danija
Praėjus vos kelioms dienoms po šiurpių įvykių Kopenhagos zoologijos sode, kuomet buvo nužudyta veisimui nebetinkama sveika žirafa, kitame Danijos mieste Aarhus pradinukams Gamtos muziejuje pademonstuotas dar vienas šiurpinantis spektaklis – kaip skrodžiamas vilkas, rašo dailymail.co.uk.
Airiai pasakoja, kad suradus vaivorykštės pabaigą galima gauti krūvas aukso. Islando Olafur Eliasson pasivaikščiojimų vaivorykštėje aukso tikriausiai nėra, tačiau nuostabūs vaizdai garantuoti!
Agnei Lastauskaitei dar tik 26-eri, tačiau ji jau dirba muzikos licencijavimo vadove Rusijos, Ukrainos, Baltijos ir kitų šalių regionuose „ Apollo Music“ atstovybėje Kopenhagoje. Kaip žurnalui „Laikas.lt“ pasakojo pati mergina, jos gyvenimo šūkis labai paprastas – „niekada nesustoti, net jei tai patogu“, o savo sėkmės formulę ji apibrėžtų kaip „aistrą muzikai ir… gebėjimą pasitikėti savimi“.
Interviu su dizaineriu Henriku Vibskovu, kuris jau 10 metų savo išradingumą visuomet patikrina naudodamasis humoru. Ką padarė ir 2012 m. pavasario–vasaros kolekcijoje, paties dizainerio vadinamoje „šventvagiška LSD kelione“.
Nors lapkričio mėnuo dar net neįpusėjo, danai jau gyvena pakiliomis nuotaikomis ir pradeda ruoštis Šv. Kalėdoms. Pasižiūrėkime iš arčiau į skandinavų tradicijas belaukiant didžiųjų metų švenčių.
Vilniaus miesto savivaldybės pateikiamais duomenimis, Vilniuje yra 113 km dviračių takų. Iš pirmo žvilgsnio, šis skaičius atrodo išties nemažas. Tačiau žvelgiant į miesto dviračių trasos planą, kuriame pažymėti esami bei suplanuoti dviračių takai, situacija nedžiugina.
Takai nesudaro vientiso tinklo, o tik išsibarsčiusias atkarpas, kurios, rodos, po kelių dešimčių metrų dingsta tiesiog į niekur. Kuo toliau nuo centro, tuo labiau šis tinklas trūkinėja.
Kita problema – takai piešiami kaip pakliūva, kartais net pačiame šaligatvio viduryje, o ne greta gatvės kaip įprasta kitose šalyse. Tad nenustebkite, jei mindami pedalus, dviračių tako viduryje išvysite netikėčiausių kliūčių – lyg iš niekur išdygusį stulpą, šiukšliadėžę ar net gėlyną.
Pėsčiųjų ir dviratininkų grumtynės
Visgi turbūt dažniausiai dėl šių takų konfliktuoja dviratininkai ir pėstieji, kurie net tose vietose, kur pažymėti dviračių takai, ne visada linkę dalytis erdve. Kai kurie tai daro piktybiškai – nesitraukia nuo tako net signalizuojant, pyksta dėl pastabų, kiti tiesiog užmiršta, jog eina ne pėsčiųjų, o dviratininkų zona. Tai puikiai galima pastebėti senamiestyje, kur dviratininkai tiesiog priversti brautis pro miestiečių minią.
Mūsų kalbinta studentė Agnė pasakojo, jog iš Saulėtekio dviračiu dažnai važiuoja į paskaitas senamiestyje: „Įprastai dviračiu iki savo fakulteto nusigaunu greičiau negu viešuoju transportu, be to, nereikia stumdytis sausakimšame troleibuse.“ Paklausta, ar dviračių take netenka grumtis su praeiviais dėl vietos, mergina pasakojo, kad sunkiausia pravažiuoti pro stoteles, kai šiose laukia būriai žmonių. „Pasitaiko, kad tenka nulipti nuo dviračio ir kelis metrus jį vestis, nes dviratininkų takai vingiuoja visai šalia stotelių, tačiau ilgainiui mintinai išmoksti vietas, kur reikės nulipti, kur reikės apvažiuoti dideles duobes ar aukštus šaligatvių bortelius”,- pasakojo mergina.
