Search Results for: "naminė duona"
Svogūnus ir alyvuoges supjaustyti gabaliukais, fetos sūrį susmulkinti mažais gabaliukais. Dubenyje sumaišyti miltus, druską ir kepimo miltelius. Kitame inde suplakti kiaušinius, rūgpienį ir aliejų. Sudėti svogūnus, alyvuoges ir sūrį į kiaušinių masę. Viską sumaišyti su miltais. Kepimo indą patepti aliejumi, supilti tešlą. Kepti iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje 45 min.
Populiarių Lietuvoje kulinarinių knygų autorė Beata Nicholson norinčius išmokti gaminti ar patobulinti savo įgūdžius kviečia į video pamokas „Kepk nedelsiant“. Šįkart pamokos tema – naminė duona.
Pakepiname duoną iš abiejų pusių. Į maždaug 10l indą sudedame keptą duoną bei užpilame karštu vandeniu.
Duona yra bene pagrindinis maisto produktas daugeliui žmonių visame pasaulyje, valgoma jau keliolika tūkstančių metų. Išmokę dirbti žemę ir susibūrę į bendruomenes, žmonės išmoko grūdus paversti duona. Tereikėjo akmenų grūdams sumalti į miltus, vandens sumaišyti jiems į tešlą ir kepimo įrankių. Protėviai sunkiai dirbo, kad ant stalo galėtų padėti naminės duonos kepalą, kurių šiandien visame pasaulyje kasdien suvalgoma maždaug 9 milijonai. Kaip ir iš ko lietuviai tradicinę juodą duoną kepa šiandien?
Galime tik įsivaizduoti, kaip atrodo šventinis rytas jūsų virtuvėje. Tačiau jei atrasite laiko mažai staigmenai, siūlome pagaminti svečiams naminės giros.
Ak, kaip gardžiai, šventiškai ir kasdieniškai kvepia naminė duona. Tie, kas vaikystėje turėjo galimybę ragauti kaime keptos „bandos“ tikrai pamena tą nepakartojamą plutelės traškesį, minkštumą ir kvapą… Tuos, kurie išsiilgo naminės, natūralios duonos skonio ir tuos, kas neturėjo galimybės jos paragauti kviečiame pasilepinti ir palepinti savo šeimyną netikėtu ir sveiku produktu – namine plikyta duona.
Nedideliame Kęstučio ir Ingos Samušių ūkyje Paliesio kaime, Molėtų rajone, neseniai įvyko jau ne pirmą kartą rengiama avikirpio šventė. Kelintus metus iš eilės rengiamas avių kirpimas čia suvokiamas ir atliekamas ne tik kaip privalomas ūkio darbas, bet ir kaip puiki šventė savo šeimai, draugams, pažįstamiems, bendraminčiams. Jau šeimos tradicija tampančios šventės metu su gausiai susirenkančiais bendraminčiais savo įspūdžiais ir patirtimi dalijasi vilnos velėjai ir kiti besidomintys bei norintys užsiimti šiuo amatu.
Šventę pradėjo ir susirinkusiems žiūrovams pasakojo apie žmonių ir naminių gyvūnų istoriją bei retą Škudžių veislės avių rūšį, jos baltišką etninę kilmę, praktišką prisitaikymą mūsų klimato sąlygomis, vienas iš šventės organizatorių Arūnas Svitojus – energingas ir nenuilstantis Baltijos labdaros fondo direktorius, pats auginantis šias avis.
Apie Škudžių vilną bei jos gaminius kalbėjo ūkio šeimininkė veltinio meistrė Inga Samušienė, jau keletą metų velianti nuostabias šlepetes, riešines, šalikus bei kitus gaminius, ne tik iš šeimos ūkio Škudžių avių vilnos, bet ir iš kitokių rūšių avių vilnų: Lietuvos šiurkščiavilnių, merinosų, islandinių avių ir t.t. Visi turėjo galimybę pačiupinėti šlepetes, suveltas iš Škudžių vilnos.
Šis pavasarinis avikirpis buvo surengtas kartu su neseniai įkurta Lietuvos Škudžių avių augintojų asociacija, vienijančia Škudžių avių veislės augintojus Lietuvoje. Būtent tokios veislės avis jau porą metų augina ir ūkininkaujantys Kęstutis ir Inga Samušiai.
Škudžių avys Baltijos regione (Rytų Prūsijoje, Lietuvos teritorijoje ir kitose Baltijos šalyse) atsirado prieš 4000 metų, o ankstyvieji istoriniai tekstilės radiniai patvirtina, kad tuometinė šios veislės vilna tapati šiandieninei. Nors apie jas Lietuvoje yra labai mažai žinoma, mes, lietuviai, galime teisėtai didžiuodamiesi vadinti Škudes tikrosiomis mūsų krašto gyventojomis. Laikoma, kad tai yra viena iš seniausių (aborigeninių) avių veislių.
Škudžių veislės avys amžių bėgyje nebuvo „gerinamos”, jos nebuvo kryžminamos su kitomis veislėmis ir yra išlikusios praktiškai grynakraujėmis. Tad, šios avys turi didžiulę kultūrinę, bei išliekamąją genetinę vertę, kaip viena iš „švariausių“ veislių pasaulyje. Deja, kaip ir šiurkščiavilnėms Pomeranijos avims, joms dėl karų ir žmonių tremties iš jų tėvynės Lietuvos, Rytų Prūsijos ir Pamario grėsė išnykimas, ir tuoj po antrojo pasaulinio karo buvo belikusi tik viena kita avis. Bet, dėka keleto entuziastų avių augintojų ir zoologijos sodų vadovų Vokietijoje, buvo pamažu atkurta gyvybinga populiacija iš išlikusių Škudžių avių rastų ir atgabentų iš Lietuvos ir dar kelių vietų Baltijos regione. Šiandien pasaulyje (Vokietijoje, Olandijoje, Austrijoje, Lenkijoje) jų yra apie 5000, ir vis dėl to, šios veislės avių populiacijai gresia išnykimas.
