Sirvėtos regioniniame parke yra šimtmečius skaičiuojančių objektų ir vietovių, bylojančių praeities įvykius, apie žmonių gyvenimo būdą ir vertybes – piliakalniai, senosios šventvietės, pilkapynai. Čia auga išskirtiniai ir saugotinais paskelbti Adamavo ir du Stanislavavo ąžuolai galiūnai.
Prie ąžuolų informacija pateikta stoveliuose, ant kurių užrašas patraukia dėmesį: „Medinė stovo dalis pagaminta iš medienos apdirbimo proceso metu susidariusių atliekų. Saugokime gamtą!“ Tai iš karto lankytojus paskatina susimąstyti apie savo santykį su gamta ir, galbūt, elgseną būnant svečiuose – gamtoje.
Sirvėtos regioninį parką galima pažinti važiuojant dviračiais Dauguvos – Nemuno takoskyros dviračių taku ir aplankant gamtos bei kultūros paveldo objektus. Pirmiausiai apžiūrėjome Šventos dvarą, nusileidome į jo rūsius. Dvare apie dvidešimt senų liepų auga ratu. Dvarininkų Civinskų noru taip buvo pasodinta trisdešimt medžių. Jaunų liepaičių kamienai svarsčiais buvo lenkiami į išorę. Ir susidarė įspūdinga liepų pavėsinė, kurioje priiminėjo svečius, vaišindavosi ir gerdavo arbatą.
Pravažiuojame pro Aučynų piliakalnį, aplankome Ilgio, Saločio ežerus. Pastarasis apsuptas pelke – Saločio telmologinis draustinis. Čia gyvena ūdros, baltieji kiškiai, peri ausuotieji kragai, didieji baubliai, nendrinės lingės. Derėtų pabrėžti, jog saugant ne tik į Lietuvos raudonąją knygą įrašytas gyvūnų ir paukščių rūšis, bet ir kitą laukinę fauną, ne tik draudžiama žvejoti ir medžioti be leidimo, tačiau ir būti regioninio parko teritorijoje su šaunamuoju ginklu (išskyrus medžioklės metu), taip pat su įvairiomis kilpomis, spąstais, žeberklais ir kitais neleistinais įrankiais, skirtais medžioklei ar žvejybai ar kitai įstatymais uždraustai veiklai.
Sirvėtos regioninio parko teritorijoje yra 8 poilsiavietės, tai – laikinai apsistoti be nakvynės skirtos vietos, kuriose įrengti rekreaciniai įrenginiai, laužavietė, tualetas. Apsistoti su palapinėmis galima tik stovyklavietėse, kurių parke yra dvi: prie Beržuvio ežero ir Bėlaičio. Tačiau kur masiškesnis lankytojų srautas, ten ir problemos, dažniausiai susijusios su šiukšlinimu. Regioninio parko direktorė su profesiniu pavydu papasakojo, jog lankantis viename iš užsienio nacionalinių parkų, vietinio reindžerio paklausė, kiek aktuali ta problema jiems. Išgirdo, kad tenka kai kada pakelti kokią šiukšlelę, dažniausiai tai būna vienkartinė nosinaitė. Tačiau ir ją, greitai suyrančią, retai kas numeta. O pas mus? Atsiminė atvejį, kai šiukšlių mašiną kažkas atvežė ir išvertė Juodeliškės pilkapyne. Sirvėtos regioninio parko direktorės Romualdos Baranauskienės nuomone, santykį su aplinka, savęs suvokimą kaip gamtos dalį reikia ugdyti nuo vaikystės. Taip įsitvirtina gamtos, kultūros paveldo puoselėjimo vertybės. Parko direkcija, bendradarbiaudama su įvairiomis Švenčionių ir Ignalinos rajonų institucijomis, tarp kurių nemažą dalį sudaro švietimo įstaigos, organizuoja renginius, pažintines mokomąsias ekskursijas, pamokėles gamtoje. Tai daugiau skiriama vaikams ir paaugliams, tačiau nesibaigia ties jaunimu, nes moksleiviai, sugrįžę į namus, papasakoja patirtus įspūdžius ir sužinotas naujoves suaugusiems. Kasmet Švenčionių Zigmo Žemaičio gimnazijos moksleiviai, mokslo metams pasibaigus ir atėjus šiltajam sezonui, keliauja į Bėlaičio stovyklavietę ir, pirmiausia sutvarkę aplinką, įsirengia kelių dienų stovyklą, vadinamą „Turizmo dienos“.
