Laikas.lt

Paimta iš:
https://www.laikas.lt/lt/info/13710/kol-kas-vienintele-standupere-lietuvoje-isgirde-juokingai-kalbancia-moteri-zmones-nesijuokia-interviu/

Data: 2013-09-10, 13:13

Kol kas vienintelė „standuperė“ Lietuvoje: „Išgirdę juokingai kalbančią moterį žmonės nesijuokia“ (interviu)

Laikas.lt
Dovilė Raustytė
Asmeninio archyvo nuotr.

Popietė Vilniaus centre. Eismas pakankamai ramus, besiruošiantis vakarinėms spūstims. Pro Gedimino prospekte esantį Lietuvos apeliacinį teismą važiuoja ryškiai raudona ir ryškiai nauja mašina su nuleistu stogu, jai iš paskos juodas džipas. Staiga abi mašinos sustoja. Iš jų taip pat staigiai iššoka vyrai ir pradeda muštis, liejasi kraujas. Vienas jų sėda atgal į džipą ir iš visų jėgų rėžiasi į raudonosios mašinos galą, pabyra stiklai, bestogės mašinos pakeleivės išmaniaisiais fotografuoja padarytus nuostolius, o džipo vairuotojas ramiai, kaip spėjama, išsikviečia sau policiją...

Visą tai gurkšnodamos kavą stebėjome drauge su vienintele (kol kas) mūsų šalyje standupinančia mergina Marija Rakickaja. Ir visa tai, ką perskaitėte, nebuvo nei kieno nors standupo ištrauka, nei būsimo Emilio Vėlyvio filmo anonsas. Tiesiog šviesiu paros metu, centrinėje Vilniaus gatvėje įvykęs, pavadinkime, nesusipratimas. Kuo čia dėta Marija? Mergina rašo istorijas, kuriomis stengiasi pralinksminti savo klausytojus, tik, kad jie ne visada iš jų juokiasi. Istorijos įvyksta čia ir dabar, kartais jų išgalvoti net nereikia, bet kaip prajuokinti publiką, kai tu esi moteris, o žmonija turi įprotį juoktis iš vyrų pokštų. Apie tai, didžiulius „failus“ ir dar didesnius iššūkius, lietuvišką ir švedišką standupą kalbamės su Marija toliau, lyg nieko ką tik ir nebūtų įvykę...

Pamačiau tave pirmą, bet tikiuosi, ne paskutinį kartą šią vasarą „Studio 9“ vykusiame „Comedy Kastos“ uždaryme, kur ant scenos vienas kitą keitė Lukas Šidlauskas, Žygimantas Kudirka, Vainius Sodeika... Apie tave nieko iki to laiko nebuvau girdėjusi. O turėjau?

Gal, nes pirmojoje savo „Kastoje“ žiauriai apsijuokiau, mano pasirodymas buvo totalus „failas“. Niekas nesijuokė. Galvojau jau niekada nebeišeisiu į miestą. Buvo labai gėda.

Kaip manai, kodėl?

Tekstas buvo labai keistas. Išbandžiau jį su draugais, kurių humoro jausmas panašus į manąjį, tad atrodė viskas bus gerai. Tačiau „Kablyje“ susirinkusi publika jo nepagavo. Ir aš pati jį blogai perteikiau. Pajutusi, kad nieko gero jau nebus, turėjau du kelius: tiesiog palikti sceną arba pabandyti išsisukti. Tačiau nepasielgiau nei taip, nei taip: norėjau, kuo greičiau perskaityti tekstą, ką darydama apie intonaciją nebegalvojau. Na, ir man tai pavyko.

Kada tai buvo?

Gegužės pabaigoje.

Po mėnesio išvydau tave standupinančia „Studio 9“. Buvo tikrai juokinga. Ir ne man vienai. Kaip prisivertei bandyti dar kartą?

Aplinkiniai įkalbinėjo nepasiduoti, o ir pačiai norėjosi mesti sau iššūkį. „Kastos“ uždarymui ruošiausi išties dramatiškai: parašiau tekstą, vėliau jį ne kartą perrašiau, kankindama artimuosius dvejonėmis – dalyvauti ar ne. Galiausiai pagalvojau, kad blogiau tikrai nebebus, ir pasiryžau antram kartui.

Na, ir kaip pati jį vertini? Bus trečias už kelių dienų, rugsėjo 12 d., vyksiančiame „Kastos“ sezono atidaryme?

Nesijaučiau padariusi viską tobulai, bet, žinoma, buvo daug geriau nei po debiuto. Jei parašysiu gerą tekstą, dalyvausiu ir naujame sezone. Po atidarymo, bus aiškiau, ar aš ko verta.

