www.keliaukkitaip.lt
Marius Abramavičius
Dzūkijos nacionalinis parkas toks didelis, kad pėsčiam einant ir dairantis, pavasarį pradėjus keliauti, gali ir žiemos sulaukti. O Zackagirio takas tarsi miniatiūrinis atspindys, pristatantis įdomią gamtinę mozaiką ir savitą pusiausvyrą tarp gamtos ir žmogaus veiklos.
Zackagirio pažintinio tako ilgis 13,8 km, tačiau galima pasirinkti ir trumpesnes 7 km arba 10,5 km atkarpas. Aš siūlyčiau pradėti nuo bažnyčios ir patraukti link Gaidžių kampo.
Marcinkonių Šventųjų apaštalų Simono ir Judo Tado geltonai dažyta medinė bažnyčia stūkso ant kalnelio šiauriniame kaimo krašte. Aplink bažnyčią anksčiau skraidydavo spalvingas, tikras pasakų paukštis – žalvarnis. Visi Marcinkonys išsimėtę dideliame plote, bet kiekvienas kaimo kraštas turi savo „mikrorajoną” su savo pavadinimu. Gaidžių kampas – vieta, kur dauguma gyventojų turi tokią pavardę.
Štai prasideda miškas kerpšiliais, kuriuos netrukus ima keisti nedidelės pelkutės, pievos ir krūmynai, vadinami „Meškos šikna.” Šis pavadinimas labai linksmina su ekskursijomis atkeliaujančius moksleivius. Iš kur atėjo šis pavadinimas – nežinia. Ar čia kažkas buvo įklimpęs ir nusikeikė, ar begrybaudamas sutiko mešką… Dabar jau nežinia, bet iš lūpų į lūpas einantis pavadinimas jau oficialus ir užrašytas visose informacinėse lentelėse bei bukletuose. Keliukas veda labai gražios aukštapelkės pakraščiu.
Nuo „Meškos šiknos” takeliu traukiame link Aklaežerio. Einant pamiškiais galima sustoti prie tilto. Šioje vietoje aiškiai matyti pirmykščio ir kultūrinio kraštovaizdžių riba. Jei ne aktyvi gamtininko–ornitologo Eugenijaus Drobelio iniciatyva saugant šią vietą, galbūt, Zackagirio aukštupio ir nebūtų likę. Galėjo atsitikti taip, kad ši vieta būtų buvus numelioruota. Tai pavyzdys, kaip ir vienas žmogus gali sustabdyti traktorius.
Traukiu takeliais link Aklaežerio, įspūdingo besikeičiančio ežerėlio. Tai nedidelis termokarstinės kilmės ežeriukas, atsiradęs ištirpus nuo ledyno atitrūkusiam ir žemėmis užneštam ledo luitui. Pelkėjimo procesas beveik 10 hektarų ploto ežerą pavertė pelke, o dar prieš penkiasdešimt metų jame buvo galima ir pasimaudyti..
Neseniai čia būta gaisro, didelių pušų kamienai pajuodę, o nauja augmenija jau užima išdegusius plotus. Mediniu takeliu, prigulusiu ant kiminų kilimo, galima pereiti į kitą krantą.. Tik vietomis galima rasti didelį butelį, vadinamą „bambalį”. Pasak nacionalinio parko lankytojų centro vedėjos Linos Černiauskienės, tai jau kažkas iš vietinių gyventojų čia taip gamtoje ilsėjosi. Apsidairius šiukšlių nėra daug, bet kiekvienas svetimkūnis labai matomas ant miško paklotės. Prieiti šias vietas reikia savo kojomis, o ne privažiuoti mašina. Bet išsinešti savas šiukšles atėjusiems vis dar trūksta sąmoningumo. Vis tik švaresnės ir tvarkingesnės vietos ten, kur žmonės neprivažiuoja mašinomis ir negali atsivežti daug užstalės gėrybių, po kurių lieka plastiko krūvos ir pakuočių svilėsiai. Parko direkcijoje kartas nuo karto darbuojasi savanoriai. Jie padeda ir tvarkyti bei valyti ir Marcinkonių apylinkes. Žmogus, sudalyvavęs talkoje ir valęs mišką nuo šiukšlių, jau lengva ranka nemes plastiko butelio pro mašinos langą, ledų pakuotę ar saldainių popieriuką per petį.
Nuo Aklaežerio sukamės atgal per miškeliais apaugusias kopas link Zackagirio ištakų, kur dar yra tikra, žmogaus nepaliestos gamtos oazė. Čia bujoja vešlūs viksvynai ir plyti žemapelkiniai liūnai, kuriuose slepiasi bebrų trobelės. Visai šalia geležinkelio pylimo prasideda Zackagirio upelis. O po juoda durpžemio velėna prasideda ir tyliai alma Juodasis Šalcinis.
Dar paėjus, tolumoje galima pamatyti Šaudzyklos kalnas. Lenkų okupacijos metu čia buvo įrengta šaudykla, vėliau ja naudojosi vokiečiai. Nusileidus laipteliais nuo kalno, galima lieptu pasiekti kitą krantą ir paėjus pakrante atrasti dravę. Drevinė pušis stūkso kerpiniame pušynėlyje visai šalia vieškelio į Rudnią. Anot Linos Černiauskienės, senovinė bitininkystė dravėse buvo labai savitas dzūkų verslas, kurį reguliavo ne įstatymai, o paprotinė teisė. Medus ir vaškas ilgą laiką buvo daugelio gyventojų pagrindinis pajamų šaltinis. Senovėje žmonės kartais pritrūkdavo duonos, pinigų, linksmybių, bet medaus – niekada. Į medžius būdavo kopiama specialiu įrenginiu – geiniu, kuris eksponuojamas etnografinėje sodyboje-muziejuje Marcinkonyse. Dravėse gyvenančias bites galima pamatyti Musteikos apylinkėse esančiame Senovinės bitininkystės take. O čia galima pažiūrėti į kerpinį pušynėlį (kerpšilį) – patį skurdžiausią mišką. Skurdžiausias miškas ir labiausiai pažeidžiamas. Mašinos ratai ar pravilktas rąstas ilgam palieka žymę miško dangoje. Todėl čia verta prisiminti istorijas apie indėnų pėdsekius, skaitytas jaunystėje. Verta prisiminti ir eiti kuo mažiau paliekant pėdsakų bei savo buvimo čia žymių. Puošniausi šiame miške kadagiai, besistiebiantys tarp skurdžių pušelių ir beržiukų, o svarbiausias kerpšilio indikatorius – kerpės. Tai elninė ir miškinė šiurės, tarp kurių galima rasti meškauogių ir čiobrelių.
Visas kelias atspindi įvairovę persipynusių gamtos ir žmogaus santykių. Čia matyti ir agresyvus žmogaus kišimasis į gamtą, toks kaip melioracija, ir sugyvenimas su gamta. Atvykusieji gali pamatyti visus prabėgusių santykių dešimtmečius, o gal ir šimtmečius. Gali pamatyti ir pasimokyti.