neapykanta. Ji mano mama, bet ji tokia man buvo iki tol, kol pradėjau eiti į mokyklą. Vaikystės nuoskaudos mane persekioja. Paauglystėje ne kartą norėjau nusižudyti, bet tai buvo vaiko nevilties šauksmas. Dabar aš nepakelsiu prieš save rankos, noriu rasti išeitį, kaip susigyventi su praeitimi, kai ji kasdien iškeliama, kai motinos elgesys nesikeičia… Ar sprendimas iš viso nebendrauti yra išeitis?.. Prašau padėkite.

Konsultuoja psichologė Evelina Globė

Sveika, Inga. Papasakojot mums dar vieną skausmingą ir sudėtingą jauno žmogaus gyvenimo istoriją. Esate tikra šaunuolė, jog neleidžiate, kad traumatizmas vaikystės ir paauglystės patirtis Jus sugniuždytų ir juodai nuspalvintų visą Jūsų gyvenimą. Jūs, Inga, labai daug pasiekėte savo jėgomis – mokotės, sportuojate, turite darbo patirties, siekiate savo tikslų, ieškote išeities kaip susitaikyti su praeitimi, kuri kartina Jums gyvenimą. Kaip suprantu, tokia gyvenimiška patirtis Jus užgrūdino, tačiau kartu paliko skaudų pėdsaką Jūsų sieloje – sielos žaizdos lengvai neužgyja, nuoskaudos neišgaruoja ir kartėlis lengvai nevirsta meile.

Gijimo procesas yra ilgas, sudėtingas ir skausmingas. Žinote, koks būtų idealiausias gijimo būdas – ogi, jei abi su mama nuspręstumėte sveikti ir pagalbos ieškoti kartu, pvz. kreiptis į psichologą ar psichoterapiją. Vien jau abiejų parodyta gera valia ir pastangos suprasti vieną kitą veiktų abi gydančiai. Deja, kaip suprantu, bent jau kol kas tai neįmanoma, nes, pasak Jūsų, mama nesidomi Jūsų išgyvenimais, neprisiima atsakomybės už savo elgesį. Jūsų istoriją žinau vienpusiškai – tik iš Jūsų lūpų, ir ne man teisti Jūsų motiną. Galbūt ir jos gyvenimiška patirtis buvo karti, gal kartoja savo tėvų klaidas – galiu tik spėlioti. Jeigu būtų įmanoma Jums normaliai bendrauti, gal geriau suprastumėte viena kitą, gal atsirastų atleidimo galimybė. Bet, deja, jei Jūsų mama atsisako žengti žingsnį į kitokį nuoširdesnį bendravimą, tai Jūs jos niekaip nepriversite – nei priekaištais, nei kaltinimais, nei pykčiu. Jau ne kartą esu minėjusi, jog neįmanoma žmogaus pakeisti, jei jis pats to nenori. Tik dar labiau nualinsite savo pačios sielą beviltiškomis pastangomis. Nesakau, kad apskritai reikia nustoti kalbinti savo mamą, tačiau, jei kalbinti, tai kitokiu, nauju būdu, kurį turėtumėte pati atrasti. Tačiau tai būtų vėliau – o dabar Jums pirmiausia reikėtų susirūpinti savo pačios psichine sveikata ir galbūt ieškoti profesionalios pagalbos sau pačiai.