Šalia Sėtikio ežero iš žemės gelmių veržiasi šaltinis – Lino verdenė. Šaltinio duburyje kunkuliuoja ir verda daugybė verpetų su pilkai gelsvu smėliuku. Šaltinis išteka iš aukščiausios Švenčionių aukštumų vietos. Jo vandens temperatūra žiemą ir vasarą apie +8 laipsniai, o per sekundę ištrykšta net 6 litrai vandens, kuriame yra daug ištirpusių karbonatų, geležies ir sieros junginių, turinčių gydomųjų savybių. Šis saugomas respublikinės reikšmės gamtos paminklas yra svarbus tiek gamtiniu, tiek ir istoriniu-mitologiniu, kultūriniu aspektais. Vietiniams gyventojams – tai nuo seno ypatinga, sakrali vieta.
Dabar įgyvendinami Lino verdenės šaltinio aplinkos tvarkymo ir pritaikymo lankymui darbai: per pagarbų atstumą įrengiama transporto stovėjimo aikštelė, link šaltinio vedantis pėsčiųjų ir dviračių takas grindžiamas lauko akmenimis. Bus ir stovai dviračiams, ir laužavietė, ir pavėsinė, iš kurios atsivers šaltinio bei ežero vaizdas.
Pagal legendą pagonybės laikais šioje vietoje rinkdavosi lietuviai lygiadienių švęsti. Protėvių manymu, ši vieta spinduliuoja gerą energiją ir sudarnina visas gamtos sąveikas. Todėl gretimos girios buvo paskelbtos šventomis, o ant ežero kranto buvo šilumos ir gamtos bei visų jos gėrybių dievo Putrimo šventykla, kurios vyriausiasis žynys – senasis ir išmintingasis Sėtikis turėjo sūnų Liną. Jis buvo jaunas ir gražus, geriausias medžiotojas. Apsisiautęs lokio kailiu, buvo išvaikščiojęs visas aplinkines girias, geriausiai už visus pažinojo aplinkinius ežerus ir pelkes. Kaip juoda neganda į kraštą ėmė brautis kalavijuočiai. Žynys, išlydėdamas sūnų priešų sutikti, taip sakė: „Kiekviena šios žemės pėda man yra šventa. Kiekvienas blizgantis pušies spyglys, kiekvienas smėlėtas krantas, tamsių miškų rūkas, kiekvienas kylantis ir dūzgiantis vabalėlis yra šventas mano ir visų mūsų atminty. Mūsų mirusieji šios nuostabios žemės neužmiršta niekados, nes ji mūsų motina, mes esame šios žemės dalis, o ji yra dalis mūsų. Sultys, kurios teka medžių kamienais ir šakomis, teikia ir mums stiprybę. Žalios lankos ir margos gėlės lankoj yra mūsų sesės, girių stumbrai ir padangių sakalai – mūsų broliai. Vandens čiurlenimas yra mano protėvių balsas. Mūsų žemėje glūdi amžinos gyvybės paslaptis.“ O apie svetimtaučius, kalaviju norinčius atnešti savo tikėjimą, taip bylojo: „Aštrūs kalavijai ir tuščios sielos – didžiausi pasaulio griovėjai! Jiems žemė nėra jų sesė, bet priešas, kurią suniokoję jie eis toliau.“ Linas pasiaukojo ir, naktį užviliojęs visą priešų būrį ant ežero ledo, kartu paskendo: visus riterius su sunkiais šarvais, ginklais ir žirgais, taip pat jų karius pasiėmė ežeras. O pavasarį prie Sėtikio ežero ištryško šaltinis – Lino verdenė.
Gal stovėdamas prie šio unikalaus gamtos kūrinio, vandens gurkšnį pasisėmęs, žmogus susimąstys: sesė jam yra ši žemė, ar tik vieta, kuria pasinaudojęs, gali eiti toliau.
O Jūs jau buvote Sirvėtos regioniniame parke, o gal kuriame nors kitame? Projekto
„Keliauk kitaip“ komanda kviečia dalyvauti Geriausio kūrinio – GERIAUSIO TEKSTO KONKURSE apie Lietuvos saugomas teritorijas, draugišką aplinkai elgseną, ekologiją, meilę ir pagarbą gamtai. Tiesiog jeigu mėgstate rašyti – atsiųskite savo kūrinį. Daugiau infromacijos apie šį ir kitus konkursus rasite čia.