[-[0]-]
Nuotr. Eglė Jociūtė
Deniso Kolomyckio vardą vis dažniau kartoja lietuviai, laužyta kalba mokosi tarti prancūzai ir amerikiečiai.
Denisui vos 19 metų, tačiau jis jau spėjo pasimokyti baleto Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje, studijuoti šiuolaikinį šokį Londone, dėstyti ir mokyti šokio Vilniaus dailės akademijoje, Misisipės universitete (JAV), šokti Lietuvos, Prancūzijos, Amerikos (ir ne tik) scenose, dirbti modeliu, krimsti kino meną… Sąrašas atrodo nesibaigiantis, kai prie viso to dar pridėsime planuojamą Deniso režisuoto spektaklio premjerą, pamokas Paryžiuje… Žodžiu, 100 įkvepiančių ir be galo žavinčių darbų.Denisas šiuo metu stažuojasi Amerikoje ir sutiko pasikalbėti apie motyvacijas, Lietuvą, keliones, chaosą galvoje ir, žinoma, ateivius.
Papasakok, ką dabar darai?
Hm… Šoku, mokau šokti, daug skaitau, piešiu, žiūriu filmus, vaikštau į spektaklius…
Esi sakęs, kad šokis tau yra arčiausiai širdies. Kada jis atėjo į tavo gyvenimą?
Taip atsitiko, kad nuėjau į paruošiamuosius kursus, stojantiesiems į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (į aktorinį ir režisūrą). Ir mane ten labai maloniai priėmė, nors tada buvau gal 11 metų. Dėstytojai po paskaitų ateidavo pas mus ir be jokių išlygų dirbdavo tarsi su studentais. Kursuose duodavo tą patį, ką gaudavo tikras studentas.
Viena dėstytoja turėjo du sūnus, kurie baigė baleto mokyklą. Kartą ji man pasakė: „Denisai, aktorius turi mokėti viską: dainuoti, šokti ir taip toliau“. Na, man nepatinka idėja „šokantis ir dainuojantis aktorius“, esu klasikinės vaidybos gerbėjas. Turiu omeny – šokantis aktorius man yra įdomu, bet šokantis, dainuojantis aktorius man jau nebepatinka.
Ir taip kilo mintis pabandyti šokti. Kadangi visada būdavau Nacionaliniame dramos teatre, tiek režisieriai, tiek aktoriai nuolatos kartodavo, kad aktorius turi mokėti viską. Jie manęs klausinėdavo, ką veiksiu, kuo būsiu užaugęs. Nelabai žinodavau, tai atsakydavau: ,,Būsiu klajoklis”. Aš, aišku, jau tada žinojau, kad noriu būti režisieriumi… Bet kai kokiam režisieriui tai pasakydavau, girdėdavau: „Na, žinai, Denisai, tau reikia to ir to, ir to, ir to, ir to to”. Prasidėdavo pamokslai (šypsosi).
Kaip atsidūrei M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje, Baleto skyriuje?
Mintyse vis aktyviau galvojau apie šokį, bet apie tai niekam garsiai nesakydavau. Tada labai nedrąsiai prasitariau vienai draugei, ji mane nusivedė į M. K. Čiurlionio menų gimnaziją, prie mokytojų kambario ir liepė belstis į duris. Išėjo 3 mokytojos ir tariau joms: „Aš norėčiau išmokti šokti”. Mokytojos nusivedė mane į salę, pradėjo groti ir liepė improvizuoti. Tada buvau matęs tikrai nedaug baleto, todėl ėmiau šaržiškai kartoti judesius, strikinėti… Nieko nesupratau, ką reikia daryti (juokiasi). Jos pasakė, kad aš labai artistiškas ir priėmė į Baleto skyrių.
Mokiausi 3 metus Lietuvoje. Tada išvažiavau į Angliją mokytis aktorystės meno ir kaip neakivaizdinį dalyką pasirinkau šiuolaikinį šokį. Iš viso, išėjo 4 metai.
Ką pasiėmei iš klasikinio šokio?
Gavau patį šokio pagrindą, naują išraišką, kalbą, kaip aš galiu pranešti ar išreikšti tam tikrus dalykus. Kūno kalba man yra daug artimesnė. Būtent kūno, mimikos, judesių, trajektorijų… Tai yra be galo svarbu. Pavyzdžiui, jeigu skauda, žinau, ką skauda ir kaip tai pagydyti.
Pradėjai nuo klasikinio šokio (baleto), o dabar panirai į šiuolaikinį šokį, kuris dažniausiai laužo visus klasikos rėmus… Kodėl peršokai?
Natūrali metamorfozė. Iš tikrųjų, bet kokiame dalyke klasika yra labai svarbi. Juk ir piešime reikia gerai mokėti akademinį piešimą tam, kad padarytum genialų šiuolaikinį kūrinį. Išmokęs klasiką, gali matyti bendrą perspektyvą nūdienoje ir galbūt netgi ateityje.
Baletas man davė fizinį kūno paruošimą, ko dauguma Lietuvos šiuolaikinių šokėjų neturi. Jie perteikia daugybę dalykų, bet kartais atrodo tikrai neestetiškai. Pavyzdžiui, jeigu judesys yra tyčia neužbaigiamas iki galo, šokėjas atrodo labai gražiai ir plastiškai. O kai norima padaryti iki galo, bet padaroma iki pusės, atrodo… Taip… Neišdirbta.
