Dviračių takai – pėsčiųjų ir dviratininkų karo laukas?

Vilniaus miesto savivaldybės pateikiamais duomenimis, Vilniuje yra 113 km dviračių takų. Iš pirmo žvilgsnio, šis skaičius atrodo išties nemažas. Tačiau žvelgiant į miesto dviračių trasos planą, kuriame pažymėti esami bei suplanuoti dviračių takai, situacija nedžiugina.

Takai nesudaro vientiso tinklo, o tik išsibarsčiusias atkarpas, kurios, rodos, po kelių dešimčių metrų dingsta tiesiog į niekur. Kuo toliau nuo centro, tuo labiau šis tinklas trūkinėja.

Kita problema – takai piešiami kaip pakliūva, kartais net pačiame šaligatvio viduryje, o ne greta gatvės, kaip įprasta kitose šalyse. Tad nenustebkite, jei mindami pedalus, dviračių tako viduryje išvysite netikėčiausių kliūčių – lyg iš niekur išdygusį stulpą, šiukšliadėžę ar net gėlyną.

Pėsčiųjų ir dviratininkų grumtynės

Visgi, turbūt dažniausiai dėl šių takų konfliktuoja dviratininkai ir pėstieji, kurie net tose vietose, kur pažymėti dviračių takai, ne visada linkę dalytis erdve. Kai kurie tai daro piktybiškai – nesitraukia nuo tako net signalizuojant, pyksta dėl pastabų, kiti tiesiog užmiršta, jog eina ne pėsčiųjų, o dviratininkų zona. Tai puikiai galima pastebėti senamiestyje, kur dviratininkai tiesiog priversti brautis pro miestiečių minią.

Mūsų kalbinta studentė Agnė pasakojo, jog iš Saulėtekio dviračiu dažnai važiuoja į paskaitas senamiestyje: „Įprastai dviračiu iki savo fakulteto nusigaunu greičiau negu viešuoju transportu, be to, nereikia stumdytis sausakimšame troleibuse.“ Paklausta, ar dviračių take netenka grumtis su praeiviais dėl vietos, mergina pasakojo, kad sunkiausia pravažiuoti pro stoteles, kai šiose laukia būriai žmonių. „Pasitaiko, kad tenka nulipti nuo dviračio ir kelis metrus jį vestis, nes dviratininkų takai vingiuoja visai šalia stotelių, tačiau ilgainiui mintinai išmoksti vietas, kur reikės nulipti, kur reikės apvažiuoti dideles duobes ar aukštus šaligatvių bortelius”, – pasakojo mergina.

Užburtas ratas

O ką daryti dviratininkui, kai takas staiga pasibaigia? Situacija kiek primena užburtą ratą, kuriame dviratininkai, atrodo, yra be vietos. Važiuojančius gatve keiksnoja vairuotojai, o minant pedalus šaligatviu tenka laviruoti tarp miestiečių ir pažeisti kelių eismo taisykles, nes „važiuoti dviračiu leidžiama tik dviračių takais, o kur jų nėra – tam tinkamu kelkraščiu pagal eismo kryptį. Kai kelkraštis netinkamas, leidžiama važiuoti viena eile važiuojamosios dalies kraštine dešine eismo juosta, kuo arčiau jos dešiniojo krašto.”

Visgi, daugelis renkasi savo saugumą ir nusižengdami taisyklėms važiuoja šaligatviu, nes laviruodami intensyviame eisme dviratininkai neretai gali sukelti spūstis, be to, vairuotojai ne visada pastebi dviratininkus, o net menkiausias dviratininko kliudymas automobilio veidrodėliu gali baigtis rimtais sužeidimais.

Danija – dviratininkų Meka

Mūsų kalbinta, Kopenhagoje trejus metus gyvenanti Sandra (apie ją jau galėjote paskaityti Laikas.lt) teigia, jog tikriausiai nepažįsta nė vieno dano, kuris neturėtų dviračio. Čia pedalus mina visi – nuo vos vaikščioti išmokusių vaikų iki senų žmonių. „Man labai patinka stebėti po darbo dienos pralekiančius kostiumuotus vyrus su lagaminėliais ar išsidabinusias poniutes su aukštakulniais. Net yra tekę matyti žmonių su smokingais bei vakarinėmis suknelėmis, kurie mina pedalus“, – prisimena mergina.

