psichologė

Psichologės patarimai: kaip išrinkti tinkamą dovaną
Psichologės patarimai: kaip išrinkti tinkamą dovaną

Visi yra susidūrę su sunkumais, norint išrinkti dovaną, kuri nuoširdžiai pradžiugintų artimą žmogų. Medicinos psichologė Lina Štaupienė teigia, kad ieškodami dovanos žmonės dažnai daro mąstymo klaidą – nesąmoningai pirmiausia viską vertina pagal save ir svarsto, kas patiktų jiems patiems. Psichologė pabrėžia, kad būtina aiškiai suvokti, jog dovaną renkame ne sau, o kitam žmogui, ir suprasti, kas tinka ir patinka jam ar jai.

Psichologo patarimas. Pyktis vyro mamai ir intymumo šeimoje nebuvimas
Psichologo patarimas. Pyktis vyro mamai ir intymumo šeimoje nebuvimas

Sveiki, net nežinau, kaip pradėti… Stengsiuosi nuo pradžių. Prieš keletą metų taip susiklostė situacija, kad mes abu su vyru persikraustėme gyventi pas jo mamą. Tuo metu jau laukiausi mūsų pirmagimio. Pradžioje viskas buvo lyg ir gerai. Tikriausiai visi stengėmės sutarti. Ilgainiui pradėjo varginti anytos kišimasis, mokymai, pamokslai ir pan. Aš anytą apibūdinčiau taip: vieną galvoja, antrą sako, o trečią daro. Gana sudėtinga asmenybė.

Psichologo patarimas. Merginą žmonės atstumia dėl nepagydomos odos ligos
Psichologo patarimas. Merginą žmonės atstumia dėl nepagydomos odos ligos

Turiu problemą. Nuo vaikystės sergu nepagydoma odos liga ir dėl to labai kompleksuoju. Visą laiką slepiuosi nuo žmonių, nenoriu dėl to bendrauti, tiesiog yra sunku.

Psichologo patarimai. Kaip įveikti baikštumo drakoną ir susirasti vaikiną?
Psichologo patarimai. Kaip įveikti baikštumo drakoną ir susirasti vaikiną?

Laba diena, Evelina. Turiu problemą. Man 26 metai, labai noriu vaikino, na, ne tiek konkretaus, bet šiaip noriu turėti vaikiną. Bet, kai mano gyvenime atsiranda vaikinas, kuris nori su manimi artimiau bendrauti (turiu omeny, sužinoti apie mane daugiau ir pan.), pradedu stumti jį šalin ir užsisklendžiu. Kaip nugaleti tą jausmą, jog bijau artimumo? Atrodo, kad niekas niekada su manimi nebuvo blogai pasielgęs, bet, va, bijau ir viskas. Išvaizda nesiskundžiu, atrodo, turiu ir apie ką kalbėti, tačiau nuolat atstumiu vaikinus, nesileidžiu ir į mažiausias avantiūras, nes, matyt, kažko bijau. Net į pasimatymus einu kartu su drauge, nes… bijau. Koncerte prie manęs buvo priėjęs visai šaunus vaikinas, tačiau aš jam pasakiau, kad galime susimatyti tik kompanijoje, ne asmeniškai. Padėkite.

Psichologo patarimai. Kas yra pedantas?
Psichologo patarimai. Kas yra pedantas?

Labas, Evelina. Turiu klausimą: nepasakosiu konkrečių įvykių ir pan., tik noriu išgirsti kiek galima smulkesnį apibrėžimą apie pedantizmą. Kas po juo slepiasi? Juk tai ne vien apsėstas noras… Kas išties vyksta žmoguje? Dar kai kas. Jei žmogus vis skundžiasi, dejuoja, kad neturi laiko, kad pavargsta, kad visur skuba, bet visa laiką iki darbo ir po jo praleidžia prie televizoriaus ir beprotiškai tvarkosi (pedantiškai ir nesveikai) – kas tai?! Veda į neviltį, kai reikia klausyti tų pačių kalbų, kaip žmonės pavargsta. Niekas neliepia juk visko kas valandą tvarkyti! Labai norėčiau Jūsų žinių.

