Rokas – ne vien vyrų reikalas

Karolis Vyšniauskas

Vyrams dedikuotame žurnalo numeryje derėtų rašyti apie tradiciškai vyrams priskiriamus užsiėmimus: ėjimą į kazino, vairavimą, žvejybą, futbolą, elektros lemputės pakeitimą, roką. Puiku, parašykime apie roką. Tik štai, problema: jei roko muzikoje apsiribotume vien vyrų kūryba, ji taptų nyki kaip Moe Szyslako baras „Simpsonų“ Springfilde, kur moteris užeina kartą per tris sezonus.

Stereotipai nesusiformuoja be priežasties. Požiūris į roką, kaip „vyrų reikalą“, turi pagrindą. Kas yra ryškiausios pasaulio roko ikonos? Pažiūrėkime į ikonas kuriančių ir įtvirtinančių nuomonę. Pavyzdžiui, į elitinį JAV muzikos žurnalą „Rolling Stone“ ir jo visų laikų geriausiųjų sąrašus. Grupių/atlikėjų top dvidešimtuke – viena moteriška pavardė, geriausiųjų dainininkų – dvi. Į gitaristų topą dairytis net neverta – moterų nėra ne tik 20-uke, bet ir 70-uke.

Gitara yra roko muzikos simbolis Nr. 1. Jei tarp 100-o geriausių „Rolling Stone“ gitaristų yra dvi moteriškos pavardės, apie kokį dar „moterišką roką“ ir jo įtaką galime kalbėti, paklausite?

Išties, apie jokį, nes nėra jokio „moteriško roko“, kaip ir nėra „vyriško roko“. Yra tik atskiri roko žanrai. Muzikantės moterys svariai prisidėjo prie kiekvieno jų formavimosi, o dabar, antrajame XXI a. dešimtmetyje, jos išgyvena aukso amžių. Bet ne apie viską iš karto.

„St Vincent“

Nuo „The Ronettes“ iki Meg White

Rokenrolo išpopuliarėjimas siejamas su 6-ojo dešimtmečio JAV ir tada karaliavusiu Elviu, tačiau retokai prisimenama, kad maždaug tuo pat metu buvo itin ryški merginų grupių banga, vedina dabar menkai kam žinomų „Shangri-Las“ ar „The Ronettes“. 1964 m. įvyko vadinamoji „britų invazija“ – „The Beatles“ kirto Atlantą. Tačiau Lennonas ir kompanija nebuvo vieninteliai sužavėję amerikiečius. Londonietė Dusty Springfield, kurios hitą „Son of a Preacher Man“ esate girdėję, net jei to ir nežinote, taip pat buvo svarbi „invazijos“ figūra.

Tada atėjo eilė ritmenbliuzui (R&B): Arethai Franklin, „The Supremes“, įrašiusioms 7 milijonus perklausų „YouTube“ turintį „Baby Love“, taip pat Janis Joplin, pasitraukusiai vos 27-erių, bet spėjusiai ateities kartoms palikti „Summertime“ ar „Piece of my Heart“.

Aštuntojo dešimtmečio viduryje žybtelėjusio pankroko judėjimo metu merginos pradėjo ne tik dainuoti, bet ir groti būgnais, gitaromis. Pradėjo formuotis vien merginų grupės. Lig šių dienų įsišaknijęs agresyvios moters-rokerės įvaizdis buvo suformuotas būtent tada, tokių dainininkių kaip Patti Smith ar Debbie Harry iš „Blondie“.

Gitaras keitė sintezatoriai, prasidėjo „naujoji banga“, moterys atlikėjos ir vėl buvo viršūnėse: „The Pretenders“ grojo „Don‘t Get Me Wrong“, o „Eurythmics“ –„Sweet Dreams“, kurią vėliau radikaliai pakeitė Marilyn Mansonas, karjerą pradėjo Madonna, Cyndi Lauper išleido feminizmo himnu tapusią „Girls Just Wanna Have Fun“.