Paklausta apie oro sąlygas, Sandra neneigia, jog pasibaigus šiltiems orams, iš danų garažų į gatves pajuda daug daugiau mašinų negu įprastai. Tačiau nemaža dalis lieka ištikimi dviračiams net iškritus sniegui. „Keliai čia prižiūrimi, tvarkingi, visad švarūs, tad nereikia stumti dviračio per milžiniškas pusnis“, – džiaugiasi mergina.

Paklausta apie dviračių takų infrastruktūrą, Danijoje gyvenanti mergina teigia, jog dviračių takai yra beveik visur. Gatvėse egzistuoja net ir mažesni šviesoforai specialiai dviratininkams. „Paradoksalu, tačiau dviračiai tampa net savotiška Danijos problema. Žinoma, visi labai džiūgauja ir didžiuojasi miesto ekologija bei didžiuliu gamtos sergėtojų skaičiumi, tačiau dviratininkų daugėja taip sparčiai, jog piko metu tampa netgi pavojinga važinėti gatve, nes neapsikentę „profesionalai” pradeda elgtis grubiai“, – pasakoja mergina.

Pirmenybė – dviratininkui, nes jų Danijoje dauguma

Dažnas atvykėlis Danijoje susiduria su dilema – kuriuo taku jam eiti? Lietuviai įpratę, kad pirmenybė yra pėsčiajam, tačiau Danijoje dviratis – visagalis. Dažnai eilinis žmogus turės keliauti palei tvoras ar neapkarpytus krūmus, kai dviratininkas važiuos dvigubai platesniu keliu. „Šioje šalyje tiesiog elementaru, kad pėstysis turi savo kelią ir juo eina, o dviratininkas važiuoja jam skirtu keliu, o ne pėsčiojo. Be to, kartais važiuojant dviračiu savo tikslą gali pasiekti tris kartus greičiau nei važiuodamas tą patį atstumą autobusu ar nuosavu automobiliu, nes rytais keliai būna sausakimši, o dviračiams dažniausiai suteikiama pirmenybė“, – skirtumą pastebi mergina.

Dviračio detalės parodo individualumą

Kalbėdamiesi su Sandra smalsaujame, kokius dviračius renkasi danai, ar kreipia didelį dėmesį jų išvaizdai ir dizainui. Mergina pasakoja, jog „dviračių yra visokiausių. Pamenu kai buvau jaunesnė, beveik visi kiemo vaikai konkuravo, kurio dviratis turės daugiau bėgių. Atvykusi į Daniją supratau, kad eilinį kartą mūsų šalyje vyrauja kažkoks keistas, perdėtas pasipuikavimo kultas. Gyvendama Kopenhagoje visur važinėju dviračiu ir puikiai išsiverčiu su trimis bėgiais, kurie yra būtiniausi ir svarbiausi tikriausiai kiekvienam dviratininkui. Jei įsigysi dviratį su septyniomis pavaromis, būsi vienas šūstresnių, tačiau čia to žmonės taip nesureikšmina kaip pas mus.“

Ir nors Danijoje svarbiausias kriterijus renkantis priemonę – poreikiai ir praktiškumas, dviračių mados visgi egzistuoja. Kaip Lietuvoje populiaru patobulinti savo mašinas, taip Danijoje – dviračius. Galima išvysti visokiausių – nuo išmargintų vėliavos spalvomis iki apkarstytų gėlytėmis.

„Kartą net teko matyti jaunuolį, minantį vienratį. Galima išvysti daug dviračių, kurių priekyje yra karutis arba vežimėlis, kuriame mamos ar tėvai vežasi susisodinę vaikus. Kiti ten talpina įvairius susipirktus ar gatvėse susirinktus rakandus, dar kiti įmontuoja garso kolonėles ir linksmina praeivius savo mėgiama muzika. Čia dviračio spalvos, lempos, krepšeliai, skambučiai – viskas atspindi to žmogaus asmenybę. O paskutinis mados klyksmas – tai spalvoti ratlankiai “, – pasakoja mergina.