Thilo Sarrazinas susilaukė ypatingai daug kritikos ne tik dėl viešumoje išsakytos nuomonės apie musulmonų imigraciją, bet ir dėl neseniai išleistos knygos „Vokietija save naikina“ (Deutschland schafft sich ab).
65-erių metų politikas už savo viešai išsakytas mintis pašalintas iš Vokietijos Socialdemokratų partijos, atleistas iš valstybinio Bundesbanko direktorių tarybos.
Dabar šis Vokietijos pilietis, užauginęs 2 sūnus, 35 metus dirbęs valstybės tarnyboje, buvęs Berlyno finansų senatorius, Reino krašto-Pfalco žemės sekretorius ir Federalinės finansų ministerijos pareigūnas, gauna 10 tūkstančių Eurų siekiančią pensiją, skelbia „Bild“.
Žurnalas „Spiegel“ T.Sarrazino knygą išrinko 2010-ųjų bestseleriu. Pirmąja vieta jis dalinasi su Tommy Jaudo romanu „Hummeldumm“.
Dalis Vokietijos visuomenės pritaria T.Sarrazino išsakytoms mintims. Iki šiol jau parduota per milijonas knygos egzempliorių, sulaukta 13-os pakartotinų leidimų. Pažymima, kad Vokietijos politinis elitas leidžia poziciją imigracijos klausimu iš esmės lemti žiniasklaidai. Į „Bild“ klausimą, ar ruošiasi kurti „Sarrazino partiją“, knygos autorius atsakė neigiamai – jis nenorintis steigti dešinosios pakraipos partijos Vokietijoje.
Knygoje jis pasakoja ne tik apie savo politinę patirtį, bet ir apie visai Vokietijai gresiančias visumines gimstamumo, problematiškos imigracijos ir augančio nedarbo pasekmes. Pasak autoriaus, Vokietijoje gyventojai ne tik sensta, jų mažėja, bet jie tampa ir kvailesni bei vis labiau priklausomi nuo valdžios skiriamų išmokų. Esą išsilavinę vokiečiai turi vis mažiau vaikų, o greičiausiai auganti populiacijos dalis – tai menkai integruoti imigrantai iš musulmoniškų kraštų. Pasak autoriaus, žydai ir baskai (Ispanijos separatistai) turi geną, kuris juos išskiria iš kitų. Knygoje nurodoma, kas griauna Vokietijos gerovės pamatus ir kas stato į pavojų socialinę gerovę ir stabilią visuomenę.
„Socialiai ir finansiškai jie kainuoja daugiau nei atneša ekonominės naudos, – apie musulmoniškos kilmės turkus ir šiaurės afrikiečius teigia autorius, pridurdamas – 99 procentų į mane nukreiptų [visuomenės] reakcijų – pozityvios“.
Dabartinė Vokietijos krikščionių demokratų partija (CDU) remia imigracijos politiką dėl esą kvalifikuotų darbuotojų stygiaus šalyje, tačiau pasak T.Sarrazino, panaši 7-ame ir 8-ame dešimtmečiais vykdyta programa yra šiandieninių problemų išdava. Jis kvalifikuotais darbuotojais įvardina inžinierius, chemikus ir gydytojus, bet ne specialistus ar pigius darbuotojus, kokių ir atvykdavo dauguma. Jis pabrėžia, kad tol, kol įmanoma susirasti darbą asmenims, sulaukusiems 64-65-erių metų, nėra jokio pagrindo kalbėti apie darbo jėgos trūkumą.
Anot autoriaus, Vokietijos kanclerė Angela Merkel jo knygą priskyrė „Šventajai inkvizicijai“, pareikšdama, kad ši visuomenei nenaudinga, tad ji veikalo neskaitysianti. Tačiau matydama, kaip kinta viešoji nuomonė, vyriausybės vadovė viešai paskelbė apie „daugiakultūriškumo žlugimą“ (Ende von Multikulti).