Evelina

Sveika, Evelina. Kaip suprantu su pedantizmu susiduriate savo artimoje aplinkoje ir norite geriau suprasti, kas tai per „apsėdimas“. Tarptautinių žodžių žodynas pedantiškumą apibrėžia kaip pernelyg didelį smulkmeniškumą, tikslumą, aką laikymąsi formalumų, nepaisant dalyko esmės. Psichologine prasme tai įvardijama kaip tam tikra manija, o buitine prasme dažnai naudojamas „apsėdimo“ terminas – sakoma „apsėdo švaros, tvarkos manija“. Tokie apibūdinimai ir atskleidžia pedantizmo esmę – nenumaldomą poreikį viską iki mažiausių smulkmenų sudėlioti į vietas (daiktus, įvykius, žmones) bei pašalinti viską, kas siejasi su netvarka, nešvara, netikėtumais (dulkes, menkiausias šiukšleles, ne vietoje paliktus daiktus, galimus nesklandumus, spontaniškumo proveržius), t.y. tobulai suorganizuoti ir sukontroliuoti savo aplinką.

Iš esmės pagrindas, ant kurio stovi išpuoselėtas pedantizmo rūmas yra visiškai teigiamas ir siektinas – tai tvarkos, švaros ir organizuotumo poreikis, kuris žmogui padeda gyventi visavertį ir sklandų gyvenimą bei ugdo puikią darbštumo savybę. Kaip gi atsitinka, kad ant tokio sveiko pagrindo pastatomas toks pakrypęs, komplikuotas ir gigantiškas, nors labai tvarkingas pastatas, kuris galiausiai užstoja platų žmogaus gyvenimo peizažą ir meta įtampos, nuovargio ir „apsėdimo“ šešėlį ant žmogaus ir jo artimųjų gyvenimo džiaugsmo? Ogi todėl, kad, buitiškai tariant, prarandamas saiko jausmas.

Aukščiau minėtame pedantizmo apibrėžime būtent akcentuojamas tas saiko praradimas – „pernelyg didelis smulkmeniškumas“. Sveikas tvarkos jausmas turi vidinius stabdžius, kurie natūraliai įsijungia, atlikus numatytus tvarkymosi veiksmus – sutvarkiau namus, nuvaliau dulkes, išploviau indus – ir ramu iki kito karto: nebegalvoju apie vėl besikaupiančias dulkes ar pilnėjančią nešvarių skalbinių dėžę. Nesveikas tvarkos jausmas atsipalaiduoti neleidžia ir verčia vėl ir vėl iš naujo gainiotis amžinąsias dulkes, perdėlioti daiktus, sekioti ir auklėti netvarkinguosius artimuosius. Žinoma, kad nuo to pavargstama – pavargsta ir pedantas, ir jo artimieji. Kaip suprantu, Jūs, Evelina, būtent ir susiduriate su tokia gyvenimiška situacija.

Liūdna tai, jog jokiais racionaliais ir logiškais aiškinimais, kad neverta, kad beprasmiška, kad niekas neprašo ir niekam to nereikia, pedantui akių neatversi ir jo elgesio nepakeisi, nes to neracionaliai, nesąmoningai, gyvybiškai reikia jam pačiam, ir šis poreikis verčia jį elgtis lyg „apsėstam“. Sveikimo procesas gali prasidėti tik pačiam pedantui supratus ar bent jau nujaučiant, kad pedantizmas apsunkina jo ir kitų gyvenimus, ir nusprendus gyti. Žinoma, artimieji gali padėti atpažinti problemą, skatinti ieškoti pagalbos, palaikyti savo supratimu ir kantrybe.