Ingos sielos ir psichikos sveikimo kelias

Jūs keliate klausimą, kaip susigyventi su savo praeitimi? Būtent šios problemos vedinas dažnas psichologų ir psichoterapeutų klientas praveria jų kabinetų duris ir ryžtasi sunkiam savęs pažinimo bei sveikimo procesui. Nežinau, ar turite tam dabar galimybių ir noro. Džiaugiuosi, kad kreipėtės į mane. Betgi suprantate, kad raštiška konsultacija Jums labai sunku padėti. Sudėtingos žmogaus patirties neperprasi, turėdamas tik fragmentišką gyvenimo aprašymą, ir nevykstant gyvam dialogui. Galiu tik nurodyti kažkokias gaires, kurios, mano manymu ir pajautimu, galėtų Jums nurodyti galimas elgesio kryptis, padėtų aiškiau pamatyti situaciją, padėtų padaryti kažkokias įžvalgas ar paskatintų pozityviems sprendimams. Jei šiuo metu neturite galimybių ar trūksta motyvacijos profesionalios pagalbos ieškojimui (galbūt kada nors vėliau nuspręsite, kad Jums tai reikalinga), tuomet galiu pasiūlyti trečią realistiškiausią Jūsų psichikos ir sielos apsaugojimo būdą – apriboti bendravimą su mama.
Jūs klausiate, ar iš viso nebendrauti yra išeitis? Tai gali būti išeitis, galbūt laikina, jei Jums tikrai dabar to norisi – pailsėti nuo barnių ir nesutarimų. Tačiau nebūtina visiškai nebendrauti – galima bendravimą apriboti tiek, kad jis Jūsų neįtrauktų į neduodantį rezultatų tarsi užburtą kaltinimų ir pykčių ratą. Tam Jums reikėtų kažkokiu būdu atsiriboti nuo mamos. Žinoma, paprasčiausiai būtų, jei Jūs išsikeltumėte gyventi atskirai ir taptumėte visiškai savarankiška. Pati sakote, kad kuomet rečiau matotės, rečiau bendraujate su mama, tuomet mažiau pykstatės. Tad, jei taikoje išbūti kartu neįmanoma, tuomet geriau šiek tiek atsitraukti vienai nuo kitos. Jei tam dabar neturite galimybių, tuomet tektų šį atsiribojimą padaryti, gyvenant kartu – t. y. vengti veltis į beprasmiškus santykių aiškinimus. Jie prasminga tik tuomet, kuomet kažkas yra išsiaiškinama. Vien tik vienas kito kaltinimai ir priekaištai jokio rezultato neduoda – eilinį kartą apsisuka ydingas ratas. Jeigu neįmanoma kol kas užgydyti žaizdų, tai bent jau nereikia jų vėl ir vėl iš naujo draskyti. Geriau jas patikėti pačiam gyvenimui, kuris, jei čia ir dabar priimami teisingi sprendimai, pats savaime pasižymi gydančiu poveikiu.
Žinoma, man kaip psichologei sunkesniais atvejais visuomet norisi siūlyti profesionalo pagalbą, nes tokia pagalba žmogui gali padėti greičiau ir saugiau nueiti sveikimo kelią. Tačiau, kita vertus, aš nenuvertinu ir netgi labai gerbiu pačiame žmoguje, jo gyvenime slypinčią gydančią galią, kuri gali sėkmingai vesti žmogų sveikimo keliu. Juk kas tai bebūtų – psichologas, psichoterapijas, dvasinis vadovas, geriausias draugas, sutuoktinis ar kitas artimas žmogus – jis tik lydi žmogų sveikimo ir brendimo kelyje. Žmogus eina juo pats.
Nuojauta man kužda, kad Jumyse, miela Inga, yra didelis tos sveikimo galios potencialas. Taigi nuoširdžiai Jums linkiu gyventi turiningą, visavertį savąjį gyvenimą, neeikvojant jėgų tam, ko Jūs negalite pakeisti – negalite pakeisti nei savo mamos, nei savo praeities. Galite tik pakeisti savo pačios požiūrį į mamą ir į praeitį. Noriu priminti gal ir žinomą, bet visuomet vertą iš naujo permąstyti mintį (net jei nesate religinga, tikiuosi, Jums tai nebus svetima, nes Dievą suvokti galima labai įvairiai) – „Dieve, padėk man pakeisti tai, ką turiu pakeisti, susitaikyti su tuo, ko pakeisti negaliu ir suteik išminties, kad atskirčiau vieną nuo kito“.

Turite klausimų? Reikia patarimų? Rašykite adresu: [email protected]