kino pusryčiai
Pristatyti šių metų gegužę Kanuose Auksinę palmės šakelę laimėjusio filmo, ko gero, nereikia. Tačiau „Adelės gyvenimas. I ir II skyrius“ (angl. Adele: Chapters 1 & 2 / pr. La vie d’Adèle – chapitres 1 et 2, 2013) į mūsų kino teatrus žengtelėjo tik praėjusią savaitę, ir tai nedrąsiai, tik porą žingsnių: režisieriaus Abdellatifo Kechiche’o juosta keletą kartų buvo parodyta „Kauno kino festivalyje“. Taigi trumpai apie sukeltas emocijas.
Antrasis pasaulis karas, holokaustas, trėmimai – temos, kuriuos visuomet prikausto žiūrovus, skaitytojus, klausytojus… Rašytojas ar režisierius, ypač pasakojantis tai išgyvenusių žmonių istorijas, tarsi apsidraudžia, bet kuriuo atveju būti teigiamai įvertintas. Arba bent užsitikrina apsaugą nuo neigiamų komentarų. Tarsi, paliečiantysis skaudžią temą elgiasi kilniai, drąsiai, tad neprivalo jos iki galo išplėtoti…
Tai įžanga į daugybę klausimų keliančius šio ryto „Kino pusryčius“, kuriuose netgi du filmai. Ir pirmas klausimas – ar jiems būdinga minėtos įžangos mintis?
Pirmasis filmas – kurtas dėl vis stringančių finansinių reikalų netgi penkerius metus. Tai „Vilniaus Geto“ (2006) režisieriaus Audriaus Juzėno darbas „Ekskursantė“ (2013), pasakojantis apie iš Sibiro namo, į Lietuvą, 5 tūkstančius kilometrų keliaujančią vienuolikmetę Mariją. Antrasis – „Lorė“, („Lore“, 2012) neseniai mūsų šalies žiūrovams Tarptautiniame Kauno kino festivalyje pristatytas australų režisierės Catės Shortland darbas. Tai istorija apie nacių dukterį, kuri su jaunesniąja seserimi ir trimis broliais, iš kurių vienas dar kūdikis, bėga nuo karą laimėjusiųjų rankos. Atstumas, kurį ji turi įveikti, daugiau nei penkiskart trumpesnis nei „ekskursantės“: už 900 kilometrų jos laukia prieglobstis – močiutės namai. Ir Marija ir Lorė, bėgdamos nuo mirties, pasiekia tikslą, tik ar jis jas džiugina? O ar džiugina „Ekskursantė“ ir „Lorė“ nusipirkusiuosius į juos bilietus?
Lietuviškoje spaudoje neteko matyti neigiamo atsiliepimo (galbūt nevisus pavyko ir aptikti) apie „Ekskursantę“. Rašantieji recenzijas giria režisierių už tai, kad pasakodamas tikrus, kadaise vienuolikmetės patirtus išgyvenimus, jis tiek tarp rusų, tiek tarp lietuvių atranda vienodai blogų ir vienodai gerų žmonių, tiksliau tariant – personažų poelgiai šiame filme nepriklauso nuo jų tautybės. Recenzuojantys filmą užsimena apie peržiūros metu gerklę spaudusias ar laisvai besiliejančias ašaras, pabrėžia nepriekaištingą operatoriaus darbą: juk filmuoti Sibirą dėl trūkstamo biudžeto jam teko prie Žaliųjų ežerų, – ir jei nebūtų to pripažinęs pats autorius, vargu, ar kas būtų supratęs, kad tai ne „amžinojo įšalo žemė“. Ir visi, lyg susitarę, giria nepriekaištingą, pirmą kartą kine nusifilmavusios mergaitės vaidybą. Jei visi taip kalba, vadinasi – tiesa. Vadinasi, filmas iš tiesų be priekaištų. O gal visi taip įsijautė į kadaise mūsų šalį itin skaudžiai palietusius įvykius, kad net nepastebėjo šios juostos minusų? Kad ir kokie baisūs buvo keliaujančios Marijos išgyvenimai, kad ir kokių blogų ar gerų žmonių ji savo varginančiame kelyje sutiko, kad ir kokia baisi mūsų tautos trėmimų patirtis, vis vien norisi, kad ir tik retoriškai paklausti, kodėl žiūrint lietuvišką kiną, iš karto matyti, kad jis lietuviškas? Ir visai ne dėl vartojamos kalbos, rugių laukų ar etnografinio paveldo. Tiesiog matyti, kad tai mūsų šalies režisieriaus darbas, ir tiek. Galbūt gerai turėti savitumą? Tik ar kitų šalių atstovams, žiūrint lietuvišką filmą ir nejaučiant tam kraštui bei jo istorijai jokių sentimentų, tas savitumas yra patrauklus?
Kodėl pradėjus žiūrėti filmą „Lorę“, akivaizdu, kad tai tikrai ne lietuvių filmas? Juosta susižėrė galybę apdovanojimų tarptautiniuose kino festivaliuose, tad tarsi nebėra ką ir pridurti. Bet labai norisi. Ir Lorę, ir Mariją veja įvykis po įvykio, kurių ne pačiam išrankiausiam žiūrovui pasirodė tikrai šiek tiek per daug. Apie kai kuriuos nutikimus tiesiog užsimenama, kad tai buvo, bet ar jie tikrai svarbūs statomam filmui, ar svarbūs jo finalui? Daugybė retorinių klausimų, į kuriuos šio ryto pusryčių atsakymas, galbūt net šiek tiek pajuokaujant, – tobuliausias šių dienų atsigręžimas į milijonais mirčių paženklintą patirtį galėtų būti „Ekskursantės“ ir „Lorės“ hibridas: kuomet lietuvišką nuotykių kupiną siužetą lydi nelietuviškas akiai malonus kiekvienos scenos estetinis išpildymas.