Užburtas ratas
O ką daryti dviratininkui, kai takas staiga pasibaigia? Situacija kiek primena užburtą ratą, kuriame dviratininkai, atrodo, yra be vietos. Važiuojančius gatve keiksnoja vairuotojai, o minant pedalus šaligatviu tenka laviruoti tarp miestiečių ir pažeisti kelių eismo taisykles, nes „važiuoti dviračiu leidžiama tik dviračių takais, o kur jų nėra – tam tinkamu kelkraščiu pagal eismo kryptį. Kai kelkraštis netinkamas, leidžiama važiuoti viena eile važiuojamosios dalies kraštine dešine eismo juosta, kuo arčiau jos dešiniojo krašto.” Visgi, daugelis renkasi savo saugumą ir nusižengdami taisyklėms važiuoja šaligatviu, nes laviruodami intensyviame eisme dviratininkai neretai gali sukelti spūstis, be to, vairuotojai ne visada pastebi dviratininkus, o net menkiausias dviratininko kliudymas automobilio veidrodėliu gali baigtis rimtais sužeidimais.
Danija – dviratininkų Meka
Mūsų kalbinta, Kopenhagoje trejus metus gyvenanti Sandra teigia, jog tikriausiai nepažįsta nė vieno dano, kuris neturėtų dviračio. Čia pedalus mina visi – nuo vos vaikščioti išmokusių vaikų iki senų žmonių. „Man labai patinka stebėti po darbo dienos pralekiančius kostiumuotus vyrus su lagaminėliais ar išsidabinusias poniutes su aukštakulniais. Net yra tekę matyti žmonių su smokingais bei vakarinėmis suknelėmis, kurie mina pedalus“,- prisimena mergina. Paklausta apie oro sąlygas, Sandra neneigia, jog pasibaigus šiltiems orams, iš danų garažų į gatves pajuda daug daugiau mašinų negu įprastai. Tačiau nemaža dalis lieka ištikimi dviračiams net iškritus sniegui. „Keliai čia prižiūrimi, tvarkingi, visad švarūs, tad nereikia stumti dviračio per milžiniškas pusnis“,- džiaugiasi mergina.
Paklausta apie dviračių takų infrastruktūrą, Danijoje gyvenanti mergina teigia, jog dviračių takai yra beveik visur. Gatvėse egzistuoja net ir mažesni šviesoforai specialiai dviratininkams. „Paradoksalu, tačiau dviračiai tampa net savotiška Danijos problema. Žinoma, visi labai džiūgauja ir didžiuojasi miesto ekologija bei didžiuliu gamtos sergėtojų skaičiumi, tačiau dviratininkų daugėja taip sparčiai, jog piko metu tampa netgi pavojinga važinėti gatve, nes neapsikentę „profesionalai” pradeda elgtis grubiai“,- pasakoja mergina.
Pirmenybė – dviratininkui, nes jų Danijoje dauguma
Dažnas atvykėlis Danijoje susiduria su dilema – kuriuo taku jam eiti? Lietuviai įpratę, kad pirmenybė yra pėsčiajam, tačiau Danijoje dviratis – visagalis. Dažnai eilinis žmogus turės keliauti palei tvoras ar neapkarpytus krūmus, kai dviratininkas važiuos dvigubai platesniu keliu. „Šioje šalyje tiesiog elementaru, kad pėstysis turi savo kelią ir juo eina, o dviratininkas važiuoja jam skirtu keliu, o ne pėsčiojo. Be to, kartais važiuojant dviračiu savo tikslą gali pasiekti tris kartus greičiau nei važiuodamas tą patį atstumą autobusu ar nuosavu automobiliu, nes rytais keliai būna sausakimši, o dviračiams dažniausiai suteikiama pirmenybė“,- skirtumą pastebi mergina.