Sakyčiau esi drąsus žmogus...

Ir taip, ir ne. Visada bijau prieš lipdama ant scenos, bet nemanau, kad tai blogai, jaudulys tokiose situacijose turi būti.

Būdavai ta mergina klasėje, iš kurios pokštų visi juokiasi?

Nesu tas žmogus, kuris mėgsta būti dėmesio centre ir daug reiškiasi. Mokykloje, jei ką juokingo pasakydavau, tai labai tyliai, ir kas nors tai pakartodavo. Man patinka būti scenoje, bet išsišokti – ne.

Kol kas esi vienintelė mergina lietuviško standupo scenoje? Čia dėl to, kad šis žanras mūsų šalyje dar labai šviežias? Ar ir kiti negali pasigirti merginų skaičiumi šioje srityje?

Vyrauja stereotipas, kad vyrai geba lengviau prajuokinti. Man pačiai yra daug mažiau juokingų standuperių moterų. Ir jokios diskriminacijos tame nėra. Kai vaikinas natūralia maniera pasakoja kokią nors istoriją, kaip, pavyzdžiui, kartą jis ėjo gatve ir jam kažkas nutiko, tai atrodys daug juokingiau, nei kad tą patį papasakotų mergina. Iš tikrųjų įdomu, kodėl taip yra, galbūt moteriai, norinčiai, kad iš jos teksto juoktųsi, reikia išskirtinės manieros, netradicinės idėjos. Natūraliai pasakojant, atvirkščiai nei vyrams, retai kada bus juokinga. Išgirdę juokingai kalbančią moterį žmonės nesijuokia, nes nėra prie to pratę, jie nustemba. Galbūt ir pačios moterys bijo būti juokingomis, turi tam tikras ribas, kurių nevalia peržengti.

Turi tokių ribų?

Manau, kad turiu, be to, po tokio krikšto atsirado daugiau baimių. Yra dalykų, kuriuos sugalvoju, bet atmetu dėl to, kad nematau būtent savęs to sakančios. Galbūt tai ir gerai. Sunku, kai turi juokelių „ant ribos“: nežinai, viešinti juos ar ne. Yra tokių, kuriuos pasakiau, bet antrą kartą to nedaryčiau. Moteriai kai kuriuos dalykus reikia sakyti labai atsargiai, parinkus tinkamą intonaciją. Tai aišku galioja ir vyrams, bet iš jų lūpų slidūs juokeliai ne taip rėžia ausį.

Bet gal iš vienos pusės moterims lengviau dėl to, kad jos yra moterys, tiksliau, vertinimas to, ką jos šneka, būna švelnesnis?

Standuperės susilaukia daugiau dėmesio, nes jų mažiau, arba, kaip pas mus, iš viso nėra. Vertinimas irgi dažnai būna švelnesnis, „drąsu, kad apskritai pabandei“ arba nedrįstama tiesiai sakyti kritikos.
Bet man tikrai nereikia mažiau kritiško vertinimo nei vyrams. Jei nejuokinga, tai ir sakykite ar parodykite, kad nejuokinga. Aišku, tai girdėti nemalonu, aš save sukritikuoju pati, kad beliktų pasakyti tik „na taip, taip ir buvo“. Tai kažkiek dviprasmiška, nes visgi kartais padeda, kai tave labiau palaiko ir saugo.

Tave pačią lengva prajuokinti?

Gal ir ne. Tai labai priklauso nuo situacijos? Gyvenimiškose situacijose, ko gero, lengviau, nei kažką žiūrint tikintis pasijuokti. Mano humoro jausmas truputį keistas: man dažnai juokinga tai, kas netikėta arba kas kitiems nejuokinga.

Gali papasakoti tau juokingą anekdotą, kad suprastume tavo humoro jausmo keistumo laipsnį?

Sunkiai atsimenu anekdotus, paskutinis, kuris prajuokino turbūt nelabai tinkamas spaudai ir priklauso nuo intonacijos, bet tiek jau to:

Amerikietis, vokietis ir rusas ateina į barą ir barmenas jiems sako:
„Eikit na**** iš čia!“


O yra kažkas, ką žiūrėdama juokiesi?

Patinka amerikiečių serialas „The Office“ (2005–2013) ir „Family Guy“ (1999–2013). Pastarojo humoras labai koncentruotas: juokeliui neprireikia 30 sekundžių. Patinka komikai Davidas Lettermanas ir Sarah Silverman. 