Šio poreikio šaknys – priežastis, kodėl nustojama jausti natūralų tvarkos saiko jausmą, slypi jau ne buitiniame, bet būties lygmenyje – giliai pedanto žmogaus vidiniame pasaulyje, kuriame tvyro daug įtampos, nerimo, slopinamų jausmų, minčių bei vidinio chaoso. Šį vidinį chaosą pedantas žmogus nesąmoningai bando sukontroliuoti, kontroliuodamas išorinį savo pasaulį. Tik, deje, jei žmogus neįsisąmona ir neigia savo vidinius išgyvenimus, ši išorinė kontrolė įgauna vis keistesnes formas, virsdama įkyriomis mintimis (obsesijomis), įkyriais veiksmais (kompulsijomis), įvairiomis manijomis ir kitais sutrikimais. Labai vaizdžiai tokį „apsėdimo“ mechanizmą iliustruoja psichologė psichoterapeutė Genovaitė Petronienė :“Kodėl žmogų apsėda įkyrios mintys? Nes jo viduje prisikaupia kažko tamsaus, bet jis tvirtai užsiveržia, kad blogi jausmai neišeitų į paviršių. Blogų jausmų slėgis pamažu didėja, ir pro menkus plyšelius jie ima veržtis į išorę tarsi garai iš greitpuodžio. Ir kaip tie šnypščiantys garai verčia šokinėti dangtį, taip ir žmogelį nematoma spyruoklė ima tąsyti šen ir ten, jis tvarkosi, blaškosi ir t. t. O jei atvertume dangtį?

Kai dirbau psichiatrinėje, mačiau sceną: įkyraus rankų plovimo apimta moteriškė susipyko su palatos kaimynėmis ir apsiverkė. Ir ką jūs manot? Rankų plovimas tą dieną liovėsi. Reikia išleisti jausmus.“ Visiškai pritariu kolegės įžvalgoms ir mintims – reikia atpažinti, įsisąmoninti ir rasti būdą išreikšti savo jausmus, išsakyti mintis. Viename iš savo ankstesnių straipsnių, kuriame taip pat gvildenau švaros ir tvarkos manijos problemą, moteriai, susirūpinusiai savo nesveiku poreikiu, greta konkrečių patarimų, pabaigoje pasiūliau retorišką patarimą:“ Vietoj vien dariusi tvarką išorėje, įženkite su šluoste ir šepečiu ir į savo vidinį pasaulį – ten irgi reikalinga pakankama tvarka. Jei įprasite skirti dėmesio savo vidinio pasaulio tvarkai, pamažu įgysite sugebėjimą išlaikyti vidinės ir išorinės tvarkos balansą.“

Šis patarimas, manau, tinka ne tik sunerimusiems pedantams, bet ir jų artimiesiems, kuriems irgi naudinga geriau suvokti savo jausmus ir išgyvenimus, gyvenant su tokios negalios kamuojamu žmogumi. Aiškiau įsisąmoninus savo išgyvenimus, lengviau suprasti ir priimti kitą žmogų, gal net padėti atpažinti jam savo problemą, pasiūlyti pagalbą. Apskritai šį patarimą taikau ir sau pačiai ir, manau, tinka visiems, besidominties savo ir kitų gyvenimu ne paviršutiniškai ir smulkmeniškai, bet iš esmės. Taigi tinka ir Jums, miela Evelina, kuri siekiat žinių ir mąstot. Šviesių Jums įžvalgų…
Turite problemų, reikia pagalbos? Rašykite: [email protected]

Psichologo patarimai. Nepasitikiu žmona ir jos santykiais su grupioku
Psichologo patarimai. Nepasitikiu žmona ir jos santykiais su grupioku

Laba diena. Rašau šį laišką norėdamas išsiaiškinti, ar teisingai mano požiūriu elgiasi žmona. Mes vedę jau 20 metų, turime 3 vaikus, žmona įstojo mokytis į aukštąją mokyklą. Jinai labai protinga, graži moteris, aš ją labai myliu. Tačiau šiuo metu ji labai daug mokosi neakivaizdiniame skyriuje ir mes jau trys mėnesiai gyvename kaip kaimynai. Mano žmona turi draugą grupioką, kuris nevedęs, panašaus amžiaus,oratorius, filosofas, labai tikintis (mano žmona irgi tikinti), tai su juo kartu mokosi, kalbasi telefonu po valandą į dieną, vyras jai padeda ruošti kursinius. Žmona teigia, kad man reikia pasitikėti ja, čia viskas tik dėl mokslu, kaip vyras grupiokas jai nepatinka, čia tik draugystė. O aš nežinau, ką daryti, buvo ir pykčio iš mano pusės, skaudžių replikų. Ką daryti, patarkit mam. Ačiū.