Dviračio detalės parodo kiekvieno asmens individualumą
Kalbėdamiesi su Sandra smalsaujame, kokius dviračius renkasi danai, ar kreipia didelį dėmesį jų išvaizdai ir dizainui. Mergina pasakoja, jog „dviračių yra visokiausių. Pamenu kai buvau jaunesnė, beveik visi kiemo vaikai konkuravo, kurio dviratis turės daugiau bėgių. Atvykusi į Daniją supratau, kad eilinį kartą mūsų šalyje vyrauja kažkoks keistas, perdėtas pasipuikavimo kultas. Gyvendama Kopenhagoje visur važinėju dviračiu ir puikiai išsiverčiu su trimis bėgiais, kurie yra būtiniausi ir svarbiausi tikriausiai kiekvienam dviratininkui. Jei įsigysi dviratį su septyniomis pavaromis, būsi vienas šūstresnių, tačiau čia to žmonės taip nesureikšmina kaip pas mus.“
Ir nors Danijoje svarbiausias kriterijus renkantis priemonę – poreikiai ir praktiškumas, dviračių mados visgi egzistuoja. Kaip Lietuvoje populiaru patobulinti savo mašinas, taip Danijoje – dviračius. Galima išvysti visokiausių – nuo išmargintų vėliavos spalvomis iki apkarstytų gėlytėmis. „Kartą net teko matyti jaunuolį minantį vienratį. Galima išvysti daug dviračių, kurių priekyje yra karutis arba vežimėlis, kuriame mamos ar tėvai vežasi susisodinę vaikus. Kiti ten talpina įvairius susipirktus ar gatvėse susirinktus rakandus, dar kiti įmontuoja garso kolonėles ir linksmina praeivius savo mėgiama muzika. Čia dviračio spalvos, lempos, krepšeliai, skambučiai – viskas atspindi to žmogaus asmenybę. O paskutinis mados klyksmas – tai spalvoti ratlankiai “,- pasakoja mergina.
Parengė Ieva Varkojytė
Nuotr. autorės ir K. Zaleskytės
O kokią transporto priemonę renkatės Jūs? Ar manote, kad Lietuvoje būtina populiarinti dviračius?
Šiaurietiškas oras, sunkiai įkandama nacionalinė kalba ir kosmopolitinė aplinka tapo kasdienybe. Jau trejus metus Sandra Sereikaitė gyvena ir studijuoja Danijos sostinėje – Kopenhagoje. Šį kartą ji nusprendė pasidalinti savo patirtimi, mintimis apie danų kultūrą ir ateities planus.
Turbūt dauguma pamenat tą varginantį tetulių ir dėdžių klausimą, kuris taip gąsdindavo vaikystėje: „Tai kuo būsi užaugęs?“. To paklausta, visuomet įsivaizduodavau save scenoje, dailės ar įrašų studijoje. Tačiau tapus abituriente, kad ir kaip buvo sunku turėjau pripažinti, kad svajonės ir norai smarkiai skiriasi nuo galimybių ir realybės. Niekuomet netryškau originalumu, talentu bei kažkokiu išskirtiniu bruožu, tad man beliko susitaikyti su mintim, kad reikia atrasti save iš naujo.
Mokykloje apart plačios šypsenos, nesutramdomo elgesio ir aktyvumo negalėjau pasigirti jokiais pribloškiančiais sugebėjimais, o pasirinkti ką noriu veikti ateityje buvo didžiausia problema. Manęs visiškai netraukė joks dėstomas dalykas ir nebuvo nei vieno, kuris sektųsi geriausiai.
Tuo metu kaip tik lankiau „Moksleivių verslo klubą“ (MVK), kuris bendradarbiavo su Hakes.lt organizacija padedančia jaunimui išvykti mokytis į užsienį. Kažkaip ligi tol niekuomet neturėjau net menkiausios minties apie studijas svetur, nes tai man atrodė netikra, neįmanoma ir nepasiekiama. Tačiau tik vėliau supratau, kad tai dar nuo sovietų mums į galvą įkalta mintis, kuri mus varžo ir riboja.
Nežinau kas nutiko, tačiau vieną dieną grįžusi po “MVK” susitikimo, namiškiams pareiškiau: „Aš studijuosiu Danijoje“. Tikėjausi sulaukti aršios reakcijos ir krūvos nepasitenkinimo, tačiau iš mamos lūpų išsprūdo tik vienintelis klausimas: „Iš kur mes gausime pinigų?“
Mano šeima turbūt nesiskiria nuo daugelio kitų: tėvai išsiskyrę, gyvenimas pas mamos tėvus, ji pardavėja, pinigų nėra. Tačiau palaikoma artimųjų užpildžiau dokumentus, praėjau atrankas ir bendromis jėgomis išvykau į nežinomybę.