Lengvai paburnojus, norisi pasidžiaugti, kad atsiranda vis daugiau filmų, suprantamų paaugliams, pasakojančių ne tik vadovėlinę medžiagą, perteikiančių jauno žmogaus jausmus, kitiems subręstančius tik žylant plaukams ar įvykus kokiai nors katastrofai…
„Shun Li ir Poetas“ (angl. „Shun Li and the Poet“ / it. Io sono Li, 2011) – galima vadinti filmu apie draugystę, apie gėrio ir blogio sankirtą, netgi apie meilę, emigraciją, kultūrinius skirtumus, motinystę ar senatvę, bet man labiausiai tai filmas apie vienatvę.
Michaelis Haneke, kurdamas filmą, niekur neskuba, nedaugžodžiauja… Kuo lėtesnė kelionė link kulminacinės scenos, tuo ji netikėčiau užklumpa ir ilgiau nepalieka ramybėje. Taip kiną kuria minėtas režisierius. Apie jo filmą „Meilę“ („Amour“, 2012) jau prirašyta begalė poemų, tad atsigręžkime aštuonerius metus atgal į kitokią, bet psichologiškai ne ką lengvesnę juostą „Paslėpta“ (angl. Hidden / pranc. Caché, 2005).
Žmogus labai gražiai piešė ir grojo, taip genialiai, kad jam mirus kalbama apie tai ir po 100 metų. Natūralu, kiekviena šalis, kad ir tokia maža kaip mūsų, nori turėti kultūrai nusipelniusį herojų. Tadas Blinda čia nebetinka, nes jokiais meniniais talentais jis nepasižymėjo. Bent jau mes to nežinome. Jis buvo plėšikas. Kova, atsidūrusi ekrane, jau pati savaime kaip reiškinys, kelia įtampa, vadinasi, „kabina“. O kaip su tais pianinu grojančiais ir visiškai nesuprantamus paveikslus piešiančiais menininkais? Pavyzdys – Mikalojus Konstantinas Čiurlionis.
Prancūzų autoriaus Boriso Viano knyga „Dienų puta“ (1947 m.) šį pavasarį jau trečią kartą atsidūrė didžiajame ekrane. Pirmasis kartas buvo dar 1968 m., kuomet pasirodė režisieriaus Charleso Belmonto adaptacija, vėliau – 2001 m. japonų versija pavadinimu „Chloe“, ir pagaliau – 2013 m. Michelo Gondry filmas „Gėlėti sapnai“ su Audrey Tautou (Chloe) ir Romainu Durisu (Colinas) priešakyje.
Garantuoju, kad didžioji dalis šio ryto „kino pusryčiautojų“ filmus renkasi į „Google.lt“ paieškos langelį įvedę (gal geriau sakyti įvedusios, bet tebūnie) „movies with Ryan Gosling“. Ir nieko čia blogo, nes šis aktorius bloguose filmuose tiesiog nesifilmuoja. Beveik. Filmui „Gangsterių medžiotojai“ (Gangster Squad, 2013) žodis „beveik“ taip pat tinka: beveik geras.
Filmas „Paklusnumas“ (angl. „Compliance“) pasakoja apie tuos žmones, kurie telefonu nepažįstamo žmogaus paprašyti pervesti į jo sąskaitą kelis tūkstančius litų, ima tai ir padaro. Tai pasakojimas apie išsigandusius, visiems, lyg šuniukai, paklusti įpratusius žmones. Gali būti, kad tai pamokantis pasakojimas apie mus pačius. Bet, kaip žinia, daugelis nepasimoko tol, kol patys nepakliūna į tokią situaciją.
„Sightseers“ – 2012 m. britų filmas, kuriame persipina juodosios komedijos ir trilerio žanrai. Tai, ko gero, buvo pirmoji priežastis, pastūmėjusi šios juostos peržiūrai. Ne mažiau svarbi, nors ir antra – filmas buvo rodytas praėjusių metų Kanų festivalio programoje „Directors’ Fortnight“.
Liepos 19 d. į mūsų šalies kino teatrus įsiverš filmas „Žaidžiame tiesą“. Kūrėjai jį vadina šių metų komedijiniu hitu ir kviečia jus trumpai susipažinti su filmu, atsakyti į klausimą ir laimėti patalynės užvalkalų komplektą.
Dviejų žinomų vyrų – režisieriaus Bazo Luhrmanno ir rašytojo F. Scotto Fitzgeraldo – sąjunga jau nuo pat pradžių buvo pasmerkta puikiems rezultatams. O dar žinant faktą, kad „Getsbio“ vaidmuo atiteko Leonardo DiCaprio – kišenė nebe taip smarkiai skauda, sumokėjus už bilietą 24 litus.
Pirmojo pasaulinio karo išvakarės – 1913-ieji. Vokietijos kaimas. Ten, iš 2009 m. perspektyvos keliauja austrų režisierius Michaelis Haneke ir drauge su kūrybine komanda pasineria į filmo „Baltasis kaspinas“ (The White Ribbon) įvykius.
Korėjiečių režisieriaus Chan-wooko Parko šių metų filmas „Stoker“ pristatomas, kaip psichologinis trileris. Buvo laukta siaubu persmelktos, įtempto veiksmo premjeros, tačiau po 1,5 val. pasibaigus filmui atrodė, kad nuo jo pradžios praėjo mažiausiai trys valandos.
Vargu, ar danų režisierių Thomą Vinterbergą kuriant filmą „Medžioklė“ (The Hunt, 2012) įkvėpė mūsų šalies violetinė minia, tačiau visame pasaulyje aštrėjanti pedofilijos problema tikrai turėjo įtakos.