„Svarbiausia yra išmokti vokiečių kalbą. Jei skatinsime tai ir reikalausime to iš atvykstančių gyventi į Vokietiją, jie turės puikias galimybes ir praturtins mūsų gyvenimus“, – pažymėjimo A.Merkel.
Tarp šalyje gyvenančių musulmonų imigrantų šeimų, 30 proc. neturi mokyklos baigimo pažymėjimų ir tik 14 proc. yra įgiję aukštąjį išsilavinimą. Priduriama, kad imigrantai iš ES šalių, Pietų ir Rytų Azijos panašių problemų neturi. Štai tarp anksčiau į tuometinę Vokietijos Demokratinę Respubliką (Rytinė dalis) iš Vietnamo pagal darbo sutartis dirbti atvykusių asmenų vaikų net 80 proc. turi aukštąjį išsilavinimą, o tai daugiau už vokiečių procentinį vidurkį.
„Norėčiau, kad mano nuostabūs vaikaičiai po 100 metų dar galėtų gyventi Vokietijoje – jeigu jie norės. Nenoriu, kad mano vaikaičių ir provaikaičių žemėje vyrautų islamas, kad turkų ir arabų kalbos būtų plačiai naudojamos, kad moterys turėtų dėvėti skaras, ir kasdienėje rutinoje penkioms maldoms kviestų Muezzinas. Jei to norėčiau, galėčiau atostogų vykti į Rytus. Nenoriu tapti svetimu savo šalyje“, teigia T.Sarrazinas.
Vokietijos prezidentas Christianas Wulffas yra pasakęs, kad islamas taip pat priklausąs Vokietijai, kaip ir krikščionybė yra Turkijos dalis. Tačiau pasak knygos autoriaus, neteisinga teigti, kad islamas priklauso Vokietijai, kadangi šios šalies kultūra didžiąja dalimi sukurta neatsižvelgiant į islamą. Ir tai, kad Europoje milijonai gyvena išpažindami islamą, nieko nekeičia. Turkijoje krikščionybė netoleruojama. Skaičiai esą kalba patys už save. Ten 1914 metais buvo ketvirtadalis šios religijos išpažinėjų, o šiandien – vos 0,2 proc.
Pasak autoriaus, su panašiomis musulmonų integracijos problemomis susiduria ne tik Vokietija, bet ir Didžioji Britanija, Prancūzija, Olandija, Belgija, Danija bei Norvegija:
- Mažesnės nei vidutinės klasės integracija į darbo rinką;
- Didesnė už šalies vidurkį priklausomybė nuo pašalpų;
- Žemesnis už vidurkį dalyvavimas švietimo srityje;
- Didesnis nei vidutinis gimstamumas;
- Saviizoliacija su panašiomis mažumų bendruomenėmis;
- Didesnis religingumas ir didėjantis polinkis į tradicinį islamą bei fundamentalias jo kryptis;
- Didesnis nei šalies vidutinis nusikalstamumas – nuo „paprasčiausių“ smurtinių nusikaltimų gatvėse iki dalyvavimo teroristinėje veikloje.
Autorius siūlo atsigręžti ir į istorinę praeitį. Štai Kinijos imperiją saugojo Didžioji siena, Senovės Romos imperija turėjo limas, įtvirtintus sienos ruožus. Kaip galimą šiandienos įvykių pavyzdį T.Sarrazinas pateikia Šveicarijos pavyzdį. Šioje šalyje 2009 m. referendumu pritarta draudimui statyti naujus minaretus. Musulmonų bendruomenė Šveicarijoje sudaro apie 5 proc. iš 7,5 mln. gyventojų, o islamas yra antroji pagal tikinčiųjų skaičių religija po krikščionybės. Kraštutiniai dešinieji minaretus įvardino „politinių ir religinių pretenzijų į valdžią“ simboliais.
Ar prieštaringai vertinamas veikalas bus išverstas į kitas kalbas, dar neaišku, tačiau su panašia į Vokietijos problema, labiau įtakota kolonijinės imperialistinės istorijos, susiduria Prancūzija ir Didžioji Britanija.