Apskritai moterų atliekamas rokas stereotipiškai siejamas su feminizmu, nors absoliučia dauguma atvejų tokia prielaida neturi pagrindo. Išimtis yra prieš porą dešimtmečių JAV prasidėjęs ir pogrindyje lig šiol aktyvus „Riot grrrl“ judėjimas, neapsiribojęs vien muzika. Žinomiausios jo grupės – pankroką grojusios, patriarchalinę santvarką kritikavusios „Bikini Kill“, „Jack Off Jill“.

Kas liko nepaminėta? Nico, dainavusi kartu su „The Velvet Underground“, kurių įtaką roko muzikai atspindi jau folkloru tapusi frazė, kad debiutinis grupės albumas „buvo parduotas tik 10 tūkst. tiražu, bet visi nusipirkusieji sukūrė po grupę“, taip pat Shirley Manson iš „Garbage“, Dolores O’Riordan iš „The Cranberries“, Meg White iš „The White Stripes“, Alanis Morissette, galų gale Gwen Stefani su „No Doubt“ ir ilgas sąrašas kitų.

Rokas yra viskas, išskyrus tai, kas nėra rokas

Lietuvos roko istorija – ne išimtis. Užteko šalies muzikantus vienijančioje „Facebook“ grupėje užsiminti apie šią temą – srautas užsipildė nuorodomis į archyvinius garso įrašus su moteriškais vokalais. Pasirodo, 7-ojo dešimtmečio pabaigoje sėkmingai koncertavo merginų bigbyto grupė „Eglutės“ ar „Vilniaus profsąjungų Kultūros rūmų merginų vokalinis instrumentinis ansamblis BITĖS“. 9-ajame dešimtmetyje gitarinėse grupėse dainavo Eurika Masytė, Rima Vaštakaitė (grupė „Horoskopas“). Netgi Džordana Butkutė kadaise buvo roko grupės „Impulsas“ vokalistė.

Šiandien didžiojoje scenoje moterų vokalai skamba grupėse „Rasabasa“, „Gyvai“, taip pat „Skylė“, kai šie koncertuoja su Aiste Smilgevičiūte. Pogrindį karts nuo karto išjudina feministiškiausia Vilniaus grupė „Tytia Mina Teremina“. Įsigilinus į dabar toli nuo roko esančių dainininkių biografijas, galima atrasti, kad elektroninės muzikos kompozitorių „Empti“ vokalistė Giedrė Vitkauskaitė karjerą pradėjo stipriai gitarinėje grupėje „Summerland“, o Jurgą Šeduikytę akylesni melomanai atrado ne per lyriškąją „Nebijok“, o klausydamiesi pop-rokerių merginų „Muscat“. Tiesa, tada, 2002-aisiais, Jurga dar prisistatydavo pseudonimu „Dingau“, o „Muscat“ užgeso be klausytojų ašarų, palikdamos vienintelę žinomesnę dainą („Surūkau cigaretę“).

Per pastaruosius pora dešimtmečių vakaruose galutinai išnyko stereotipai, kad „moterims roke ne vieta“, o 2011-ieji muzikantėms buvo itin sėkmingi. Adele, pardavė daugiausia albumų tiek Jungtinėje Karalystėje, tiek JAV, PJ Harvey laimėjo bene svarbiausią muzikos apdovanojimą Jungtinėje Karalystėje „Mercury Prize“, socialinių tinklų favoritėmis buvo Florence Welch iš „Florence and the Machine“, „St Vincent“ ir dar vienas kitas šimtas puikių muzikančių.

