Dovilė Raustytė
Kaip ne visos vaikiškos knygos skirtos tik vaikams, taip ir ne visi filmai apie paauglius yra tik paaugliams. Prancūzų juosta „Meilė kaip nuodai“ (Un poison violent, 2010) puikiai tai iliustruoja.
Režisierės Katell Quillévéré debiutas pasakoja apie keturiolikmetę raudonplaukę, kuriai, rodos, pasaulis slysta iš po kojų: internatas užkniso, tėvai skiriasi, senelis nebepakyla iš lovos, netikėtai užklupusios seksualinės fantazijos su pažįstamu berniuku verčia jaustis kaltai prieš Dievą… Žodžiu, suaugusiųjų pasaulis neleidžia mergaitei ramiai gyventi, visomis jėgomis stengiasi ją pasiglemžti. Tas virsmas labai subtiliai, meniškai, kiekvienam suprantama kalba ir pateikiamas žiūrovui.
Taip, mergaitė filmo pirmame plane. Tačiau greta jos esantys veikėjai, jau priklausantys tam bauginančiam suaugusiųjų luomui, lygiai taip pat blaškosi tarp abejonių, aistrų, įsipareigojimų ir kitų būsenų, kurias neretai, stebėdami iš šalies smerkiame.
Galbūt visą gyvenimą mus veikia vienokio ar kitokio virsmo etapai?