Iš tiesų pradžia buvo sunkoka, nes patekau į visiškai naują aplinką, kur žmonės kalba, elgiasi mums neįprastai, kur kiekvienas posūkis už kampo gali būti vis nauja patirtis. Nors ir sulaukiau paramos iš kitataučių studentų bei universiteto darbuotojų, visgi daugumą problemų išsprendžiau savarankiškai.
Tik atvykus į Daniją susidūriau su pirmaisiais iššūkiais: viešojo transporto sistema, darbo ir būsto paieškos, kalbos barjeras dokumentų tvarkyme ir iš niekur iškilusiomis bėdomis liečiančiomis tik imigrantus. Galiausiai po “pažintinio” pusmečio susiradau studentišką darbą, įveikiau pirmuosius egzaminus anglų kalba, pradėjau mokytis danų kalbą ir iš leto integruotis į Danijos visuomenę.
Tikriausiai pirmosios galimybės iš arčiau pažinti danus ir jų kultūrą atsirado praktikos dėka. Per tris studijų metus privalėjau atlikti kelias praktikas, kurios trunka po tris mėnesius. Turėjau konkretų, užsibrėžtą tikslą – muzikos industrija. Su užsispyrimu ir entuziazmu išsiuntinėjau daugiau nei 300 laiškų kol galiausiai buvau pakviesta į darbo pokalbį ir priimta į danų kompozitorių sąjungą kaip praktikantė. Antroji praktika vėlgi buvo tikslingai ieškoma muzikos pasaulyje ir taip patekau į leidybinę kompaniją „Edition•S“.
Tai buvo visiškai nauja ir neįkainojama patirtis, kuomet turėjau progą pabendrauti su garsiais danų kompozitoriais, pasaulyje vertinamais menininkais bei kultūros puoselėtojais. Be kita ko, gavau galimybę geriau susipažinti su danų kultūra, mąstymu, įsigilinti į jų papročius, tradicijas.
Dauguma draugų bei pažįstamų domisi kodėl pasirinkau Daniją. Taip, iš šono tai atrodo šalta ir niūri šalis, tačiau mane labiausiai pakerėjo išsaugotas autentiškumas ir tuo pačiu gebėjimas būti modernia valstybe. Žinoma, nemokamas mokslas buvo vienas pagrindinių faktorių nulėmusių mano sprendimą. Mane viliojo ir žinojimas, kad namai bus arčiau, mažesni lietuvių mąstai žadėjo galimybę daugiau laiko praleisti su užsieniečiais, o ir pati Skandinavija tiesiog kvietė atrasti ją.
Prabėgus trims metams galiu drąsiai pasakyti, kad savo sprendimo nesigailiu ir tikrai nesuklydau. Mane pakerėjo danų mentalitetas, ypatingai vyresnių žmonių, kurie bendraujant ne kartą atskleidė savo erudiciją. Taip pat sužavėjo jų tradicijos, kurios smarkiai remiasi į šeimos vertybes.
Džiaugiuosi matydama, kad Danija turi savo šalies veidą: gausybes dviračių, monarchijos egzistavimą, aukštus ir spalvotus namus, piniginį vienetą – kroną. Manau jie gali didžiuotis, kad net būdami Europos Sąjungoje valstybė sugebėjo išlaikyti tą jaukų išskirtinumą.
Dažnai paklausta ką planuoju veikti baigusi studijas, tik nerimąstingai trūkčioju pečiais. Kol kas palikti šiauriečių nežadu, nes dar daug ko čia nepadariau, nepamačiau ir nesužinojau. Jaučiu, kad pasiekiau gana daug nuo atvykimo pradžios ir tai dar labiau vilioja neskubėti išvykti. Kažkodėl aš smarkiai abejoju, kad tautiečiai mane sugrįžusią į gimtinę priimtų šilčiau bei suteiktų tokias pat gyvenimo sąlygas kaip danai, todėl neskubu priimti konkrečių sprendimų.