„Kad Adele ne rokas“, – sakysite, bet būsite teisūs tik iš dalies. Jei bandytume jos muziką apibrėžti stilistiškai, visų pirma derėtų rašyti „soul“, „blues“, galbūt „indie“, netgi „pop“. Po jų jau galima klijuoti ir „rock“ etiketę. Tačiau jei visus pasaulio muzikantus sudėliotume į mažas lentynėles pagal jų atliekamą muziką, ta, ant kurios parašyta „rokas“ būtų sausakimša ir veržtųsi pro kraštus. Šiandien sąvoka „rokas“ yra kaip niekada plati ir nutolusi nuo klasikinės koncepcijos. Rokas 2012-aisiais nebėra toks, kokį kūrė „Queen“, „The Doors“ ar „Rebelheart“. Senieji grandai („Red Hot Chili Peppers“, U2) dar sėkmingai išlaiko senąjį skambesį, tačiau naujokai, bent jau vakarų scenose, kanonus interpretuoja kuo įvairiau, nes žino, kad antraip auditorijai bus neįdomūs.

Po plačiu roko skėčiu dabar sutelpa ir „tikrą vyrišką roką“ grojantys „Nickelback“, ir su Rihanna besikooperuojantys „Coldplay“. Ir lyriškasis Stingas, ir į mikrofoną rėkianti Hayley Williams iš „Paramore“. Praktiškai nebėra jokių stiliaus, įvaizdžio, dainų tematikos, tuo labiau muzikantų lyties apribojimų. Netgi galima išsiversti be elektrinių gitarų, kaip tai padarė Los Andželo grupė „Crash Kings“, paėmę viršūnėlę nuo „Rolling Stone“ sudaryto 100-o geriausių gitarinių dainų sąrašo ir sugroję elektrinių gitarų partijas vien su būgnais, bosine gitara ir klavišiniais.

Tai, kad Lietuvoje daug kam roko etalonai vis dar yra „Bon Jovi“ – jau kita tema.

Grojaraščio plėtimui: merginos roke šiandien

Florence and the Machine. Pozavimas „Vogue“ ir gitaros, arfos ir styginių orkestras vienas kitam neprieštarauja. Florence Welch jau dabar yra stiliaus ikona, turinti galingiausią moters vokalą šiandienos alternatyvioje scenoje. Daina užsikabinti: „Shake It Out“.
Anna Calvi. Tiesiogine to žodžio prasme velniška atlikėja. Temperamentas, Nicko Cave’o manieros ir rafinuotas solavimas nutrinta „Fender Telecaster“ gitara. Daina užsikabinti: „Desire“.
The Kills Alison Mosshart arba „VV“. Labiausiai išgarsėjo prieš porą metų dainuodama Jack’o White’o projekte „The Dead Weather“, tačiau tai buvo viso labo vienas iš „The White Stripes“ lyderio žaidimų, nors ir labai vykęs. VV širdis ir įdirbis – poroje su Kate Moss vyru Jamie Hince. Daina užsikabinti: „Last Day of Magic“.
St Vincent. Tam, kam vis dar atrodo, kad gitara merginą priverčia atrodyti „vyriškai“, būtina pamatyti Annie Clark scenoje. St Vincent vardu žinoma muzikantė yra gražiausia, kas nutiko roko muzikoje per pastaruosius metus. Tiek vizualiai, tiek kūrybiškai. Daina užsikabinti: „Cruel“.
Warpaint. Rokas gali būti ramus, tylus, tamsus, psichodelinis. Toks, kokį kuria „Warpaint“ –viena iš retų grupių, kurią sudaro vien merginos. Daina užsikabinti: „Undertow“.
The Raveonettes. Šiame sąraše danų duetas – veteranai. Tačiau stebint muzikos evoliuciją nuo jų karjeros pradžios 2001-aisiais matyti, kad Sharin Foo ir Sune Rose Wagner aplenkė laiką, nes grojo surf rock, shoegaze ir kitas įmantrias indie roko atšakas dar iki šioms išpopuliarėjant pastaraisias metais. Daina užsikabinti: „Dead Sound“
Tegan and Sara Kas. Kas nors galėtų suskaičiuoti merginas, kurias kanadietės dvynės Quin įkvėpė mokytis groti akustine gitara. Šimto rankų pirštų nepakaktų. Daina užsikabinti: „Walking with a Ghost“.