Psichologo konsultacijos. Man klijuoja melagio etiketę
Psichologo konsultacijos. Man klijuoja melagio etiketę

Laba diena, Evelina. Gal galėtumėte ką nors patarti? Mano situacija tokia: susipykau su panele ir nežinau, ką daryti. Ji klijuoja man melagio etiketę, kad neva aš melavau ir dar kažką padariau ne taip, nors nesuprantu ir nesuvokiu, kodėl ji taip elgiasi, nes anksčiau viskas buvo gerai. Tačiau vėliau viskas staigiai pasikeitė, ji tapo netokia kaip anksčiau. Kaip man išsiaiškinti, kas atitiko, nes greit „stogas nuvažiuos” nuo tokios situacijos. Gal reikia patylėti, tegu ji kalba, nes visgi mylėjom vienas kitą ir nesuprantu, kodėl staiga ji atšalo. Draugavom 2 metus ir ji pernelyg greitai viską užbaigė dėl smulkmenų. Nors aš ne melagis ir negaliu to įrodyti. Galbūt ji išvis manęs nemylėjo? Ir tik apsimetinėjo? Man jau viskas taip pabodo: visi šie ignoravimai, šmeižimai…

Psichologo patarimai. Mane ištiko ankstyva egzistencinė krizė
Psichologo patarimai. Mane ištiko ankstyva egzistencinė krizė

Laba diena, Evelina. Turiu problemą, kuri, galbūt, daugeliui net neatrodys kaip problema, tačiau ji visgi yra. Niekaip negaliu atrasti savęs ir ko aš noriu iš gyvenimo. Ir kartais atrodo, kad net nežinau, kodėl esu nelaiminga – ar dėl aplinkos, ar dėl to, kad nerandu taikos su savo vidumi. Man 23 metai, turiu tikrai gerą darbą, esu dizainerė, uždirbu ne „prūdus”, tačiau išgyventi užtenka. Kur problema? Jaučiu, kad tai, ką darau, ne man, kažko trūksta gyvenime. Seniau daug keliaudavau, dabar tos kelionės apmažėjo ir man to labai trūksta. Net svajoju, kad būtų nuostabu dirbti televizijos laidoje apie keliones. Lyg ir norėčiau kažkur ilgam iškeliauti, bet kausto baimė, kad bėgu nuo kažko, kas sugrįžus vis tiek mane susiras. Taip pat bijau po darbo likti namie, nes mano kambariokai dažnai po darbų kur mieste su draugais „tūsinasi”, todėl kai esu viena namie jaučiuosi vieniša. Nors ir pati dažniausiai nesėdžiu namie, tačiau kartais jaučiu, kad einu susitikti su draugais, kad užpildyčiau vidinę tuštumą, kuri atsiranda būnant namie. Nors ten yra ką veikti – skaityti knygas, piešti ir pan. Šiuo metu vaikino neturiu, nors kandidatų netrūksta, tačiau kartais jaučiu, kad vaikinas neužpildys mano tuštumos ir nežinojimo, ko noriu iš gyvenimo. Aš pati turiu būti kaip „pilna” asmenybė ir nelaukti iš kitų savęs užpildymo. Kiti pasakytų – mesk viską ir važiuok į užsienį padirbėti, tuomet už tuos pinigus keliauk. Tačiau tuo pačiu gaila ir darbo, nes grįžus geresnio nerasiu, ypač tokiu krizės metu. O sugrįžti vistiek norėsiu ir bijau, kad tiesiog pabėgsiu nuo savęs, o pirmiausia man ir reikia su savimi susitaikyti. Galbūt padėtų budizmas? Ar visgi nepabijoti ir viską metus išlėkti į pasaulį vienai? Ačiū už atsakymą.

Psichologo patarimai.  Naujas draugas nepripažįsta mano sūnaus
Psichologo patarimai. Naujas draugas nepripažįsta mano sūnaus

Laba diena, Evelina. Turiu jau seniai mane kamuojančią problemą ir norėčiau patarimo, gal net kažkokio postūmio į priekį . Man 25 metai, turiu šešerių metų sūnų, gyvenu nuomojame bute, darbą turiu gerą. Su sūnaus tikruoju tėvu esame išsiskyrę jau seniai. Kuomet buvome vedę, pasiėmėme paskolą būstui įsigyti. Kai skyrėmės, teismas turtą padalino pusiau. Vaiko tėvas su sūnumi bendraut nenori bei nemoka elementų.

