Atmintis – vienas iš sudėtingiausių ir paslaptingiausių žmogaus smegenų gebėjimų. Nuo vaikystės prisiminimų iki kasdienio informacijos apdorojimo, ji vaidina lemiamą vaidmenį mūsų gyvenime. Tačiau apie atmintį sklando daugybė mitų, klaidingų įsitikinimų ir netikslių teiginių, kurie gali ne tik klaidinti, bet ir trukdyti efektyviau ją naudoti. Šiame straipsnyje išsklaidysime 10 mitų apie atmintį, atskleisdami moksliškai pagrįstus faktus ir pateikdami patarimų, kaip gerinti savo atminties funkcijas. Pasiruoškite peržiūrėti savo požiūrį į šį svarbų kognityvinį gebėjimą!
Mitas 1: atmintis yra pernelyg nepatikima ir nestabili
Faktas: Daugybė tyrimų patvirtina, kad ilgalaikė atmintis, tiek asmeninių įvykių, tiek eksperimentinių duomenų, yra tiksli ir patikima. Mes puikiai prisimename svarbius ir emocingus momentus, pavyzdžiui, pirmuosius metus universitete.
Išsamūs tyrimai rodo, kad tiksliai prisimename tūkstančius asmeninių epizodų. Šie prisiminimai dažnai neša vertingas pamokas, kurios mus formuoja ilgus metus. Netgi eksperimentuose su šimtais ar tūkstančiais paveikslėlių, dalyviai sugebėjo atpažinti didžiąją dalį jų praėjus metams.
Paprasčiausiai pagalvokime apie informaciją, kurią lengvai ir tiksliai prisimename: artimųjų vardus, gimtadienį, pirmąją meilę, darbo vietą, mėgstamas parduotuves, filmų scenas, dainas. Net ir klaidingai prisimenami dainų žodžiai ar senos įskaudinančios patirtys liudija apie ilgalaikės atminties ištvermingumą.
Mitas 2: kasdienybė neįsimenama
Faktas: Prisimename kur kas daugiau kasdieninių įvykių, nei manome, net nesąmoningai.
Tyrimas, kuriame dalyviai 2,5 savaitės nešiojo signalizatorius ir fiksavo savo veiklą atsitiktiniais momentais, parodė, kad net po 5 mėnesių jie tiksliai prisiminė beveik 80% savo kasdienės veiklos detalių (vieta, laikas, veikla, draugija, apranga ir pan.). Tai paneigia mitą, kad kasdieniai įvykiai yra neprisimenami.
Mitas 3: prisiminimai silpnėja laikui bėgant
Faktas: Prisiminimai gali būti itin ilgalaikiai.
Tyrimai rodo, kad traumuojantys įvykiai ir su jais susijusios patirtys gali būti prisimenamos itin ryškiai visą gyvenimą. Tas pats pasakytina ir apie netraumines patirtis, susijusias su konkrečiomis vietomis. Žmogaus atmintis puikiai kaupia informaciją, tačiau sunkumai kyla ne iš informacijos nykimo, o iš galimybės ją prisiminti. Net ir ilgai neprisimenami įvykiai gali sugrįžti netikėtai aiškiai ir detaliai, sutikus su tam tikra užuomina, pavyzdžiui, specifiniu kvapu ar vieta.
Mitas 4: dažnai išgalvojame prisiminimus.
Faktas: Prisiminimų netikslumai kyla ne iš sąmoningo išgalvojimo, o iš esamų prisiminimų maišymosi ar koregavimo pagal mūsų žinias ir lūkesčius.
Pavyzdžiui, skirtingų laikotarpių prisiminimai gali susimaišyti, sudarydami klaidingą, bet iš dalies teisingų elementų sudėtinį vaizdą. Mūsų žinios ir lūkesčiai taip pat gali paveikti prisiminimus; pavyzdžiui, dažnai vaikščiodami į tam tikrą vietą su draugu, galime neteisingai prisiminti jį buvus su mumis ir tais atvejais, kai vaikščiojome su kitu asmeniu.
Tai nėra sąmoningas melas; net vaikams norint įdiegti klaidingų prisiminimų reikalauja didelių pastangų. Žmogaus atmintis nėra tobula, bet ir nereikėtų jos vertinti pagal kompiuterinio kodo tikslumą. Vietoj to, verta ieškoti ne tik klaidų, bet ir tikslių elementų prisiminimuose, nes jų dažnai būna daugiau, o netikslumus galima paaiškinti.