Tavęs klausantis ir žinant, kiek visko jau padarei, sunku patikėti, kad tau tik 19 metų. Ar nėra tekę meluoti apie savo amžių?
Vaikystėje labai bijojau savo amžiaus, nes visur būdavau mažiausias. Net minėtuose kursuose jausdavau nuvertinimą ir sugrupavimą: tu esi vaikas, vadinasi, tuoj bus paauglystė, o aš žinau, kaip būna paauglystėje… Atrodydavo, kad apie žmogų viskas turi būti pasakyta jo amžiumi. Dėl to aš retsykiais nutylėdavau arba sakydavau, kad esu vyresnis.
Dabar, kai jau pradėjau suaugti (šypsosi), ėmiau garsiai kalbėti apie savo metus. Nors net ir dabar jaučiuosi nuvertinamas… Atseit, kad dar jaunas ir man dar reikia pasimokyti. Brandą parodo ne amžius, o padaryti darbai.
Kaip tu manai, ką reikia daryti jaunam žmogui, kad išnyktų tas nuvertinimas?
Jauniems žmonėms reikia kalbėti garsiau negu dabar. Daug daug garsiau. Ir tiesiog daryti, nepriklausomai nuo kitų žmonių įtaigų.
Ar Lietuva yra tinkama terpė menininkui augti ir judėti į priekį?
Keliaudamas supratau, kad daug žmonių išvažiuoja ieškodami vidinės ramybės ir laimės. Tačiau visa tai galima rasti ten, kur pats esi. Kitur nuvažiavęs nerasi šių dalykų padėtų dėžutėje.
Pirmiausia, reikia susitvarkyti kiekvieną kvadratinį metrą galvoje, išsivalyti šiukšlyną, nuvalyti dulkes… Tiesiog viską sustyguoti viduje. Tada atsiranda ramybė ir vidinė perspektyva.
Koks tavo pasiekimas pačiam yra pats pats maloniausias?
Labai faina, kai į pasirodymus ateina vyresnio amžiaus žmonės. Būtent iš jų susilaukiu tokių nuoširdžių laiškų… Ašarų… Tai mane sugraudina ir priverčia atsargiau viską daryti.
Šiuo metu stažuojiesi Amerikoje, tai jau ne pirmas kartas. Kas tave ten nuvedė?
Mane pakvietė Jonas Mekas. Jis prieš 2 metus buvo viename mano pasirodyme. Tuomet šokau gatvėje, už ką mane išvežė policija ir surašė nuostabią dokumentaciją, – „plastiniais judesiais reguliavo eismą” (juokiasi).
Ką veiki Amerikoje?
Noriu įgauti daugiau akademinių žinių apie tai, ką darau. Sužinoti daugiau apie patį performanso reiškinį ir kinematografiją.
Vedu šokio dirbtuves universitete. Be to, 4 kartus pasirodysiu Niujorko galerijose. Bandysiu parodyti erdvės ir kūno santykį: kaip kūnas išnyksta erdvėje arba kaip erdvė tampa plastiška kartu su kūnu. Dar filmuosiuosi filme pagal A. Škėmos „Baltą drobulę”. Ten būsiu choreografas ir šokėjas. Ir dar norėčiau ką nors nuveikti (šypsosi).
Ar grįši į Lietuvą?
Taip, kovo mėnesį, bet tada iš karto išvažiuoju į Prancūziją vesti paskaitos. Grįžęs norėčiau pagaliau pristatyti savo režisuotą šokio spektaklį. Kas jame bus – tebūnie paslaptis, bet surinkau pačius pačius geriausius.
Apie ką dabar svajoji?
Apie Ameriką. Noriu visiškai išsiristi iš savo lukšto ir labai daug padaryti.
Kas tave motyvuoja?
Naujų potyrių ir žinių noras. Visada laukiu vakaro, nes žinau, kad skaitysiu knygą… Ryto, nes važiuoju pas tėvus išgerti kavos. Žinau, kad kiekviena diena bus kupina ieškojimų ir atradimų.
Tu tiek visko darai, kad sunku patikėti, jog esi šios planetos gyventojas. Ar nebūna taip, kad jautiesi ateiviu?
Labiau jaučiuosi šizofreniku, o ne ateiviu (juokiasi).
Daugiau sužinoti apie Deniso veiklą ir keliones, galite apsilankę [-[1]-] arba [-[2]-]
Šis straipsnis publikuotas sausio mėnesio Laikas.lt žurnale, kurį galite rasti daugumoje kavinių arba čia. Kiti numerio straipsniai:
„AVaspo“ – kaip ta už uodegos nepagaunama gyvatė
Vladas Lašas: „Noriu kosmonautiką priartinti prie Lietuvos“ (Interviu)
Ateivių tipai: čiupakabros, maldininkai ir kt. būtybės
Pasidaryk pats – kosminiai drabužiai
Idiotiškos K. Pilkingtono kelionės
NSO Lietuvoje: mes ne vieni?