Tad neseniai įkurtos Lietuvos Škudžių avių augintojų asociacijos svarbiausiais tikslas ir uždavinys yra populiarinti bei išsaugoti šios istorinės, bet jau užmirštos ir išnykusios iš mūsų šalies avių veislės kultūrinę, istorinę, etninę, ekonominę ir mokslinę vertę bei suburti kuo didesnį bendraminčių ratą, norinčių auginti ir tuo prisidėti prie Škudžių veislės avių išsaugojimo. Šiuo metu asociacija vienija 5 šeimas, auginančias Škudžių veislės avis Molėtų, Švenčionių,Trakų, Klaipėdos, Raseinių rajonuose.
„Lietuvos Ūkinių gyvūnų registro duomenimis mūsų šalyje auginama mažiau nei 50 Škudžių veislės avių, tačiau įregistravus šių metų prieauglį, bendras skaičius turėtų padidėti bent iki 70“ – taip mano Lietuvos Škudžių avių augintojų asociacijos pirmininkas ir šios pavasarinio avikirpio šventės vienas iš organizatorių bei ūkio šeimininkas Kęstutis Samušis.
Pagrindinis šios šventės akcentas, žinoma, buvo avių kirpimas – prasidėjęs riestaragio juodo avino Nuodėgulio kirpimu. 83-jų metų molėtiškė Uršulė mokė avių kirpimo rankinėmis žirklėmis paslapčių. O kas norėjo galėjo išbandyti ir modernias elektrines žirkles, nors dėl kirpėjų įgūdžių stokos, kirpimas jomis buvo ne ką greitesnis nei rankinėmis.
Po avikirpio senolė Uršulė visus norinčius mokino dar ir verpimo senoviniu rateliu.
Švenčiančiuosius visą laiką viliojo vaišių stalas nukrautas svečių ir dalyvių suvežtomis gėrybėmis: kepta namine duona, naminiais pyragais, vyniotiniais, žuvimi iš pajūrio, gira, Arūno Svitojaus atvežtomis iš Vengrijos lauktuvėmis – Vengrijos vietinių avių sūriu bei vietinių Vengrijos Mangalica kiaulių dešra, šeimininkų K. ir I. Samušių užraugta beržų sula bei naminiu jogurtu.
Pasibaigus avikirpiui, visi pasigardžiuodami ragavo didžiuliame katile ant laužo išvirtą šventinį viralą.
Ir bekerpant avis, ir bevalgant viralą labai džiugino ir nuotaiką kėlė Vytauto Musteikio bei Arūno Žalalio dainuotos lietuvių liaudies dainos.
K. ir I. Samušių ūkyje šių metų prieauglis iš 7 ėriavedžių ir vieno veislinio avino yra 11 avinėlių. Reikia paminėti, jog ūkyje gyvenantis avinas Nuodėgulys yra tik vienas iš 4 visoje Lietuvoje esančių ir veislinei reprodukcijai tinkančių Škudžių veislės avinų, nors iš sparčiai augančio prieauglio turėtų išaugti ir daugiau tinkamų veislinių avinų bei avelių. Pilnavertei ir efektyviai Škudžių veislės avių selekcijai Lietuvoje reikėtų įsivežti „šviežio kraujo“ – rengiami planai šiemet, kaip ir pernai vasarą, vėl atsivežti naujų Škudžių avių iš Vokietijos ar kitų šalių, kuriose jos auginamos, juolab susidomėjusių ir norinčių jas auginti kasdien daugėja.
Populiarių Lietuvoje kulinarinių knygų autorė Beata Nicholson norinčius išmokti kepti ar patobulinti savo įgūdžius kviečia į video pamokas „Kepk nedelsiant“.
Kalėdos jau ant nosies! Tačiau, jei Jūs dar neturite pasirūpinę dovanoms savo artimiesiems, tai vertėtų sukrusti.
Kaip ir kasmet: sausakimši prekybos centrai, gerų idėjų štilis ir perkrautos lentynos daiktų, kurie daugeliui tampa tik dar vienu nereikalingu daiktu, kurį kažkas kadaise padovanojo. Juk malonu, kai tavo dovana džiugina ir yra išties naudinga. Taigi lieka tos pačios trys užduotys: išrinkti naudingą dovaną be didelių rūpesčių ir, svarbiausia, už patrauklią kainą. Nebėda – Laikas.lt siūlo krūvą idėjų:
Nuo senų senovės lietuviai duoną suasmenindavo ir sudievindavo: ji minima pasakose, priežodžiuose ir patarlėse, jos gausu net iki šių dienų išlikusiuose ritualuose. Tikėta, kad pašventinta duona gelbsti nuo gaisro ir ligų, nuo nužiūrėjimo, padeda gydyti akių ligas, žaizdas, saugo nuo gyvatės įkandimo, o įsiūtas gabalėlis į švarką – kare nuo kulkų. Net šiais laikais duona – būtinas lietuvio pietų stalo atributas, kurią galima panaudoti kur kas išradingiau nei tik užkandant sriubą ar salotas. Desertus iš duonos, puikiai tinkančius šventiniam Kūčių ar Kalėdų stalui, siūlo UAB „Biržų duona“ maisto technologė Rasa Kubiliūnienė.