Psichologė apie egzaminus: „Truputis jaudulio yra sveikas dalykas“
Psichologė apie egzaminus: „Truputis jaudulio yra sveikas dalykas“

Egzaminų laikotarpis abiturientams yra arba bent jau atrodo – vienas svarbiausių etapų gyvenime, kuris galbūt nulems jų ateities veiklą. Neatsiejamas nuo šio laikotarpio yra didesnis ar mažesnis, bet koja kojon su egzaminais einantis jaudulys. Jau praėjus pirmajam abitūros egzaminui, portalas laikas.lt apie jaudulio reikšmę kalbėjosi su psichologe Dalia Dvareckyte.

Psichologo patarimai. Negaliu atsikratyti melagės etiketės
Psichologo patarimai. Negaliu atsikratyti melagės etiketės

Sveiki, esu dvidešimtmetė mergina, kuri savo gyvenime turi daugybę problemų. Jų pati viena niekaip negaliu išspręsti ir noriu kažkieno patarimo. Jau daugelį metų gyvenu su viena problema, kuri man trukdo ramiai egzistuoti… Ir netgi turėti šeimą. Prieš kelis metus savo artimam žmogui pamelavau ir nesugebėjau pasakyti tiesos, kurią jis sužinojo ne iš manęs. Nuo tos dienos jis manimi nepasitiki ir galvoja, kad visą tą laiką aš jam meluoju. Jis galvoja, kad aš nesuvokiu, ką reiškia tiesos pasakymas santykiuose ir išvis, ką reiškia pasitikėjimas ir atsivėrimas kitam. Padėkit man išpręsti šią problemą. Labai prašau. Karina

Psichologo patarimai. Mama alkoholikė ir aš niekam nereikalinga
Psichologo patarimai. Mama alkoholikė ir aš niekam nereikalinga

Esu jautri kitų nuomonei, labai sunkiai priimu kitų nuomonę apie save, mane kankina nuolatinis nerimas dėl mamos ir baimė dėl jos. Problema ta, kad mama geria ir jei niekas negali padėti. Manau, kad ji pirmiausia susirgo depresija, paskui pradėjo gerti, o dabar labai serga – nuolat skauda kojas, bet ji neina pas gydytojus. Vasarą, kai jai buvo jau visai blogai, sugebėjau mamą pristatyt į ligoninę, gydytojai sakė, kad ji pagis, jei pati norės. Mama turi seserį, kuri mane apkaltino, jog esu kalta, kad mama serga.. Bet kiek save prisimenu,  tai mano gyvenimas buvo ištisas mamos saugojimas, ginčų ir barnių sprendimas su seneliais, butelių slėpimas nuo mamos… Taip pat nuolatiniai įrodinėjimai mamai, kad ji stipri, kad gali pasikelti, susirast darbą; įrodinėjimai seneliams, kad neesu, kaip jie sako, nei kvaila, nei „gluša“, nei tinginė, nei senmergė… Vaikystėje turėjau dar draugų, paauglystėje jau nebe, tapau uždara, iš manęs tyčiojosi ir nors mėgstu mokytis – gerai nesimokiau. Teta netgi man kažkada pasakė, kad, pasirodo, aš niekam nereikalinga „merga“. Dar prieš tetos žodžius, kad esu nereikalinga, vyliausi, jog jos ir mano pastangomis pavyks išgelbėti mamą, bet ji pasakė kad mama yra mano vienos problema ir dar bandė mane sumušti. Muštynės ir rėkimai buvo mano mamos tėvų kasdienybė… Kartais jaučiu, kad tyčia pradedu elgtis taip, kad ant manęs pyktų, dažnai net nekaltas žodis gali iššaukti kovos būseną, labai dažnai pradedu šaukti to nejusdama, nervinuosi, guluosi ir keliuosi su mintimis apie mamą, jaučiuosi kalta. Kalta, kad neturiu jėgų jai padėti. Tačiau kaip padėti sau? Kaip ištrinti visus blogus žodžius apie mane, kaip į juos nekreipti dėmesio, kaip panaikinti savęs naikinimo ir graužaties programą. Kaip man atrasti sielos ramybę?