O pabaigai norėčiau pasakyti – nebijokite! Nusimeskite baimės ir abejonių grandines, kurios jus pančioja, būkite ryžtingi ir užsispyrę, pasiimkite iš šio gyvenimo viską ką galite ir svarbiausia – siekite užsibrėžto tikslo.
Tai garsiausios skirtingų laikmečių poros, pasauliui žinomos savo patrauklumo, talentų, sėkmės, nuveiktų darbų ir be abejo, neišdildomų meilės istorijų dėka. Ir rodos visai nesvarbu kur susitiko dvi tuo pačiu ritmu plakančios širdys – realybėje, sumanaus rašytojo pjesėje ar kino režisieriaus juostoje – šios istorijos įkvepia ir leidžia patikėti mitologizuota meilės galia.
Kiekvienais metais galima išgirsti nepasitenkinimo balsus dėl to, jog viename ar kitame planetos kampelyje žmonės žudo delfinus. Tuo yra pagarsėję islandai, norvegai, bet tikriausiai nesuklysiu pasakęs, kad didžiausio dėmesio lig šiol yra sulaukę Danijai priklausančios Farerų salos ir žymiai toliau nuo mūsų esanti Japonija. Tad kas gi ten vyksta?
Farerų salose, esančiose į šiaurę nuo Didžiosios Britanijos, daugelis žmonių verčiasi žvejyba, nes dėl didelės paklausos Europoje ir kitur, tai yra pelningas verslas. Kasmet ten vyksta ir pastaruoju metu daug dėmesio sulaukianti nekomercinė delfinų medžioklė, vietine kalba vadinama „grindadráp“.
Jos metu į pakrantę atvyti gyvūnai ištempiami į seklesnę vietą, kur jiems perpjaunamas stuburas, o tuo pačiu ir pagrindinės arterijos. Vėliau delfinų mėsa yra išdalinama visiems norintiems ir sunaudojama kaip maistas.
Japonijoje viskas vyksta gana panašiai: delfinai suvaromi į įlanką, tinklais užtveriamas kelias į atvirą jūrą ir tada kiekvienam perduriamas kaklas (tiesa, dalis paliekami gyvi ir yra nuperkami delfinariumų). Delfinų mėsa paprastai sunaudojama maistui. Šiuo metu tokia medžioklė didesniais mastais yra praktikuojama tik Taiji mieste, tačiau šimtus kartų daugiau delfinų yra sugaunami įvairiose vietose atviroje jūroje.
Delfinų mėsa kenksminga sveikatai
Kaip minėjau, toks elgesys su delfinais sulaukia nemažos kritikos. Pavyzdžiui, „Judėjimas už gamtą” (uzgamta.com), reaguodamas į Farerų salos įvykius, savo pranešime rašo, jog begėdiška žudyti „mielus, protingus” gyvūnus, kad tai barbariškumas, o ne kultūra. Viena iš šioje srityje veikiančių užsienio grupių „Save Japan dolphins” (liet. išsaugokime Japonijos delfinus) savo puslapyje savejapandolphins.org argumentuoja, kad delfinų mėsa yra kenksminga sveikatai, nes dėl vandenynų taršos turi savyje daug toksinių medžiagų. Taip pat minimas šių gyvūnų protingumas ir brutalūs žudymo metodai, abejojama, ar tai yra Japonijos kultūros dalis.
Iš to matyti, jog kritikuojant delfinų medžioklę vyrauja kelių rūšių argumentai: susiję su žmogaus sveikata, vietos kultūra, žudymo metodais ir pačių delfinų savybėmis bei sugebėjimais. Pabandykime pažvelgti į kiekvieną iš jų arčiau, atkreipiant dėmesį į šiuo metu žinomus faktus bei platesnį kontekstą.
Pirmiausia – žmogaus sveikata. Įvairūs tyrimai iš tikrųjų rodo, jog dėl vandens užterštumo, jūros gyvūnuose aptinkama nemažai sunkiųjų metalų ir kitų toksiškų medžiagų. Pavyzdžiui, šiais metais ištirti Taiji miesto gyventojai dėl delfinų ir banginių mėsos valgymo savo organizmuose turėjo apie 5 kartus daugiau gyvsidabrio nei žmonės iš kitų Japonijos vietų. Prie to prisideda ir tai, kad delfinai yra plėšrūnai, todėl būdami mitybos grandinės viršuje iš savo maisto „surenka” labiau koncentruotus kenksmingų medžiagų kiekius.