Kas, tavo manymu, yra geras humoras? Reikia išsiugdyti tą suvokimą ar jis įgimtas?

Galima daug šnekėti apie tai, koks turi ar neturi būti humoras. Ugdyti humoro jausmą, manau, reikia, bet iš tikro šioje vietoje taisyklės negalioja. Juokinga tai, kas yra juokinga. Iš gerų pokštų nebūtina juoktis. Kartais tai, kas sukelia tik šypseną, yra ne mažiau humoras, nei tai, kas sukelia juoko bangą.

Esi ant scenos nusikeikusi? Paprastai į pasakojimą natūraliai įterpti rusiški keiksmažodžiai sukuria erdvę juokui... Kodėl?

Na, lyg ir nesu nusikeikusi. Taip, bet man retai patinka. Kartais atrodo, kad nusikeikiama būtent norint sužadinti juoką pačiu keiksmažodžiu. Jeigu tai labiau priemonė, o ne tikslas, aš nesu prieš. „Humoro klube“ esu pastebėjusi, kad standupinantysis neretai akcentuoja pošlesnę vietą, tarsi duodamas startą juoktis. „Kastoje“ keiksmažodžiai vartojami natūraliai, jų nepabrėžiant. Dėl to net negaliu pasakyti, kas ir kiek kartų yra ar nėra nusikeikęs. Ir taip, šitoje vietoje galima grįžti prie klausimo apie anekdotą. Štai tokia aš prieštaringa. Kiek bešnekėtume, apibrėžti, kas juokinga, o kas ne, neišeina.

Marija, apie ką tavo tekstai?

Savo stiliaus dar ieškau. Pirmojo pasirodymo tekstas buvo abstraktus, net negalėčiau pasakyti, apie ką jis. Manau, reikia kalbėti visiems gerai žinomomis temomis, tačiau turėti išskirtinį požiūrį, kuris atkreiptų dėmesį. Juokeliai gali būti netikėti, bet suprantami. Man juoką dažniausiai sukelia būtent netikėtumas, bet aišku būna, kad tu tarsi jau žinai, link ko veda skaitomas tekstas, ir tai tau juokinga. Antrasis mano tekstas buvo apie žmogų, kuriam dėl visko nepatogu, ir jis už viską atsiprašinėja.

Apie tave?

Taip, ši tendencija kažkiek vyrauja mano tekstuose.

Studijavai švedų filologiją. Norėtum išbandyti standupą šią kalba?

Aha, esu mačiusi švediškų standupų ir pati norėčiau nuvažiuoti į Švediją pabandyti. Ten du kartus per savaitę nemokamai vyksta standuperių vakarai. Jie neaukšto lygio, tad nėra griežtos atrankos. Beje, ten niekas manęs nepažįsta. Tai, ką mačiau Švedijoje, buvo labiau nejuokinga nei juokinga.

Oho, du kartus per savaitę... Manai, Lietuvoje kažkada irgi tai bus įmanoma?

Tai nelabai įmanoma daug kur, jei organizuosi aukšto lygio standuperių pasirodymus.

Jei žmogus nori pradėti standupinti ir, pavyzdžiui, prisijungti prie „Comedy Kastos“, ką jam daryti? Ką darei tu?

Atėjau su Olegu į vieną iš „Kastos“ vakarų, patiko organizacija, publika ir nusprendžiau pabandyti. Reikia tiesiog kreiptis į ką nors iš „Kastos“, nusiųsti jam savo tekstą. Manau, jie tikrai laukia norinčiųjų rašyti.

Galbūt reikėjo tuo pradėti, bet šį kartą gal tuo užbaikime... Tau 25 metai, sakei tavo darbas su komedijos žanru nesusijęs. Galima teigti, kad tai tau tik pramoga, vienas iš pomėgių?

Labai norėčiau gyventi iš to pomėgio, tačiau po darbo tam lieka labai nedaug energijos.
Galvoju, kad ateityje reikėtų daryti kažką kitaip, skirti daugiau laiko rašymui, pavyzdžiui, būtų labai smagu parašyti kokį nors scenarijų. Kol kas pati nežinau, ar tai galėtų būti daugiau nei pomėgis. Iš tikrųjų, manau, kad iš pradžių reikia rašyti, ryžtis iškeisti į tai kitus dalykus, o paskui spręsti. Dėl to ir yra sudėtinga, nepabandžiusi, nesužinosi, ar gali ir ar verta.

© Copyright 2010 Laikas.lt. Visos teisės saugomos. Kopijuoti be autorių sutikimo draudžiama.