skalvija
Sekmadienį vakare įvyko paskutiniai Vilniaus dokumentinių filmų festivalio seansai, tačiau Kino pusryčiams medžiagos yra kelios savaitės į priekį. Gaila, kad jie tik kartą per savaitę.
Tarptautinis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (VDFF), šiemet parodęs per 40 filmų ir kvietęs bendrauti su gausiu jų kūrėjų būriu, atsisveikino iki kitų metų rugsėjo. Festivalio uždarymo akcentu tapo konkursinės Baltijos šalių dokumentininkų apdovanojimai, kuriuos įteikė festivalio žiuri – kino režisieriai Leonardas Retelis Helmrichas (Olandija), Angela Christlieb (Vokietija), socialinių mokslų daktarė Almira Usmanova (Baltarusija). Žiuri įvertinimu šiemet labiausiai džiaugėsi Latvijos kino kūrėjai.
Ruduo kine prasidėjo šventa dekada su dvasinguoju Vilniaus dokumentinių filmų festivaliu. Kaip sako žymi kino kritikė Živilė Pipinytė, pavasarį turime – „Kino pavasarį“, o rudenį – VDFF. Nuo rugsėjo 19 iki 29 dienos galime mėgautis 40 dokumentinių juostų ir pabendrauti su 15 festivalio svečių. Skaičiai nėra dideli, bet tai tik leidžia džiaugtis tuo, kad organizatoriai per 10 festivalio metų jau spėjusiam atsiskleisti žiūrovui pateikia itin atsakingai atrinktus filmus.
Rugsėjo 24-29 d. Vilniuje svečiuosis dokumentinio kino festivaliuose itin laukiamas olandų režisierius Leonardas Retelis Helmrichas. Kameros dailininkas, filmavimo „ilgo kadro“ (Single Shot Cinema) maniera meistras, įspūdingos kinematografinės sagos apie vieną Indonezijos šeimą autorius – raktiniai žodžiai, siejami su šia pavarde.
Tai, kas jaudina labiausiai, neleidžia ramiai praeiti pro šalį Lietuvos, Latvijos ir Estijos dokumentinių filmų kūrėjams, bus galima pamatyti konkursinėje Vilniaus dokumentinių filmų festivalio (VDFF) programoje. Rugsėjo 19–29 d. „Skalvijos“ kino centre festivalio žiūrovai išvys 12 naujausių šių šalių filmų: 4 estų, 3 lavių ir 5 lietuvių.
Tarptautinis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (VDFF), kasmet tarsi magnetas draugėn suburiantis dokumentinio kino mylėtojus, šiemet bus jubiliejinis. Rugsėjo 19-29 d. jis dešimtą kartą užpildys sostinės „Skalvijos“ kino centrą, viešės ir kino teatro „Pasaka“ salėse. Organizatorių pasirinktas šūkis „Tikros istorijos nesustoja“ atspindi dokumentikos savybę „įrėminti“ tam tikrą gyvenimo fragmentą, tačiau paslaptyje palikti jo ištakas ir tęsinį.
Filmavimų aikšteles Nidoje įkūrę „Skalvijos“ kino akademijos (SKA) stovyklautojai neapsiriko – jų filmai linksmi, šviesūs, prisigėrę Kuršių marių žaismės ir Baltijos jūros bangų mūšos. Rugpjūčio 29 d. 16 val. juos „Skalvijoje“ galės išvysti visi norintys. Įėjimas nemokamas.
Besidominčiųjų šiuolaikinės visuomenės kritika, jos dilemomis ir iššūkiais, žvilgsniai jau kuris laikas krypsta į austrų kino režisierių Ulrichą Seidl‘į. Jo režisuota filmų trilogija „Rojus“ tapo įvykiu kino pasaulyje – kino festivaliai su pasididžiavimu traukė jos filmus į savo programą.
Nuo 2007-ųjų metų kino kūrybos ir analizės vyresnių klasių moksleivius mokanti „Skalvijos“ kino akademija laukia moksleivių, norinčių patirti kino kūrimo malonumus ir iššūkius. Savo kūrybiniais ieškojimais ir patirtimi su jais dalinsis įvairių kino sričių profesionalai, tarp kurių – kino režisieriai Janina Lapinskaitė, Giedrė Beinoriūtė bei Tomas Smulkis, kino kritikės Auksė Kancerevičiūtė, Rasa Paukštytė ir Aistė Račaitytė. Registruotis į „Skalvijos“ kino akademiją moksleiviai kviečiami nuo gegužės 16 d.
Jau ketvirtą kartą lietuviško kino gerbėjus „Skalvijos“ kino centras kviečia į tiesioginę lietuviško kino ir televizijos kino apdovanojimų „Sidabrinė gervė“ retransliaciją. Šiandien, šeštadienį, bus galima nemokamai stebėti svarbiausią lietuviško kino šventę „Skalvijos“ ekrane. Čia susirinkusieji galės ne tik aktyviai palaikyti labiausiai vertinamus šalies kino kūrėjus, bet ir pasidalinti išankstinėmis prognozėmis bei apsikeisti nuomonėmis su bendraminčiais.
Dažnas iš mūsų yra girdėjęs apie „Skalvijos kino akademiją“, kurioje ugdomi 9-10 klasių moksleiviai. Tačiau ką daryti, jeigu tau jau nebe 16-olika, planai studijuoti kiną nėra konkretūs, o žinių norisi čia ir dabar? Kino centras „Skalvija“, matydamas tokių mokymų poreikį siūlo kino kursus – mokymo programą, skirtą suaugusiems ir jaunimui nuo 16 metų. Būtent tokiuose mokymuose vieną dieną atsidūriau ir aš, tapusi „kino režisūros“ kurso klausytoja.
Kas lėmė, kad kovo 13-ąją solidų 50-ties metų jubiliejų minėsianti „Skalvija” išliko – čia dirbę žmonės, palankiai susiklosčiusios aplinkybės ar nuo pirmųjų metų repertuare sudaryta alternatyva rinktis – dabar galima tik spėlioti. Tačiau atlaikiusi visas negandas ir išbandymus „Skalvija“, buvusi „Planeta“, tapo ne tik ilgiausiai veikiančiu kino teatru Vilniuje, bet ir vertingo kino bei jo mylėtojų namais.
Išsiilgto pavasario pradžia – ne vienintelis svarbus įvykis, priversiantis su šypsena veide laukti ateinančios savaitės. Jau netrukus, kovo 2-ą dieną, Čekijos Respublikos ambasados Lietuvoje kvietimu Vilniuje viešės vienas žymiausių čekų kino režisierių Janas Svěrákas. Šeštadienio vakarą režisierius „Skalvijos” kino centre pristatys du vaidybinius filmus: komišką dramą „Pasivažinėjimas” („Jízda”, 1994) bei komediją „Tuščios taros” („Vratné lahve”, 2007). Po filmų peržiūros autorius kvies pasišnekučiuoti apie kiną ir savo kūrybą.
Kaip ne visos vaikiškos knygos skirtos tik vaikams, taip ir ne visi filmai apie paauglius yra tik paaugliams. Prancūzų juosta „Meilė kaip nuodai“ (Un poison violent, 2010) puikiai tai iliustruoja.