Visgi užterštumo problema nėra unikali vien tik delfinams – daugelio kitų jūros gyvūnų mėsa gali būti kenksminga, jeigu jie gyveno nešvariuose vandenyse. Todėl esant rimtam susirūpinimui žmonių sveikata, turėtų būti kalbama ne tik apie delfinus, bet apie visą iš jūros gaunamą maistą.
Tuo pačiu galima savęs paklausti, jeigu šis žmogaus sveikatos argumentas yra svarbus, ar mes prieštarautume, jeigu kažkas žudytų delfinus, gyvenančius neužterštoje aplinkoje? Jeigu taip, tuomet turime ieškoti kitų priežasčių, kodėl mums toks elgesys nepriimtinas.
Delfinų mėsa – prasimaitinimo klausimas?
Antras dažnas teiginys, kuris pateikiamas prieš delfinų žudymą, yra tai, jog tai barbariškas, nekultūringas elgesys, kad šie gyvūnai nėra skirti maistui. Pateikiant tokius argumentus kitų žmonių veiksmai neišvengiamai pradedami vertinti pagal savos kultūros šabloną, taip juos įvardinant kaip priimtinus arba ydingus.
Tikriausiai daugumos šį straipsnį skaitančių galvose delfinai nėra padėti į stalčiuką su užrašu „maistas”. Pas delfinariumų lankytojus šiuos gyvūnus galėtume rasti priskirtus prie kategorijos „suteikiantys pramogą”, pas kitus jie būtų pažymėti užrašu „gražus, laisvėje turintis būti gyvūnas”, tačiau retam delfinas yra gyvūnas, kurį galima nužudyti ir suvalgyti.
O gal tai tradicijų ir kultūros dalis?
Panašiai kaip peikiami korėjiečiai, nes jie valgo mūsų supratimu „augintinio” paskirtį turinčius šunis, taip žiūrint iš savos kultūros taško linkstama pasmerkti ir delfinų medžioklę. Tačiau nesunku suprasti, jog toks kitų žmonių elgesio vertinimas turi labai daug trūkumų, nes tai, kas įprasta mums, gali būti labai keista kitų kultūrų atstovams, ir atvirkščiai. Kritikuoti vieniems kitus yra lengva, tačiau kritika turės mažai vertės, jeigu nebus pastatyta ant argumentų su tvirtesniu ir objektyvesniu pagrindu nei savos kultūrinės tradicijos.
Trečias argumentas mini brutalius delfinų žudymo metodus. Galima sutikti, kad stuburo ar arterijų perpjovimas ir leidimas nukraujuoti yra lėta kankinanti mirtis. Tačiau čia vėl gali kilti mintis, jog tai galioja ne tik delfinams: nemažiau brutaliais būdais gyvūnai žudomi skerdyklose, kailių fermose, kentėti turi ir žvejų sugautos žuvys ar medžiotojų netaikliai pašauti žvėrys, paukščiai.
Žudymo veiksmas esmės nekeičia
Šia prasme delfinų žudymas nėra kažkuo išskirtinis, todėl keistai skamba jo kritika, neminint kitų gyvūnų, iš kurių taip pat brutaliais būdais atimama gyvybė. Be to, vėlgi galime sau užduoti klausimą – ar mes būtume už delfinų žudymą, jeigu Farerų salų arba Japonijos gyventojai tai atliktų kitais metodais? Jeigu mums vis tiek tai atrodytų kaip neteisingas elgesys, vadinasi esmė glūdi kažkur giliau nei klausime, kokiu peiliu perpjaunamos arterijos arba kuriuo momentu delfinas sužeidžiamas žeberklu.
Galiausiai lieka argumentas, jog delfinai yra ypatingi gyvūnai, turintys išskirtinių savybių, dėl kurių mes neturėtume jų žudyti. Dažniausiai minimas jų aukštas intelektas, grožis, mielumas. Čia iškyla kelios problemos. Atmetus tai, kad grožis ir mielumas yra subjektyvūs kriterijai, sunku atrasti ryšį tarp gyvūno protingumo ar mielumo ir jo gyvybės vertės.