Mitas 5: pamiršimas – atminties trūkumas
Faktas: Pamiršimas – būtina sąlyga geram prisiminimui. Jis padeda išskirti svarbią informaciją, atmesti nereikalingą, formuoti bendras sąvokas ir atsigauti po nemalonių įvykių.
Gebėjimas „apkarpyti“ nereikšmingus prisiminimus netgi gerina svarbių įvykių prisiminimą (adaptyvus pamiršimas). Pamiršimas svarbus ir mokymuisi, nes panašūs įvykiai susijungia į bendrą supratimą (pvz., daugybė apsilankymų tailandiečių restoranuose formuoja bendrą supratimą apie tailandiečių virtuvę). Galiausiai, pamiršimas apsaugo mus nuo per didelio emocinio skausmo, o praktiškai padeda atsikratyti pasenusios informacijos (pvz., senų slaptažodžių ar automobilio statymo vietos).
Mitas 6: liudytojų parodymų klaidos įrodo, kad atmintimi negalima pasitikėti
Faktas: Liudytojų parodymai – specifinė situacija, kurios negalima apibendrinti visai asmeninei atminčiai.
Liudytojai dažnai bando prisiminti periferinius įvykius, kas yra ypatingas ir sunkus išbandymas mūsų atminčiai. Mes ne visada fiksuojame netikėtus įvykius, nebent jie vėliau tampa svarbūs (pvz., nusikaltimas). Liudytojų parodymų neišsamumas kyla ne iš atminties silpnumo, o iš selektyvaus dėmesio. Jei žmogus susikauptų į įvykį, jis jį prisimintų tiksliau.
Mitas 7: atgauti prisiminimai, kuriuos laikinai pamiršome, yra netikslesni už nuolat prisimenamus
Faktas: Prisiminimo tikslumas nepriklauso nuo to, ar jis buvo nuolat prieinamas.
Tyrimai parodė, kad laikinai neprieinami, o vėliau atgauti prisiminimai nėra mažiau tikslūs už tuos, kuriuos prisimename nuolat.
Mitas 8: dokumentai visada tikslesni už atmintį
Faktas: Nors dažniausiai dokumentai patikimesni už atmintį, kai jie nesutampa, tai nėra visuomet tiesa.
Daugelis dokumentų, pavyzdžiui, medicininiai įrašai ar dienoraščiai, remiasi atmintimi ir taip pat gali būti netikslūs. Be to, dokumentai gali būti klaidingi dėl žmogiškų klaidų ar sąmoningo apgaudinėjimo. Yra net atvejų, kai žodiniai parodymai, paremti atmintimi, taiso oficialius istorinius įrašus.
Mitas 9: atmintį laikome netikslia dėl jos netikslumų
Faktas: Dėl iškreiptų prisiminimų prieinamumo esame linkę pervertinti atminties klaidų dažnumą.
Mums labiau įsimena atminties klaidos nei teisingi prisiminimai, todėl klaidas laikome dažnesnėmis nei iš tiesų yra. Mes nepastebime, kada puikiai orientuojamės ar prisimename vardus, bet smulkmeniškai fiksuojame klaidingus posūkius, pamirštus vardus ar tikslus.
Atminties klaidos yra labiau pastebimos ir įsimenamos, panašiai kaip ir nusikaltimai, todėl jos išsiskiria iš eilės teisingų prisiminimų. Ironiška, kad prisimindami savo atminties klaidas, mes demonstruojame tikslią atmintį.
Mitas 10: traumos atveju svarbiau tai, kas įvyko, o ne kaip tai prisimenama
Faktas: Traumos poveikis dabartiniam gyvenimui labai priklauso nuo to, kaip ji prisimenama. Mūsų prisiminimai ir pasakojimai apie traumą yra įtakingesni nei pati trauma.
Tai, kaip suvokiame ir prisimename traumą, tiesiogiai lemia ilgalaikius padarinius. Todėl traumos patirtis yra labai subjektyvi, o tai, ką laikome neigiamais įvykiais, nebūtinai turi vienodą poveikį visiems.
Tyrimai rodo, kad psichologiniai sutrikimai dažniau atsiranda dėl subjektyvaus, o ne objektyvaus vaikystės traumos suvokimo.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
Šaltinis:
https://www.psychologytoday.com/