Ar gražūs gyvūnai nusipelno būti nežudomi labiau nei negražūs? Ar tas pats ir su daugiau bei mažiau protingais? Jeigu panašią logiką taikytume kalbėdami apie žmones, tai skambėtų siaubingai. Nepaisant to, daugybė organizacijų ir aktyvistų tuo pačiu principu iš gyvūnų tarpo bando išskirti delfinus. Argumento patikrinimas gali būti toks pats kaip ir anksčiau – ar nužudytumėte negražų delfiną? O jeigu jis būtų dar ir mažiau protingas nei kiti? Jeigu ne, tuomet gyvūno išvaizda ir intelektas nėra lemiantys kriterijai.
Atmetus poveikio žmonių sveikatai, kultūrinius, žudymo metodų ir gyvūnų grožio arba intelekto argumentus kaip ribotus ir pilnai neatspindinčius tokio elgesio su delfinais problemos, kas lieka? Kaip mes galime apibūdinti tą prieštaravimą, kuris atsiranda matant vaizdus iš Farerų ar Japonijos? Galbūt kiekvienas iš skaitančių tai padarys savaip, aš tiesiog pasiūlysiu gyvūnų teisių perspektyvą. Delfinai išsiskiria kaip itin intelektualūs žinduoliai
Delfinai, kaip ir bet kurie kiti gyvūnai, yra jautrios būtybės. Jie jaučia skausmą, malonumą, turi savus poreikius ir siekia juos patenkinti. Kitaip tariant, kiekvienas delfinas yra unikalus individas, turintis savo gyvenimą, puikiai besiorientuojantis savoje aplinkoje, pažįstantis kitus savo grupės narius ir galintis naudotis visomis galimybėmis, kurias jam suteikia laisvė.
Nuspręsdami dėl savanaudiškų paskatų delfiną pagauti, suvaržyti, įkalinti, sužeisti, nužudyti, mes tuo pačiu nusprendžiame nekreipti dėmesio į jo individualumą, poreikius. T. y. gyvūną iš savarankiškos būtybės paverčiame įrankiu saviems tikslams pasiekti. Mes nustojame į jį žiūrėti kaip į dar vieną gyvybę, kuri dalinasi su mumis šia Žeme ir turi tokią pačią teisę į laisvę ir gyvybę.
Žinoma, priklausomai nuo situacijos, tokiam elgesiui galima rasti įvairių priežasčių. Kartais jos pakankamos, kad pateisintume gyvūno naudojimą, nes žmonės tais atvejais neturi jokio kito pasirinkimo (pavyzdžiui, negali prasimaitinti be gyvūninio maisto). Tačiau yra daugybė atvejų, kuomet gyvūno gyvybės ar laisvės atėmimo galime nesunkiai išvengti ir savus tikslus įgyvendinti kitais būdais. Todėl matydami gyvūnų išnaudojimą ir žinodami apie galimas alternatyvas, galime tai sukritikuoti pakankamai objektyviais kriterijais – moksliškai įrodomu gyvūnų jautrumu, poreikių turėjimu – ir pasiūlyti realius sprendimus kaip jo išvengti.
Tai vis dėl to – žudyti?
Paskutiniuose keliuose sakiniuose sąmoningai perėjau nuo delfinų prie apskritai gyvūnų, nes visi jie pasižymi gebėjimu jausti skausmą ir savos gyvybės vertinimu. Jeigu mes atmetame prieš tai nagrinėtus argumentus, negalime išskirti delfinų kaip ypatingesnių nei visi kiti gyvūnai su kuriais mums tenka susidurti. Todėl būdami nepatenkinti tuo, kas vyksta Fareruose arba Japonijoje, turėtume būti nepatenkinti ir tuo, kas vyksta čia pat, vietinėse skerdyklose, fermose, tuo, kaip su gyvūnais elgiasi ne tik žmonės kitose valstybėse, bet ir šalia mūsų.
Jeigu jūs už tai, kad gyvūnai yra individualios būtybės, kurios neturėtų būti naudojamos vardan pramogos, malonumo ar patogumo, atsisakykite gyvūninių produktų, rinkitės alternatyvas, kurios būtų naudingos tiek žmonėms, tiek gyvūnams, tiek ir aplinkai.